Stasys Šalkauskis. Rinktinė

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ
IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541
KAUNAS O S ABS METAI

šV. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 541

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

ATEITININKŲ
IDEOLOGIJA

PASKUTINIŲ LAIKŲ FORMAVIMOSI VYKSME

EAUNAS LV, ABS a MELIA

Nihil obstat.
Praelatus A. Dambrauskas

IMPRIMATU R.
Datum Kaunae, die 20. VI. 1932 anni.

C. Šaulys,
Vicarius Generalis,
(L. S.) Praelatus S. S.

35897 ,

Nr. 1460

OAS

„Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto g. Nr. 2

Pratartis

Ateitininkų ideologija penktame organizacijos gyvavimo
penkmetyje yra jau tokia idėjų visuma, kuri negali būti vienu
pažvelgimu aprėpta ir pasisavinta. Jau vienas tik tas faktas,
kad ateitininkų ideologijos pagrinde glūdi universalinė katalikų
pasaulėžiūra, padaro tai, kad ši ideologija giliausioje savo esmėje
ir išsivystyme nėra apribota nei į platumą, nei į gilumą, nei į
aukštumą. Vadinasi, nežiūrint į tai, kokia yra aktuali ateiti-
ninkų sąmonė ideologinio susipratimo klausimuose, jų ideologija,
atremta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, kuriai sudaryti dirbo ištisi
amžiai ir nesuskaitomos žmonių kartos, principialiai yra neišse-
miama savo turtingumu: ir tolimesnės pažangos galimybėmis.

Antra priežastis, kuri didina ateitininkų ideologijos sudė-
tingumą, yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų pasaulėžiūrą
prie vietos ir laiko aplinkybių. Ateitininkai gyvena Lietuvos
krašte, sudaro lietuvių tautos dalį ir dargi gyvuoja XX šimt-
metyje. Universalinė sudėtinga pasaulėžiūra, pritaikyta prie šių
konkretinių aplinkybių, sudaro sudėtingus sintetinius nusista-
tymus, kurie nėra paprasto primityvumo padaras. Šituose nusi-
statymuose pasireiškia arba bent privalo pasireikšti ilgos tradi-
cijos, dideli kultūriniai laimėjimai ir kilnios religinės intencijos.
Žodžiu tariant, ir nusistatymai gyvenimo statomuose konkreti-
niuose klausimuose yra katalikams subtilūs ir sudėtingi dalykai.

Dauguma eilinių ateitininkų nė nespėja net, kiek svarbu
ideologiniai ateitininkų klausimai tinkamai išspręsti akivaizdoje
iš vienos pusės universalinės katalikų pasaulėžiūros, o iš antros
pusės — tų konkretinių gyvenimo aplinkybių, kuriose ateitinin-
kams tenka gyventi. Juk yra aišku, kad čia negali būti įžeista
nei katalikiškoji pasaulėžiūra nei normali gyvenimo eiga. Nusidėję
katalikiškajai pasaulėžiūrai, ateitininkai negalėtų pretenduoti į
katalikiškosios jaunuomenės titulą; apsilenkę su teisėtais gyve-
nimo reikalavimais, jie savaime būtų išbraukti iš gyvenimo.

T 22

Taigi iš vienos pusės ateitininkų ideologijos sudėtingumas,
o iš antros pusės teisingo ideologinio jų susipratimo bei nusista-
tymo svarbumas reikalauja iš jų ypatingo susirūpinimo ideolo-
giniais klausimais ir atsidėjimo ideologinėms studijoms. Tuo
tarpu iki šiolei nėra dar nė vieno veikalo, kuris maždaug pilnai
apimtų jų ideologijos visumą, kad ir tame netobulame stovyje,
kokiame ji šiuo metu yra. Tą trūkumą šio rinkinio sudarytojas
"tikisi bent iš dalies užpildyti.

Jam teko kiek specialiau padirbėti ateitininkų ideologijos
srityje, einant, taip sakant, pašauktuoju savo palinkimu. Jis su
pamėgimu dirbo šitą darbą ir dabar tik gailisi, kad leido save
guo jo atitraukti prie labiau praktinio vadovavimo darbo, kuris
netiko nei išvidiniam jo pašaukimui nei silpnoms jo jėgoms. Šitas
nukrypimas tikriausiai bus žymiose dalyse kaltas, kad ateitininkų
ideologija tegali šiuo metu pasirodyti vien tik gana žalios me-
džiagos išvaizdoje, bet ne susistemintu ir sukodifikuotu pavidalu.
Laukti, kol tokiu pavidalu galima būtų paleisti viešumon ateiti-
ninkų ideologija, gal, reiktų dar gana ilgai, juo labiau, kad nepa-
darius menkos pradžios, negalima tikėtis ir geresnės ateities.

"Į šį rinkinį įėjo ne tik grynai asmeniški rinkinio sudarytojo
raštai, bet ir tie mažiau ar daugiau oficialūs sutelktiniai aktai,
kurių projektavime ir redagavime jam artimai teko dalyvauti.
Prie aktų, į kuriuos rinkinio sudarytojas neturi autoriškumo teisių,
visų pirma priklauso visi aktai, įėję į antrąjį rinkinio skyrių,
įvardytą „Oficialioji ateitininkų ideologija“. Šiame skyriuje pir-
muodu skirsniu, išplėstoji ir sutrauktoji ateitininkų principų bei
pareigų redakcija, sudaro, taip sakant, įstatymo leidžiamojo or-
gano, būtent, Reorganizacinės Palangos Konferencijos, aktus.
Einą toliau keturi Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos
atsišaukimai yra taip pat oficialieji ateitininkų organizacijos aktai,
nors ir sudaryti vykdomojo vadovavimo tvarkoje.

Tarp neoficialiųjų aktų yra tik du, į kuriuodu rinkinio
sudarytojas neturi autoriškumo teisių, t. y. „Romuvos pradmens“
pirmajame skyriuje ir „Bendroji Politinio Centro Ideologija“ tre-
čiajame skyriuje. Šitų dviejų aktų svarstyme ir redagavime yra
dalyvavęs ateitininkų sendraugių būrelis, kuris buvo net susior-
ganizavęs į Romuvos Draugiją, kuri dėl savo neveiklumo yra
jau dabar susilikvidavusi. ,,„Romuvos pradmens“ pirmoje savo
redakcijoje buvo suformuluoti 1918-1919 m. Šveicarijoje be są-

a 1

ryšio su ateitininkų organizacija. Radę paskui pritarimo rinktinių
ateitininkų sendraugių grupėje ir naujai pataisyti, jie yra įgavę
didesnės ideologinės reikšmės ateitininkų gyvenime. „Bendroji
politinio centro ideologija“ buvo tos pačios sendraugių grupės
apsvarstyta ir pataisyta, kaipo grynai teorinė platforma, kurioje,
grupės supratimu, galėtų sueiti didžiausia katalikų dauguma, ir
iš kurios katalikai neturėtų išsilenkti politiniame savo veikime.
Šitas ideologinis aktas turi todėl grynai idėjinės reikšmės ir jokia
prasme nėra surištas su organizaciniu ateitininkų gyvenimu. Tas
pats reik pasakyti ir apie anksčiau paminėtus „Romuvos prad-
menis“. Jei jie rado vietą pirmajame skyriuje tarp „Paruošiamųjų
ideologinių formulavimų“, tai vien todėl, kad jų dvasioje buvo
parašytas autoriaus straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“,
kuris paskui patarnavo platesniu pagrindu, ant kurio galėjo susi-
daryti pirma oficialioji ateitininkų principų bei pareigų redakcija.
Todėl visai teisinga „Romuvos pradmens“ ir rinkinio sudarytojo
straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“ laikyti artimesniais
paruošiamaisiais ideologiniais formulavimais, kurie, žinoma, savo
ruožtu remiasi visu ankstybesniu ideologiniu ateitininkų išsivys-
tymu. Faktinai šis rinkinys yra ne kas kita, kaip tęsinys rinkinio
„Mūsų idėjos“, kuris pasirodė Kaune 1922 m., kaipo „Ateities“
leidinys 25.

Visi trečio ir ketvirto skyriaus aktai, kaipo susidariusieji
laisvos privatinės iniciatyvos ir ideologinio projektavimo tvarkoje,
neturi oficialinės reikšmės, nors, rinkinio sudarytojo giliu įsitiki-
nimu, ir yra surašyti katalikų pasaulėžiūros ir nuoseklios ateiti-
ninkų linijos dvasioje.

Beveik visi spausdinami čia rašiniai, išskyrus keturis iš jų.
būtent: „Bendroji politinio centro ideologija“, ,,„Vedamosios idėjos
moterų klausimui spręsti“, „Ateitininkų vėliavą pašventinant“ ir
„„Vedamosios idėjos naujų tautinių šokių reikalu“, buvo įdėti
įvairiais laikais į įvairius spaudos organus, kuriuos rinkinio suda-
rytojas laikė dabar reikalinga tiksliai nurodyti atitinkamuose iš-
našuose. Rašiniai dedami į šį rinkinį be esminių pakeitimų.
Jo sudarytojas tesistengė vien, tiesa — ant greitųjų, išlyginti ra-
šybą, terminologiją ir šiaipjau visai aiškius formalinius teksto
trūkumus.

Baigdamas šitą pratarties žodį, rinkinio sudarytojas negali
nepareikšti pageidavimo, kad iki jubiliejinio 25 metų ateitininkų

EPR J

gyvavimo kongreso, kuris turi įvykti 1935 metais, ateitininkų ideo--

logija būtų labiau susisteminta, sukodifikuota ir sukonkretizuota,
kad kongresas galėtų priimti oficialioje redakcijoje pilnesnę ir
tobulesnę ateitininkų ideologiją. Tuo tarpu tegul šis rinkinys
tarnauja ideologiniam ateitininkų susipratimui ir nusistatymui.

Pirmasis skyrius

Paruošiamieji ideologiniai
formulavimai

I. Romuvos Pradmens *)

1. Romuvos pagrindas ir tikslas

Kilusi iš tautinės lietuvių kultūros pagrindo Romuva yra
savo siekimu pilnutinio gyvenimo draugija: ji spiečia artimo nusi-
statymo žmones ir stengiasi laisvo susidraugavimo keliu pakelti
į aukščiausią laipsnį individualinį bei kolektyvinį lietuvių visuo-
menės kuriamąjį veiklumą, kiek to reikalauja tobūlas Tautos,
Valstybės ir Katalikų Bažnyčios klestėjimas.

2. Romuvos idealas

Idealas, prie kurio Romuva eina, yra pilnutinis gyvenimas,
t. y. toks, kuris, jungdamas prigimtuosius ir antgamtinius veiks-
nius, derina sutartinėje prigimtį, kultūrą ir religiją. Romuvietis
tad privalo būti sykiu kūnininku, kultūrininku ir dvasininku
gerąja šitų žodžių prasme.

3. Prigimtis

Romuva aukštai vertina prigimties dovanas žmogaus gyve-
venime ir todėl stengiasi jas ugdyti sutartinai su idealiniu žmogaus
uždaviniu. Šitam tikslui ji saugoja ir gaivina lietuvių tautoje
teigiamąsias padermės ypatybes, besireiškiančias: a. sekant kos-

minį ritmą, b. valdant materialini pasaulį, c. kuriant savai-
mingu būdu.

4. Kultūra

į Romuva stengiasi kurti bei vykdyti visuotinę kultūros sin-
tezę. Joks kultūrinis žmogaus dvasios laimėjimas, nežiūrint į
tai, kada ir kame jis yra apsireiškęs, neprivalo būti romuvie-
čiams svetimas, nes tautinė lietuvių kultūra pašaukta būti savo

*) Spausdinti 1921 m. Romuvos 1 nr., 15—19 p. Vėliau kiek taisyti
ateitininkų sendraugių būrelio.

74

turiniu tiek pat universalinė, kiek savo lytimi jinai yra indi-
vidualinė.

a. Žinija. — Plačioje žinijos dirvoje Romuva nusistato tąja
sintetine linkme, kuri eina nuo! Aristotelio per šv. Tomą Akvinietį
ir pasiekia mūsų laikų atnaujinto integralinio sintetizmo pavidalu.

b. Praktinis veikimas. — Griežtai laikydamasi savo vei-
kime krikščioniškosios etikos, Romuva lygiai rūpinasi tiek indi-
vido, tiek ir visuomenės reikalais. Šituo tikslu ji deda sintezėn
tai, ko yra teisingo ir individualizme (individo pirmenybė), ir
kolektivizme (visuomenės pirmenybė). Šitokiu būdu Romuva
yra pasiryžusi tarnauti tikram demokratizmui, kuris, nesitenkin-
damas viena katra iš šitų dviejų kraštutinių pakraipų, privalo
vykdyti tokią visuomenės santvarką, kur jos nariai, visi drauge
ir kiekvienas skyrium, turėtų daugiausia lygių, laisvės bei ge-
rovės, teisių.

c. Menas. — Matydama mene aukštesnę materialinio gy-
venimo lytį, būtent — tokią, kur tarsi apčiuopiamai apsireiškia
grožis, t. y. ta pati ideali pirmapradė, kuri kitaip vertus yra
tiesa ir gėris, — Romuva kelia aikštėn tikrą meno reikšmę. Ji
laiko dailiąją kūrybą trečia kultūrinio veikimo sritimi, lygiai
teisėta su kitom. dviem (religija ir dora), ir jos organizacijai nesi-
gaili pastangų. Atsižvelgdama tarp kitko į auklėjamąją meno
rolę visuomenės gyvenime, Romuva ypatingai vertina tą simbolinį
doros ir meno derinimą, kuris sudaro religinio meno pagrindą ir
kuris taip yra artimas tautinei lietuvių dvasiai.

5. Religija

Kaip prigimtis, kultūros netvarkoma, virsta neproduktyvia
jėga, taip kultūra, nustojusi religijos, tampa lytimi be tikro tu-
rinio. Matydama tad religijoje aukštesnė kultūros prasmę, Romuva
laiko vieninteliai tikra tą religinės organizacijos lytį, kuri reiškiasi
Katalikų Bažnyčioje. Pagal tris pagrindines kultūros sritis, jai
lygiai rūpi gaivinti lietuvių visuomenėje šiuos tris bažnytinio:
gyvenimo apsireiškimus:

a. Dogmų išpažinimas. — Laikydama Katalikų Bažnyčią
neklaidinga apreikštųjų tiesų saugotoja bei skelbėja, Romuva
žadina lietuvių visuomenėje tikybinę katalikybės sąmonę, kuri
privalo apimti visas žmogaus gyvenimo sritis. Tai, kas gamtos
srityje įgaunama jusliniais kosmiškųjų apraiškų patyrimais, kas.

= 15

kultūros srityje organizuojama proto galia, kaipo moksliškoji
žinija, ir kas pagaliau religijos srityje apreiškimo skelbiama, —-
visa tai romuvietis stengiasi suvesti sutartinėn aukščiausioje visuo-
tinės žinijos sistemoje.

b. Šventųjų bendravimas. — Atsižvelgiant į tai, kad Kata-
likų Bažnyčia yra tikriausia visuotinio susidraugavimo lytis, Ro-
muva gaivina lietuvių visuomenėje religinio bendravimo jausmą
bei įpročius. Romuvietis tad stengiasi būti nevien vardu, bet
ir visa savo būtybe gyvu nariu tos idealios visuomenės, kur žmonės
protingai valdo materialinį gamtos gaivalą, tarpusavy tvarkosi
laisvės, lygybės ir meilės principais, ir sykiu patys laisvai pasi-
duoda religiniam autoritetui, kurio aukščiausiu individualiniu
apsireiškimu yra vyriausioji Romos popiežiaus valdžia.

c. Sakramenialinė praktika. — Tikėdama, kad sakramen-
talinė praktika keičia pasaulį pagal aukščiausius religijos reikala-
vimus, Romuva laiko ją privalomą kiekvienam romuviečiui ir
prie jos skatina lietuvių visuomenę. Tai, kas gamtos srityje
apsireiškia kaipo savaimingos kūrybos versmė, kas kultūros
srityje įgauna dailiojo meno lytį, tai religijos srityje vainikuojama
sakramentaliniu gyvenimu. Šituo vardu pareiškiama tiek sakra-
mentų, tiek ir sakramentalijų praktika, nes abiejuose atvejuose
materialinis prigimtasis gyvenimas keičiamas pagal aukštesnė
religinę idėją.

6. Veiksena

Sudarydama vieną laisvo susidraugavimo lytį, Romuva at-
lieka padedamąją rolę tiek atžvilgiu į individus, tiek ir atžvilgiu
į tokias organizacijas, kokiomis yra ekonominis organizmas,
valstybė, Bažnyčia. Ji stengiasi padidinti pirmųjų veiklumą ir
teikia pagalbos antrosioms, kiek jųjų klestėjimas reikalauja bei
priklauso nuo laisvai suorganizuotos iniciatyvos. Savo veikime
Romuva yra tvirtai pasiryžusi griežtai laikytis visose gyvenimo
srityse krikščioniškosios etikos principų.

a. Socialinė akcija. — Laikydamasi socialinio gyvenimo
srityje krikščioniškojo solidarizmo principų, Romuva norėtų ma-
tyti ekonominiame žmonijos gyvenime solidarinio gamtos val-
dymo lytį, kur bendromis jėgomis intensyviai gaminama ir tei-
singai išdalijama tarp žmonių materialinės gėrybės. Norėdama

AP

eiti šita linkme, Romuva remia ir steigia visokių rūšių koopera-
tyvus, lavindama sykiu darbininkuose ir vartotojuose solidarinius
gamybos bei suvartojimo įpročius. Be to, laikydama socialinę
šių dienų santvarką ne tik netobulą, bet dažnai ır neteisingą,
Romuva dirba naudai gilių socialinių reformų, kurios turėtų pa-
remti visuomenės santvarką liaudies (fizinis triūsas) ir šviesuo-
menės (intelektualinis darbas) solidarumu.

b. Politika. — Romuva kelia krikščioniškosios politikos
įbalsius, t. y. pagrindžia visą politinį savo veikimą krikščioniš-
kosios etikos principais. Romuvos supratimu, krikščioniškoji
politika yra iš pagrindo demokratinė politika, nes vien krikščio-
nybė tepajėgia visiškai suderinti nelygstamąją individo vertę,
bendrą visiems žmonėms, su visuomenės autoritetu. Todėl Ro-
muva lygiai rūpinasi ir laisvės ir tvarkos reikalais, stengdamasi
juos derinti prigimtosios ir apreikštosios teisės dėsniais. Norė-
dama matyti valstybės valdžioje tvirtą visuomenės autoritetą, kuris
tikrai laiduotų laisvę ir palaikytų tvarką, ji dirba demokratiniam
valstybinės valdžios sutvarkymui.

c. Religinė akcija. — Dogmų srityje, ir apskritai religinio
bei dorinio gyvenimo dalykuose, Romuva visiškai pasiduoda Ka-
talikų Bažnyčios autoritetui, jo kompetencijos ribose. Ji nesi-
savina jokių Bažnyčios prerogatyvų ir, jei siekia religinių tikslų,
tai vien tiek ir taip, kiek ir kaip pati Bažnyčia reikalauja savo
akcijai kultūrinės pagalbos. Romuva tad rūpinasi, kad kultūrinis
jos veikimas stiprintų plačioje visuomenėje religinę iniciatyvą.

7. Tautinis gyvenimas

Būdama savo pagrindu tautinės lietuvių kultūros reiškėja,
Romuva derina liaudies kultūrą, patiekiančią individualinę tau-
tybės lytį, su šviesuomenės kultūra, suteikiančia šitai lyčiai visuo-
tinio turinio, t. y. stengias apreikšti visuotinį pilnutinio gyvenimo
idealą tautinės lietuvių individualybės lytyse.

8. Moterų uždaviniai

Romuva pripažįsta ir vyrams ir moterims lygias moralines
bei politines teises, nors sykiu nepamiršta, kad vyrų ir moterų
pašaukimas nėra vienodas, ir kad jų uždaviniai dažnai esti skir-
tingi. Kad moterys lemtai atsakytų savo pašaukimui ir atliktų

savo uždavinius, Romuva laiko būtinu dalyku tinkamai sutvar-
kyti jų auklėjimą bei lavinimą. Be to, matydama svarbią moterų
reikšmę šeimos ir visuomenės gyvenime, Romuva kelia jų inicia-
tyvą, tikėdamasi, kad sąmoningas moterų veiklumas jų pašau-
. kimo dalykuose yra viena iš svarbiausių sąlygų, nuo kurių par-
eina Romuvos idealų laimėjimas tikrovėje.

II. Ateitininkų principai ir pareigos *)

Įžanga. — Įvedamosios pastabos apie principus bei pareigas.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos
tikslų atžvilgiu.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities orga-
nizacijos kilme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine
Ateities organizacijos esme.

II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organizacijos
uždavinių atžvilgiu.

1. Patriotizmo principai bei pareigos tautiniame gyvenime.

2. Katalikiškumo principai bei pareigos religiniame gy-
venime.

3. Inteligentiškumo principai bei pareigos intelektualiniame
gyvenime.

4. Veiklumo principai bei pareigos visuomeniniame gy-
venime.

Pabaigos žodis. — Šis tas apie Ateities organizacijos reikalą.

Įžanga
Įvedamosios pastabos apie principus ir pareigas
Kalbėti apie principus bei pareigas, reiškia kalbėti apie da-
lykus, kurie labai dažnai yra žmonėms įkyrūs tuo, kad jie yra
atitrauktiniai, vadinasi, jie verčia galvoti, ir kad jie ragina daryti
ne tai, kas norima, kas malonu ir naudinga, bet tai, kas priva-
loma, vadinasi, — jie verčia kovoti visų pirma su savimi. Šitų

*) Referatas, skaitytas Kaune 1925 m. rugpiūčio 12 d. per jubiliejinį
Ateitininkų Sąjungos Kongresą, 15 metų sukakus nuo organizacijos įsikūrimo.
— Spausdinta 1925 m. Ateities jubiliejiniam numeryje 1910—1925 m., 33—79 p.
ir Židinio 1925 m. 8—12 nr., 225—268 p.

35897

Era

dviejų priežasčių pakanka, kad žmonės, paskendę gyvenimo
praktikoje ir kasdieniniuose įpročiuose, jaustų nesąmoningą pa-
linkimą niekinti įkyrias jiems kalbas apie principus bei pareigas.
Todėl iš žmonių, vienašališkai įsivariusių į veikimo karštį, taip
dažnai tenka patirti keistas nusistatymas kalbamuoju klausimu:
jie su išdidžiu pasigailėjimu laiko teoretikais idealistais tuos, kurie
rimtai yra susirūpinę principų bei pareigų klausimu, — ir fak-
tinai mato realinį praktiškumą atsipalaidavime nuo principų ir.
kas seka neišvengiamai toliau. lengvabūdžiame apsidirbime su
savo pareigomis.

Savo laimei šiandien neturiu reikalo įtikinėti panašius gy-
venimo bei veikimo filisterius, t. y. pasenusius dvasia žmones.
nes turiu prieš save žmones, kurie susirinko čia į Ateities kongresą
kaip tik todėl, kad jų širdyse dega jaunasis idealizmas, nesugun-
dytas tamsiais gyvenimo viliojimais. Šitas jaunasis idealizmas,
gimstąs savaimingai iš jaunatvės prigimties. jei ir neatneša su
savimi tikslaus teorinio principų bei pareigų supratimo ir prak-
tinio sugebėjimo juos realizuoti gyvenime bei veikime, tai iš kitos
pusės jo prigimčiai taip pat nepritinka tasai ciniškas paneigimas
principų bei pareigų, kuris charakterizuoja surūgusius filisterius.
Todėl tikiuosi, kad kalbamasis nusiteikimas leis mano gerbia-
miesiems klausytojams ryžtis kiek patverti tame gana sausame
minties darbe, kurio reikalauja principų bei pareigų klausimas.

Visų pirma svarbu tinkamai suprasti. mūsų atveju, principo
bei pareigos prasmė. "Taigi, kas yra principas ir kas yra pareiga?
— Principas turi įvairios prasmės įvairiose žmogaus protinio

„gyvenimo srityse. O mums ypatingai turi rūpėti praktinis gyve-

nimo bei veikimo principas, kaipo jų dviejų pradžia, arba pradas:
principium, iš kur yra kilęs principo terminas, kaip žinome.
lotyniškai reiškia pradžią. Šitoje praktinėje srityje principas yra
bendras proto teigimas, kuriuo nustatoma tai, kas privalo būti.
Tai, kas privalo būti dažniausiai, bet ne visuomet, yra tikslas.
O tikslas yra veiksmo pradžia ta prasme, kad tikslas stumia
Žmogų veiksmą atlikti. Todėl, jei tikslo atsiekimas yra vykdymo
tvarkoje veiksmo galas, tai sumanymo ir pasiryžimo tvarkoje
tikslas yra jo pradžia. Štai kokia prasme principas, nustatąs
paprastai veiksmo tikslą, yra veiksmo pradas. Ir iš tikro, joks
žmogiškasis veiksmas, sąmoningas ir tikslingas, negali apsieiti
be protingo prado, kuris yra ne kas kita, kaip idėja, arba plačiai
suprantamas principas. Žmogaus veikimas, neturįs savo prade-

damuoju punktu protingos minties, yra instinktyvus arba auto-
matiškas krutėjimas, kuris atsitiktinai gali būti naudingas, bet
niekados negali būti protingas bei tikslingas veikimas, kuris tik.
vienas tepritinka protingai bei laisvai žmogaus prigimčiai. Žmo-
giškasis veikimas, iš esmės esąs kultūrinis veiksmas, tuo ir skiriasi
nuo neprotingo gyvulio veiksmų, kad jo pagrinde glūdi proto
mintis, arba bendra idėja. —

Principas yra vadovaujamasis pradas, turįs bendros reikšmės.
Vadovaujamoji reikšmė ir bendrumas yra dvi
esminės principo savybės. Sakysime, turime principą, kuris mums.
skelbia, kad yra gera mylėti savo artimas, ir kad todėl yra bloga
jo neapkęsti. Nustatydamas tai, kas privalo būti mūsų santy--
kiuose su kitais žmonėmis, t. y. nustatydamas meilę, kaip tikslą,
šitas proto teigimas įgauna mums tos vadovaujamosios reikšmės,
kokios kad turi praktinis elgimosi principas. Sykiu šitas prin--
cipas pasižymi tikra reikšme tik tol, kol jis yra imamas kuo ben-
driausia prasme. Jei pasakysime, jog gera yra mylėti tik tuos,
kurie mums yra malonūs, tai principo grynumas bus jau su-
drumstas simpatijos sąlyga ir tuo pačiu žymiai prisiartins prie
pataikavimo mūsų užgaidoms. Panašiai yra su bent kuriais.
praktinio veikimo principais: principai tik tol yra tikrai vertingi,
kol jie imami bendra prasme, ir kol jie turi tikros vadovauja--
mosios reikšmės. Bet kaip tik principo išlaikymas su šitomis.
pagrindinėmis savybėmis sudaro visą jo realizavimo sunkumą.
Yra juk lengva skelbti demokratizmo principas, stengiantis įsigyti
lygybės teisių, bet daug yra sunkiau pripažinti lygios teisės savo
priešininkams, esantiems mažumoje. Lengva yra pripažinti pro-
porcionalumo principas, kai jis išeina mūsų naudai, bet daug
sunkiau išlaikyti šitas principas tada, kai tenka atiduoti keletas.
vietų parlamente mažumoms. Lengva yra skelbti laisvo žodžio ir
susirinkimų principas, kai su šitos laisvės pagalba tikimės nugalėti
savo priešus, bet daug sunkiau pagerbti žodžio ir susirinkimų
laisvės principas, kai šita laisvė turi būti pripažinta opozicijai
ir tt. ir tt. Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų susiau-
rinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realiosios politikos
reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į akis, dera tai pava-
dinti nekultūringu principo supratimu, arba net tuo atsipalaida-
vimu nuo principų, kuris anaiptol nereiškia realiosios politikos.
tikra to žodžio prasme, kadangi, regimai patogus iš arti, jis pasi-
rodo kenksmingas plačioje visuomeninio gyvenimo perspektyvoje.

g I

Pareigos sąvoka yra artimai susijusi su principo sąvoka.
Jei principas yra bendras proto teigimas, kuriuo sustatoma tai,
kas privalo būti, tai pareiga yra tai, kas yra darytina, kad įvyktų
tai, kas privalo būti. Jei, pav., principu konstatuojama, kad gera
yra mylėti savo artimas ir bloga jo neapkęsti, tai mūsų pareiga
bus vengti visa tai, kuo reiškiasi artimo neapykanta ir stengtis
įsigyti visa tai, kuo reiškiasi artimo meilė. Taigi, pareiga yra
tai, kas privalu daryti pagal principą, kuris mums nurodo tai,
kas privalo būti. Jei principas dažniausiai mums nurodo tikslą,
tai pareiga paprastai mums stato uždavinį. Pav., principas mums
sako, kad protingai žmogaus prigimčiai tepritinka geri tikslai ir
kad sykiu nepritinka blogos-priemonės. Tada pareiga mums stato
uždavinį rinktis gerų tikslų ir aplenkti blogas priemones. — Pasi-
rodo tokiu būdu, kad kalbėti apie principus bei pareigas yra
faktinai beveik tas pat, ką kalbėti apie tikslus bei uždavinius.
Todėl žmogus, neturįs aiškaus susipratimo principų bei pareigų
atžvilgiu, negali būti visai sąmoningas savo tikslų bei uždavinių
klausimuose.

Tuo tarpu sąmoningumas tikslų bei uždavinių klausimuose
yra viena iš sąlygų veikimo sėkmingumui, kadangi normaliame
veikime yra neišvengiamas sąmoningas suderinimas tikslo, užda-
vinio ir dargi priemonių. Tikslas yra gėrybė, siekiama kaipo tai,
kas privalo būti. Uždavinys yra užduodamas tikslo atsiekimas.
Priemonė yra tai, su keno pagalba uždavinys yra atliekamas ir
tikslas atsiekiamas. Išimkime iš veikimo nors vieną iš nusakytų
pradų, ir tikrai žmogiškasis veikimas negalės įvykti. Jei nėra
tikslo, negali būti ir tikslingo veikimo, kuris tepritinka žmogui.
Jei nesistatoma uždavinio, nesiryžiama atsiekti tikslas. Jei nevar-
tojamos priemonės, negali būti atliktas uždavinys.

Šitoje normalioje veikimo eigoje principas turi normuoja-
mosios reikšmės, tuo tarpu kai pareiga turi vykdomosios galios.
Kitaip tariant, principas veda veikimą normaliomis vėžėmis, o
pareiga daro uždavinius vykdytinus. Todėl žmogus, nesivado-
vaująs principais, neišvengiamai iškryps savo veikime iš normalių
vėžių, o žmogus, nesiskaitąs su pareigomis, nesistatys jam priva-
lomų uždavinių. Iš čia jau matyti, kad susipratimas principų bei
pareigų atžvilgiu yra vienas reikiamų laidų, kad veikimas būtų
sąmoningas, tikslingas ir sėkmingas.

Su principų bei pareigų supratimu tampriai yra surištas
klausimas, kas yra veikime teoriškumas ir praktiškumas, idea-

o =

lizmas ir realizmas, maksimalizmas ir reliativizmas. Paprastai
žmonės yra linkę laikyti geromis savybėmis vieną tik pusę iš
minėtų dvejetų: idealizmą arba realizmą, maksimalizmą arba
reliativizmą, teoriškumą arba praktiškumą. Tuo tarpu šitokiame
vienašališkajame nusistatyme yra nelemto nesusipratimo, ir,
būtent, todėl, kad normalus veikimas nėra imamas su visu savo
sudėtingumu, kuris faktinai pateisina vienu atžvilgiu idealizmą,

antru atžvilgiu — realizmą, trečiu atžvilgiu — maksimalizmą.
ketvirtu atžvilgiu — reliativizmą, penktu atžvilgiu — teoriškumą.
šeštu atžvilgiu — praktiškumą. — Nesigilindamas į šitą veikimo

sudėtingumo analizę, tepažymėsiu vien labai trumpai atitinkantį
kiekvieną sąvoką .atžvilgį. Idealizmas turi pasireikšti vei-
kime, pasirinkime gerų tikslų ir įsitikinime, kad šitie tikslai yra
atsiekiami vadovaujantis teisingais ir padoriais principais. Rea -
lizm a s turi charakterizuoti veikimą, statantis eilinių uždavinių
ir renkantis sėkmingų priemonių. Kitaip tariant, tikslus ir prin-
cipus nustato visų pirma idėjos; tuo tarpu vykdomieji užda-
viniai ir priemonės pareina visų pirma nuo realybės, arba
tikrovės. Toliau, maksimalizmas turi charakterizuoti galu-
tinius tikslus, kas politiniame veikime dažnai vadinama pro -
grama-maksimumas. Reliativizmas turi pasireikšti
prisitaikyme prie realių gyvenimo reikalavimų, statantis eilinius
uždavinius, ir sėkmingame parinkime vartotinų priemonių, kas
politiniame veikime dažnai vadinama programa-minimu-
mas. Savaime suprantama, kad programa-minimumas neprivalo
principialiai prieštarauti programai-maksimumui, neš
pastaroji kaip tik turi nustatyti veikimo pakraipą pirmajai. Nedera
taip pat matyti veikime principialaus prieštaravimo tarp teoriš-
kumo ir praktiškumo. Gerai suprastas teoriškumas yra
apsipažinimas su ilgesniu kitų žmonių patyrimu, sukodifikuotu
į tam tikrą veikimo teoriją. Gerai suprastas praktišku-
mas yra nuosavas patyrimas, leidžiąs sėkmingai realizuoti vei-
kimo uždavinius praktikoje. Tikras teoriškumas ir tikras
praktiškumas viens antro reikalauja, nes blogas yra teoretikas,
kuris nenori skaitytis su praktika, ir blogas yra praktikas, kuris
nenori pažinti teorijos. Taigi teorija ir praktika toli gražu nestovi
principialaus tarp savęs prieštaravimo santykyje.

Kaip matome, normalus bei sėkmingas veikimas yra daug
sudėtingesnis dalykas, kaip kad jis paprastai atrodo diletantui
teoretikui ar diletantui praktikui. sentimentaliam idealistui ar

Menas

pasenusiam dvasia praktikui, revoliucingam maksimalistui ar
nesiskaitančiam su priemonėmis etikos minimalistui.

Štai keletas pastabų apie privalomas normalaus veikimo
savybes.

Po šitų įvedamųjų pastabų, kurios savaime piršosi kalbanti
bendrai apie principus bei pareigas, turime jau specialiai susido-
mėti at-kų principais bei pareigomis. Klausimai, į kuriuos čia turime
sau atsakyti, yra šitokie: kokie yra ateitininkų vedamieji, arba
normuojamieji, principai, ir kokios yra vykdomosios jų pareigos. Į
tuos klausimus tegalima atsakyti vien ryšyje su ateitininkų orga-
nizacijos bendrais tikslais ir su jų veikimo vykdytinais uždaviniais.
Pagal tai mano referatas ir turi susiskirstyti į dvi dalis, iš kurių
pirmojoje eis kalba apie ateitininkų principus bei pareigas Ateities
organizacijos tikslų atžvilgiu, o antrojoje bus nustatomi ateiti-
ninkų principai bei pareigos jų vykdomųjų uždavinių atžvilgiu.

I. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities
organizacijos tikslų atžvilgiu

Bendrieji Ateities organizacijos tikslai pareina nuo dviejų
pagrindinių dalykų, būtent, pirma, nuo to, koks realinis reikalas
yra pašaukęs Ateities organizaciją į gyvenimą, ir, antra, nuo to.
koks idealinis organizacijos tipas privalo atitikti minėtąjį realinį
gyvenimo reikalavimą. Kitaip tariant, Ateities organizacijos
tikslai pareina iš vienos pusės nuo jos faktinos kilmės ir iš antros
pusės — nuo jos idealinės esmės: Tokiu būdu galima kalbėti, iš
vienos pusės, apie ateitininkų principus bei pareigas ryšyje su
genetine Ateities organizacijos kilme, o iš kitos pusės — ryšyje su
idealine jos prigimtimi, kuri turi būti sislemingai išvystoma.

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su
Ateities organizacijos kilme

Taigi visų pirma kyla klausimas, kas yra ypatingo fakti-
name Ateities organizacijos atsiradime, kas turi realios reikšmės
jos tikslus statant, ir kas todėl taip pat sprendžia apie ateitininkų
principus bei pareigas. Stropiai besidomint Ateities organizacijos
atsiradimo aplinkybėmis galima pastebėti du reikšmingu dalyku:
pirma, kad Ateitis atsirado vienos kartos atstumoje nuo mūsų
tautinio atgimimo pradžios, t. y. tada, kai šitas atgimimas ne tik
pusėtinai įsigalėjo lietuvių visuomenėje, bet ir laimėjo minima-

=199 2

lines laisvo išsivystymo sąlygas; ir, antra, kad Ateitis buvo savo
kilme protestu prieš tą demoralizuojančią rusų mokyklų ir val-
džios įtaką, kuri nešė su savimi dechristianizaciją, nihilizmą ir
anarchiją. Jei mūsų tautinis atgimimas buvo visų pirma ir la-
biausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės sulenkėjimą ir suari-
stokratėjimą, tai mūsų religinis atgimimas buvo visų pirma ir
labiausiai protestu prieš mūsų šviesuomenės religinį, dorinį ir
visuomeninį sumenkėjimą rusiškojo nihilizmo įtakoje. Todėl,
jei su Aušra yra surištas mūsų tautinis atgimimas, tai su Ateitimi
dera rišti dvasinis mūsų atgimimas. Pirmasis suteikė mūsų švie-
suomenės gyvenimui individualinės tautinės lyties, antrasis veda
šviesuomenę į pilnutinį krikščioniškojo gyvenimo turinį. Aušra
nušvietė mūsų žemiškąjį gyvenimą gimtajame krašte; Ateitis žada
mus vesti į amžinąjį gyvenimą dieviškoje mūsų tėvynėje. Be
Aušros mūsų tėvynėje nebūtų galėję būti ir kitokios Ateities, kokia
ji dabar yra; o be Ateities Aušra nebūtų įgavusi tikros savo pras-
mès. Ateitis taip laikosi Aušros, kaip gyvenimo turinys laikosi
gyvenimo formos, arba lyties. Aušra pasistatė tikslą atnaujinti
mūsų gyvenimą tautinėje lytyje; Ateitis ryžosi atnaujinti mūsų
gyvenimą dieviškajame turinyje, ir tai, o ne ką kitą, skelbia
"mums Ateities įbalsis: omnia instaurare in Christo. Žodžiu tariant,
du mūsų atgimimu, tautinis ir dvasinis, yra organiškai su sa-
vimi surištu. ;

Iš to, kas pasakyta apie Ateitį, kaip apie antrąjį mūsų atgi-
mimą, galima jau nustatyti principialus ateitininkų nusistatymas
tautybės klausime. Jei tautinė gyvenimo lytis yra neatskiriama
nuo gyvenimo turinio ir tarnauja šitam turiniui reiškimosi prie-
mone, tai ateitininkų, kaip ir visų katalikų, tautybė yra laikoma
būtinu teigiamuoju gyvenimo veiksniu. Bet sykiu tautinė lytis,
kaip gyvenimo reiškimosi priemonė, negali būti imama gyvenimo
tikslu. Yra savaime aišku, kad nelygstamasis gyvenimo turinys
yra vertingesnis už gyvenimo lytį, kaip kad tikslas yra vertin-
gesnis už priemonę, su kurios pagalba jis yra atsiekiamas, nors
sykiu dera nusimanyti, kad normalus gyvenimas negali apsieiti
nei be lyties nei be turinio, kaip kad joks veikimas negali apsieiti
nei be tikslo nei be priemonės. Čia tik svarbiausia pastatyti
gyvenimo lytį į tinkamus santykius su gyvenimo turiniu. Kosmo-
politai internacionalistai vienašališkai įvertina gyvenimo turinį,
nesiskaitydami pakankamai su. tautine gyvenimo lytimi. Tauti-
ninkai nacionalistai vienašališkai įvertina tautinę gyvenimo lytį,

AB p

mesiskaitydami pakankamai su gyvenimo turiniu. Pirmieji ati-
trūksta nuo realinio tautos pagrindo; antrieji, užsiskleisdami tauti-
niame ekskluzivizme, nustoja deramo bendravimo su dvasiniu
visos žmonijos turiniu. Vien išlaikant lemtą sintetinę pusiausvyrą
tarp tautinės gyvenimo lyties ir bendro žmogiškojo gyvenimo
turinio tegalima tinkamai išspręsti tautinis klausimas sutartinėje
su visuotiniais žmonijos idealais. Štai, tarp kitko, kokia prasme
katalikas gali būti ištikimas sykiu ir individualinei savo tautai ir
visuotinei Katalikų Bažnyčiai, kuri geriausiai atvaizduoja amži-
nuosius žmonijos idealus.

Tautybė, imama tikslu, kaip kad yra linkę daryti tautininkai
nacionalistai, įeina į neišsprendžiamą antagonizmą su kitomis
tautybėmis. Tautybė, imama priemone vadovautis visuotiniam
gyvenimo turiniui reikštis, pakenčia šalia savęs įvairias reiškimosi
lytis. Tinkamai supratus šitas tautines reiškimosi lytis matoma,
kad jos net negali sau prieštarauti, tuo tarpu, kad prieštarauja
iš tikro įvairūs gyvenimo turinio supratimai, arba, plačiau tariant
— įvairios pasaulėžiūros. Todėl katalikų idealas yra tai, kad
visuotinė ir tikroji pasaulėžiūra, kuri tegali būti vienintelė, sutar-
tinai reikštųsi įvairiose individualinėse tautinėse lytyse. Šitokis
idealas, palyginus su kosmopolitų internacionalistų idealu, yra
ne tik turtingesnis, bet ir realesnis, kaip besiremiąs gyvenimo
faktais ir todėl lengviau įvykdomas.

Taigi, tautybė yra būtinas teigiamasis gyvenimo veiksnys,
kaip jo sutelktinė reiškimosi lytis; ji yra palenkta gyvenimo turi-
niui, kaip kad individualinė priemonė yra palenkta visuotiniam
tikslui; sykiu įvairios tautybės gali ir privalo būti taip suderintos
tarp savęs, kaip kad įvairios individualinės lytys gali reikšti vieną
visuotinį turinį. — Iš šito katalikiškojo tautybės supratimo plaukia
ateitininkams teigiamoji pareiga visomis leistomis priemonėmis
dirbti gerai suprastos tautybės naudai ir neigiamoji pareiga —
nelaikyti tautybės gyvenimo tikslu, vertingesniu už gyvenimo tu-
zinį, ir sykiu vengti tautinio ekskliuzivizmo, neleidžiančio tautoms
sueiti į harmoningą visos žmonijos sąjungą.

Nebūdami principe tautininkai nacionalistai, ateitininkai
negalėjo pasitenkinti vienu tik įbalsiu: viskas atnaujinti tautinėje
lietuvių gyvenimo lytyje. Kai tautinis atgimimas buvo jau tam
tikrame laipsnyje įvykęs faktas, teko: net visas savo dėmesys ir
visa savo energija pakreipti visų pirma į dvasinį atgimimą, kuris
tegalėjo vien ateityje įvykti. Štai kodėl buvo mestas dienos įbalsiu

— 4 Sa

posakis: Viskas atnaujinti Kristuje, — įbalsis, kuris svorio centrą
perkėlė į dvasinį gyvenimo turinį. Pakartoju, antras dvasinis
atgimimas ne tik neneigia, bet remiasi pirmuoju tautiniu atgi-
mimu, suteikdamas jam net gilesnės prasmės. Tai, kaip tik, iš-
reiškia kitas ateitininkams taip pat savas įbalsis, būtent, tarnauti
sykiu: Dievui ir Tėvynei. Šitas įbalsis, jungdamas dvasinį gyve-
nimo turinį su tautine jo lytimi, jungia taip pat dvasinį mūsų
atgimimą su tautiniu atgimimu ir sykiu išlaiko tarp jų dviejų
tinkamą perspektyvą, statydamas pirmoje vietoje nelygstamąjį
tikslą ir tik antroje vietoje — lygstamąją priemonę.

— Suvedant krūvon abudu įbalsiu galima gauti vienas įbalsis,
kuris pilniau išreikštų bendrąjį ateitininkų uždavinį. Tai yra:
Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei. Tokį
bent tikslą pasistatė antrasis mūsų atgimimas, pašauktas užbėgti
už akių tai demoralizuojančiai įtakai, kuri ėjo iš barbariškos rusų
valdžios ir iš ištižusios laisvamanybėje rusų inteligentijos. Savaime
aišku, kad šito įbalsio realizavimas tegalėjo prasidėti nuo atitin-
kamo jaunosios kartos išsiauklėjimo bei išsilavinimo. Štai kodėl
antrasis mūsų atgimimas, lėmęs mums ateitį, pasireiškė mokslą
einančio katalikiškojo jaunimo organizacija. Žinoma, nuo jaunimo
galima apskritai reikalauti, kad jis tik savo pajėgomis galėtų visuo-
menėje realizuoti tokį platų ir niekuomet visai neįvykdomą įbalsį,
kaip „Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei“.
Tačiau yra visai naturalu ir reikšminga, kad šitasai dvasinis atgi-
mimas buvo prasidėjęs jaunimo tarpe. Juk yra aišku, kad ateitis.
bus tokia, kaip galutinai išsiauklės bei išsilavins naujoji karta.
Todėl visai pravartu pasistatyti klausimas, kokia privalo būti
lietuvių mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija, kad
ji kuo geriausiai atsakytų didžiajam savo įbalsiui. Atsakyti į
šitą klausimą reiškia susekti ateitininkų principai bei pareigos
ryšyje su idealine Ateities organizacijos esme.

2. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su idealine
Ateities organizacijos esme

Trumpai tariant, Ateities organizacija yra ne kas kita, kaip
mokslą einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo sąjunga. Šitoje:
Ateities organizacijos aptartyje galima įžvelgti bent keturios es-
minės žymės: pirma, Ateitis yra lietuvių organizacija; antra,
Ateitis yra k a ta li k ų organizacija; trečia, Ateitis yra jaunimo
organizacija, ir ketvirta, Ateitis yra mokslą einančių žmo-

"r

Lan

nių organizacija. Kitaip tariant, iš visų lietuvių Ateitis renkasi ka-
talikus; iš visų katalikų Ateitis renkasi jaunimą; iš viso jaunimo
Ateitis renkasi mokslą einančius žmones. Kai yra sakoma, kad
Ateitis yra lietuviškoji organizacija, tai reiškia, kad ji laiko tau-
tybę teigiamuoju gyvenimo veiksniu ir statosi pareigą dirbti
tautybės naudai. Kai yra sakoma, kad Ateitis yra katalikiškoji
organizacija, tai reiškia, kad į savo pagrindą ji dedasi katalikiš-
kosios pasaulėžiūros ir organizacijos principus bei pareigas. Kai
yra sakoma, kad Ateitis yra jaunimo organizacija, tai reiškia,
kad ji turi ruošiamosios reikšmės, t. y. ruošia šitą
jaunimą prie rimtų subrendusio gyvenimo tikslų. Kai yra sa-
koma, kad Ateitis yra mokslą einančio jaunimo organizacija, tai
reiškia, kad ji yra būsimųjų inteligentų organi-
zacija.

Kalbėti apie Ateities lietuviškumą nėra reikalo po to, kas
yra pasakyta apie Ateities santykiavimą su Aušra, arba apie dva-
sinio mūsų atgimimo ryšius su tautiniu mūsų atgimimu. Trys
kitos esminės žymės, analizuojamos ryšyje su Ateities tikslais.
duos mums progos patirti visą eilę svarbių ateitininkams principų
bei pareigų. l

Visų pirma Ateities katalikiškumas turi kapitalinės reikšmės
ateitininkų tikslams ir uždaviniams, principams ir pareigoms.
Šitas katalikiškumas reiškia, kad dvasinis mūsų atgimimas, pasi-
statęs tikslu viskas atnaujinti Kristuje, tegali įvykti vien sutar-
tinėje su Katalikų Bažnyčia ir dargi su josios pagalba. Todėl
kiekvienam Ateities nariui, jau kaip katalikui, yra privalomas
katalikiškasis korektiškumas gyvenime bei veikime. Smulkiai
nagrinėti, kas yra šitas katalikiškasis korektiškumas ir kaip jis
privalo reikštis gyvenime bei veikime, reikštų nagrinėti visas kata-
likiškasis katekizmas, kur yra suglausti svarbiausieji krikščioniš-
kosios pasaulėžiūros principai ir katalikiškojo gyvenimo bei vei-
kimo pareigos. Kalbant apie Ateities organizaciją tedera visų
pirma bendrai konstatuoti, kad ji, kaip katalikiškoji organizacija,
turi be jokių rezervų pripažinti Katalikų Bažnyčią neklaidingą
religijos ir doros klausimuose sykiu su jos individualiniu reiškėju
šv. Tėvo asmenyje ir paskui padaryti visai nuoseklių ir todėl
lojalių išvadų apie bažnytinės jierarchijos vadovybe religijos bei
doros dalykuose.

Tačiau tai, kas mums ypatingai turi rūpėti, kalbant apie
Ateities katalikiškumą, yra ne bendri visiems katalikams prin-

do a

cipai bei pareigos, bet tai, kokie principai ir kokios pareigos yra
primygtinai pabrėžtini ryšyje su Ateities, kaip mokslą einančio
„jaunimo organizacijos, katalikiškumu. Yra juk savaime aišku,
kad katalikiškumas reikalauja tam tikrų bendrų pažiūrų į pa-
saulį, palenkia religinį gyvenimą vieningos jierarchijos vadovybei,
nurodo tam tikrą bendrą gyvenimo tikslą, nustato tam tikrą
vienodą veikimo metodą, teleidžia vartoti tam tikras priemones
ir tt. Šitokis pasaulėžiūros, vadovaujančios jierarchijos ir gyve-
nimo bei veikimo būdo vieningumas sudaro tarp katalikų tą
visuotinį draugingumą, kuris antprigimtinėje tvarkoje turi savo
idealu šventųjų bendravimą ir kuris, šiaip ar taip, turi pasireikšti
katalikiškojo mokslą einančio jaunimo organizacijoje. "Trumpai
tariant, katalikiškumo žymė sudaro mokslą einančiam katalikų
jaunimui tiek svarbaus bendrumo, kad jo organizacija iš esmės
gali ir privalo būti vieninga. Jei suskirstysime katalikiškąją orga-
nizaciją į nepriklausomas organizacijas pagal amžius, katalikiškas
jaunimas nustos nuoseklaus organiško išsivystymo per įvairius
savo amžiaus laikotarpius. Jei suskirstysime katalikiškojo jau-
nimo organizaciją pagal atskiras veikimo sritis arba pagal įvairias
pažiūras į antraeilius dalykus, katalikiškasis jaunimas nustos
neišvengiamai to visuotinio draugingumo, kuris yra neatskiriama
gerai suprasto katalikiškumo savybė.

Dėl nurodytos priežasties, pagal vieningumo principą, Atei-
čiai kyla pareiga tokių statyti savo organizacijai tikslų bei užda-
vinių ir tokias vartoti savo veikimui priemones, kad į šitą orga-
nizaciją galėtų ir privalėtų įstoti visas katalikiškasis jaunimas.
Taigi, iš vienos pusės lietuvių mokslą einančio katalikiškojo
jaunimo organizacija iš esmės privalo būti vieninga; pagal tai, iš
antros pusės, Ateitis turi prievolės pasirūpinti, kad ji kaip tik
ir būtų šitokia vienintelė lietuvių mokslą einančio katalikiškojo
jaunimo organizacija.

Šita Ateities prievolė reikalauja, kad nei į jos įstatus nei
į jos veikimo būdą nebūtų įvesta nieko tokio, kas galėtų suskal-
dyti katalikiškąjį jaunimą. Tai visų pirma reiškia, kad Ateitis,
kaip lietuvių mokslą einančio katalikiško jaunimo sąjunga, nepri-
valo būti jokia prasme partyvinė organizacija. Socialinio bei
politinio veikimo srityje katalikai gali skirtis savo pažiūromis,
kadangi čia nėra dar vienos visiems katalikams privalomos pro-
gramos, suformuluotos visose smulkmenose. Bet kaip tik socia-
linis bei politinis veikimas negali sudaryti vieno iš uždavinių

A

Ateities organizacijai, kuri, kaip mokslą einančio jaunimo orga-
nizacija, tegali vien ruošti savo narius prie tokio veikimo plačiose
katalikiškumo ribose. "Todėl principialiai Ateitis turi iš vienos
pusės drausti neturintiems brandos liudymo nariams priklausyti
prie bet kurios partijos ir kištis į partijų veikimą, o iš kitos pusės
palikti laisvę turintiems brandos liudymą nariams priklausyti
prie partijų ir dirbti partijos darbą su sąlyga, kad priklausomoji
partija neprieštarautų Katalikų Bažnyčios principams ir reikalams.

Abudu apribojimu plaukia tiesioginiu būdu iš Ateities organi-
zacijos tikslų. Per ankstybas įsikišimas į partijų gyvenimą padaro
faktinai negalimą tą ateitininko išsiauklėjimą bei išsilavinimą, kurio
Ateities organizacija siekia kaip vieno iš savo tikslų. Ir tai labai
ryškiai išeina aikštėn tų ateitininkų fizionomijoje, kuriems teko
per anksti dirbti partyvinis darbas. Jei jaunas partijos veikėjas
ir įgauna tam tikro vikrumo, energijos ir sumanumo politiniams
tikslams siekti, tai jis iš kitos pusės sustoja vietoje intelektua-
liniame savo išsilavinime ir aiškiai atžengia doriniame savo išsi-
auklėjime. Visiems yra žinoma politikos jaudinamoji veikmė ir
tos gausingos pagundos, kurias ji stato žmogaus sąžinei. Šita
jaudinamoji veikmė ir šitos pagundos turi fatališkos reikšmės
nesubrendusiai asmenybei: jos beveik neišvengiamai pasirodo
stipresnės už šitą pastarąją. Todėl jauno politiko lavinimasis
paprastai užsiskleidžia partyviniame ekskliuzivizme, o dorinis
auklėjimasis pasidaro auka to partyvinio oportunizmo, kuris
stengiasi pateisinti visas priemones, regimai naudingas partijos
tikslams.

Sakydamas tai, aš esu vis dėlto labai tolimas nuo noro,
kad Ateities organizacija principialiai atitrauktų ateitininkus nuo
politinio, socialinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo. Kaip
pamatysime vėliau, ruošimas savo narių prie socialinės, politinės
ir apskritai visuomeninės akcijos yra vienas gyviausių Ateities
uždavinių. Tik šitas ruošimas, vedamas plačiose katalikiškumo
ribose, neprivalo per anksti nepasiruošusius ateitininkus pastumti
į partyvinį veikimą, kuris tokiais atvejais labai lengvai gali išvys-
lyti jauname veikėjuje protinį ekskliuzivizmą ir dorinį nihilizmą.

Iš kitos pusės, žinoma, negalima uždrausti subrendusiems
ateitininkams naudotis savo pilietiškąja teise priklausyti prie par-
tijų; bet tokiais atvejais Ateities organizacija gali reikalauti nuo
savo narių, kad jie, norėdami pasilikti Ateities organizacijoje,
nesidėtų prie partijų. kurių tikslai nesuderinami su Katalikų

CNIR E

Bažnyčios reikalavimais ir, tuo pačiu, su Ateities katalikiškumu.
Tačiau, jei subrendęs ateitininkas dedasi prie kokios nors partijos.
jis tai daro ne kaip Ateities organizacijos narys, bet kaip laisvas
pilietis, kuriam dažniausiai neišvengiama surišti savo socialinis.
ir politinis veikimas su kokios nors partijos veikimu. Tik susi-
pratęs ateitininkas turi žiūrėti į partiją kaip į neišvengiamą socia-
linių, politinių ir šiaipjau visuomeninių uždavinių specializaciją.
anaiptol nereikalaujančią iš jokio savo nario dvasinio ekskliuzi-
vizmo ir brutalaus antagonizmo santykiuose su kitomis partijomis.

Būdama vienintelė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo
sąjunga Lietuvoje, Ateitis tegali būti ne centralizuota, bet fede-
ratyvinė organizacija, susidaranti ne iš atskirų narių, bet iš
įvairių jaunimo grupių, kurios susidaro pagal vietos, amžiaus ir
specialių uždavinių ypatybes. Šitokia decentralizacija yra rei-
kalinga tam, kad bendri Ateities principai bei pareigos galėtų būti
praktiškai pritaikyti prie realių reikalavimų, kurių stato įvairios
vietos, įvairūs amžiaus laikotarpiai ir įvairūs specialūs uždaviniai.
Tokiu būdu viena federatyvinė iš savo pobūdžio mokslą einančio
katalikiškojo jaunimo sąjunga savo gyvavime bei veikime decen-
tralizuojama pagal regionalizmo, koncentriškumo ir uždavinų
specializavimo principus. Pagal regionalizmo principą ateitininkai
sueina į atskiras vietines Ateities draugijas, ir atkiros artimos
ateitininkų draugijos sueina į regijonus, arba apygardas. Pagal
koncentriškumo principą ateitininkai dalijasi į jaunesniuosius
ateitininkus, vyresniuosius ateitininkus, ateitininkus studentus ir“
ateitininkus sendraugius. Pagal uždavinių specializavimo principą
ateitininkai sueina į atskirus ratelius, kurie turi įvairių lavinimosi:
arba auklėjimosi tikslų.

Iš visų trijų principų tik vienas regionalizmo principas rei-
kalauja tikslesnio paaiškinimo, kadangi klaidingai suprantamas
jis gali būti kenksmingas organizacijos vieningumui. Nėra abe-
jonės, kad regionalizmas apskritai reiškia tam tikrą sutelktinę
individualybę, kad ir gana sunkiai pagaunamą ir aptariamą.
Todėl kai kuriais bendrais bruožais ateitininkai žemaičiai skirsis
nuo ateitininkų aukštaičių, ateitininkai suvalkiečai — nuo ateiti-
ninkų rytiečių ir tt. Bet jei net tautybė, pilniausioji sutelktinė
individualybė, nesudaro gyvenimo tikslo, tai juo mažiau indivi-
dualiniai vietiniai skirtumai gali būti apygardų ateitininkams
tikslais, pagal kuriuos jie turėtų suskirstyti į nepriklausomas ka-
talikiškas formacijas. Gerai suprastas regionalizmas tepadeda

Aba

vien tikslingiau pritaikyti bendrus Ateities tikslus prie vietus rei-
kalavimų ir tuo pačiu praktiškiau juos realizuoti konkretinėse
gyvenimo aplinkybėse. Organizacijos vieningumas laiduoja bendrų
principų bei pareigų tvirtumą bei grynumą; regionalizmo prin-
cipas laiduoja praktiškąjį principų bei pareigų realizavimą kon-
kretinėse vietos aplinkybėse. Tarp šitų dviejų atžvilgių ne tik
nėra prieštaravimo, bet dar yra sutarimas, kuris yra reikalingas
-oganizacijos galingumui.

Kai kam gali pasirodyti, kad Ateities Sąjunga nesistato savo
tikslu sujungti visą lietuvių mokslą einantį katalikiškąjį jaunimą,
kadangi Ateitis ir ateitininkas-ė yra vardai, kurie tarsi reiškia
specialią šito jaunimo grupę. Faktinai šitie vardai yra atsitiktinės
kilmės, nors ir gerai tinka praktiškai sutrumpinti lietuvių mokslo
einančio katalikiškojo jaunimo pavadinimui. Tai, kas yra svar-
biausia jaunimui, kaipo tokiam, yra susirūpinimas savo ateitimi ir
pasiruošimas prie savo gyvenimo bei veikimo tikslų. Stai kodėl
trečioji esminė Ateities organizacijos žymė yra tai, kad šita orga-
nizacija turi ruošiamosios reikšmės. Ateities Sąjunga ruošia jau-
nimą tam, kad savo ateities gyvenime bei veikime jis būtų kata-
likiškas, lietuviškas, inteligentiškas ir aktyvus tikra šitų žodžių
prasme. "Tik supratus ir laikant galvoje katalikiškojo jaunimo
organizacijos ruošiamąją reikšmę, galima tinkamai suprasti ir
lemtai vykdyti Ateities teikslus bei uždavinius.

Jaunimas, kaipo jaunimas, yra visuomet ūgėjimo brendimo
tarpsnyje. Todėl ir jo visos organizacijos turi skaitytis su šituo
faktu, norint, kad jų veikimas neiškryptų iš privalomų vėžių.
Būtent, jaunimo organizacijoms privalu skaitytis savo veikime su
tuo, kad šitas veikimas normaliai tegali turėti auklėjimosi, lavi-
nimosi ir prie subrendusio veikimo pratinimosi prasmės. Jei iš
vienos pusės tokie jaunimo ugdymo veiksniai, kaip šeima, mo-
kykla ir Bažnyčia, auklėja, lavina ir veikdo jaunimą, tai iš kitos
pusės, norint kad jaunimas pasiektų tikro ir pilnutinio subrendimo.
reik, kad jis iš savęs auklėtųsi ir pratintųsi veikti. Todėl iš peda-
gogikos yra žinomas visai teisėtas reikalavimas, kad kiekvienas
auklėjimas vestų prie auklėjimosi, kiekvienas lavinamas — prie
lavinimosi, kiekvienas veikdymas — prie savarankiškojo veikimo.
Tuo tarpu vienas iš stipriausių auklėjimosi, lavinimosi ir sava-
rankiškojo veiklumo veiksnių yra jaunimui jo lavinimosi ir auklė-
jimosi rateliai, sportinės draugijos ir panašios jo organizacijos.
Katalikiškojo jaunimo sąjunga jungia bendrais katalikiškosios

Teue -

pasaulėžiūros principais, galima sakyti, visus auklėjimosi, lavi-
nimosi ir savarankiškojo veiklumo veiksnius paruošiamuoju arba

ugdomuoju tikslu. Tokiu būdu ir Ateities Sąjunga turi papildyti

šeimos, mokyklos ir Bažnyčios ugdomąją rolę tiek ir taip, kiek
ir kaip to reikalauja jaunimo auklėjimasis, lavinimasis ir prati-
nimasis prie būsimojo subrendusio veikimo plačiajame visuo-
menės gyvenime. "Todėl būtų klaidinga manyti, kad Ateitis gali
turėti savo veikimo tikslų, kurie išeina iš tinkamos mokslą einančio
ir todėl bręstančio jaunimo veikimo srities. Ateities Sąjungos vei-
kimas tik ruošia kiekviename savo naryje lietuvį, kataliką, inteli-
gentą protininką ir inteligentą veikėją, bet negali savo nario imti
jau visai susiformavusiu lietuviu, kataliku, inteligentu protininku
ir inteligentu veikėju.

Nesiskaitymas su šituo organizacinio Ateities veikimo prin-
cipu gali turėti nelemtų išdavų. Per ankstybas pastūmimas jau-
nimo į veikimą, išeinantį iš ruošimosi ribų, sutrumpina protinio,
dorinio ir profesinio pasiruošimo laikotarpį, kuris tikram inteli-
gentui iš gyvo reikalo turi būti gana ilgas, — ir tokiu būdu
būsimąjį inteligento veikimą padaro mažiau vertingą intektualiniu,
moraliniu ir specialiniu atžvilgiu. Tarp kitko dėl šitos priežasties
politinis veikimas tokiu demoralizuojančiu būdu dažnokai veikia
į mūsų pernelyg greit išdygusius politikus katalikus: protinis,
dorinis ir profesinis jų pasiruošimas pasirodo nepakankamas, pa-
lyginant su darbo sudėtingumu ir jo teikiamomis pagundomis.

Kad ir ateitininkų kartais nėra tinkamai suprantama ruo-
šiamoji Ateities reikšmė, įrodomuoju pavyzdžiu gali tarnauti
kilusios jų tarpe porą metų atgal kalbos apie jaunimo diktatūrą, —
kalbos, radusios pusiau rimto, bet vis dėlto gyvo atgarsio sva-
jingose širdyse. Kalbėti apie jaunųjų diktatūrą gyvenime reiškia
tą pat, ką kalbėti apie diktatūrą tų, kurie turi dar tik ruoštis
prie gyvenimo bei veikimo. Nenuostabu todėl, kad tokia diktatūra
tegali privesti prie panašių žygių, kokiu kad buvo Lietuvos gyve-
nime svetimų iškabų darkymas, įvykęs su fašizmo dvelkimu, labai
giminingų su jaunimo diktatūra. Panašus žygis, kaip iškabų
darkymas, jei ir buvo padarytas su karšta širdimi ir bona fide,
tačiau aiškiai liūdija apie nepakankamą protinį, dorinį ir politinį
subrendimą tų, kuriems reik dar į šitą subrendimą sąmoningai eiti.

Nepasakysiu tačiau, kad jaunimo diktatūros koncepcijoje
nebūtų jokios teisingos minties, nežiūrint to, kad šitos koncep-
cijos pagrinde glūdi didelis nesusipratimas. Kalbant visai abstrak-

TY" ————————

91

tiniu būdu negalima nepageidauti, kad mūsų gyvenime bei veikime-
turėtų diktatoriškos valdžios jaunatvės dvasia. Šita dvasia pasi-
žymi iš savo prigimties visa eile gražiausių žmogiškųjų savybių:
ir materialiai nesuinteresuotu idealizmu, ir aukštųjų idealų meile,
ir pasitikėjimu kilniais principais, ir paslankumu į kovą su ne-
protingais gyvenimo įpročiais, ir į pasiaukojimą, ir t.t. Kaip
nepageidavus, kad šitos kilnios žmogaus dvasios savybės tvirtai
valdytų žmogaus gyvenimą bei veikimą? Bet pirm reik, kad
jos, pareinančios jaunimui iš prigimties, pasidarytų jo laimėto
paruošiamuoju triūsu tvirto būdo ir jautrios sąžinės savybėmis;
kad tai, kas pareina iš prigimties, būtų laimėta visam gyvenimui
neprarandamu būdu. Patyrimas mums kaip tik parodo, kad
didžiausioje daugumoje atsitikimų sykiu su kūno jaunumu pra-
randama ir dvasios jaunatvė, o sykiu su jąja ir visos kilnios jau-
nosios dvasios savybės. Rusų inteligentijos patyrimas mums.
liudija, kaip maža yra vertas nepagrįstas tvirtu būdu jaunasis.
idealizmas kovoje su gyvenimo inercija ir su visuomeninės san-
tvarkos neteisybėmis. Revoliucinė rusų inteligentija kaip tik tikė-
josi su mokslą einančio jaunimo pagalba laimėti politines laisves
ir reformuoti visuomenės gyvenimą. Todėl ji jaudino ir egzaltavo
šitą jaunimą politiniu atžvilgiu ir stūmė jį į reformatorišką vei-
kimą kaip tik tuo laiku, kai šitas jaunimas turėjo bręsti protiniu,
doriniu ir profesiniu atžvilgiu ir ruoštis prie politinio reforma-
toriško veikimo. Faktinai gyvenime pasirodydavo, kad juo aukš-
tesnėse padangėse jaunimas skrajojo savo nieku nepagrįstomis
svajonėmis mokslo ėjimo metu, juo giliau jis puldavo susidūręs
vėliau su realaus gyvenimo pagundomis. Pasirodydavo tada, kad
prapolitikavęs mokslo ėjimo laiką revoliucinių -izmų šokyje, tas
jaunimas nebūdavo pasiruošęs laimėti realią gyvenimo kovą ir
tuo patobulinti šitą gyvenimą.

Konstatuodamas šitą rusų patyrimą, aš net nereikalauju,
kad jaunimas atsisakytų nuo svajonės reformuoti gyvenimą ir
laimėti geresnę ateitį, labiau patenkinančią idealinę jaunatvės
dvasią. Tik, norint realiai eiti prie šito tikslo realizavimo, reik
savo brendimo laikotarpį skirti rimtam ruošimuisi, bet ne nerim-
tam, nekantriam, nesąmoningam ir nesubrendusiam krutėjimui
idealistinės egzaltacijos karštyje. Protingas karščiu, kaip to no-
rėjo Mickevičius, tegali būti vien tas, kas jaunatvės idealizmą,
pareinantį iš prigimties, padaro paruošiamuoju triūsu įgytąja savo
būdo prigimtimi. Jaunatvės dovanos jaunimui tam ir duotos,

32 —

kad jas jis panaudotų pasiruošimui prie gyvenimo bei veikimo.
Todėl kiekvienas ateitininkas turi pareigos žiūrėti į aktyvų daly-
vavimą Ateities organizacijoje, kaipo į auklėjimąsi, lavinimąsi ir
ruošimąsi prie veikimo plačioje visuomenėje.

Šita ateitininkų pareiga įgauna ypatingos reikšmės ryšyje
su ketvirta esmine Ateities žyme, būtent, su tuo, kad Ateitis yra
mokslą einančio jaunimo organizacija. Didžiausioji ateiti-
ninkų moksleivių dauguma pradeda mokslą su tikslu baigti jį
aukštojoje mokykloje. Tai faktinai reiškia, kad vos ne visi ateiti-
ninkai ruošiasi būti ateityje inteligentais protininkais šviesuoliais.
Kitaip tariant. Ateitis yra būsimųjų lietuvių katalikų inteligentų
organizacija. O jei taip, tai iš šito fakto privalu padaryti atitin-
kamų išvadų. Būtent, kiekvienam ateitininkui dera visų pirma
nusimanyti, kokiu privalo būti tikras inteligentas, ir kokią rolę
privalo vaidinti inteligentiška šviesuomenė visuomenės gyvenime,
o paskui, atitinkamai ruoštis šitą rolę kuo geriausiai atlikti, likus
subrendusiu lietuviu kataliku inteligentu. Taigi mums tenka toliau
susidomėti iš pradžios inteligento ypatybėmis ir šviesuomenės
pašaukimu visuomenėje, o paskui ištirti, kokių uždavinių, ryšyje
su šitais klausimais, susidaro ateitininkams.

Proto pirmenybė dvasiniame žmogaus gyvenime padarė tai,
kad intelektualinis išsilavinimas, arba protinė orijentacija imta
laikyti pagrindine žyme žmogaus, iškilusio iš mažiau išauklėtos
bei išlavintos plačios masės. Iš čia toks žmogus vadinamas
inteligentu, arba, lietuviškai tariant, protininku, šviesuoliu. Tačiau
būtų klaidinga manyti, kad tikras inteligentas ir ypač inteligentas
katalikas, teprivalo pasižymėti vien tik proto dovanomis. Tikras
inteligentas, arba žmogus, iškilęs iš plačios masės, yra vien tas.
kas visais atžvilgiais yra kilnus, kitaip tariant, kas yra geruolis.
arba aristokratas, neiškraipyta šito žodžio prasme. "Turint galvoje
netobulą žmogaus prigimtį, pigu suprasti, kad „tobulumo laipsnis.
kuris, kaip rašė prancūzų filosofas Boutroux, gali būti realizuotas
žmonių visumoje, turi maža šansų būti aukštas“. Bet kaip tik
dėl šitos priežasties yra reikalo, kad tie, kuriems lemta būti vadais
plačioms demokratinėms masėms, būtų visais atžvilgiais tobulesni
už tuos, kuriems vadovauja. Todėl į liaudies vadus tetinka vien
tie rinktiniai žmonės, kurie pasižymi ir aiškiu protu, ir tvirta
valia, ir pilna entuziazmo širdimi.

inteligentijos problema tegalima teisingai pastatyti vien
ryšyje su klausimu apie vadovybės reikalą plačiosioms demokra-

RET as

tinėms masėms. Iš vienos pusės yra aišku, kad plačiosios demo-
kratinės masės negali lemtai gyventi bei veikti be tinkamos vado-
vybės; ogi iš antros pusės yra neabejotina, kad masių vadais
teprivalo būti vien geriausieji rinktiniai žmonės.

Šiais laikais vis dažniau kalbama apie demokratizmo krizę.
Bet tie, kurie daugiausia apie šitą krizę kalba ir rašo, dažniausiai
nenusimano, kad čia dėtas ne demokratizmo principas, bet fak-
tinos demokratinių masių vadovybės netobulumas. Tie, kurie
paneigia demokratizmo principą, niekuomet nieko geresnio nepa-
jėgia jo vietoje pastatyti, nes demokratizmo principas yra teisėta
žmonių, kaipo vienos rūšies individų, lygybės išraiška,
skelbianti lygias moralines visų žmonių teises. Bet šitas demo-
kratizmo principas dar nereikalauja paneigti f a k t i n ą jį atskirų
žmogiškųjų individų, kaipo tokių, įvairumą bei nely-
gumą. "Todėl, jei demokratinėms masėms yra neišvengiamas
reikalas turėti vadovybę, tai yra visai prigimta ir teisinga, kad
jų vadais būtų geriausieji rinktiniai individai. Visa nelaimė daž-
niausiai pareina nuo to, kad demokratinių masių vadovybė yra
pagrįsta ne faktinuoju vadų gerumu, bet veiksniais, nesutinkan-
čiais su gerąja vadovybe. Pasirodo, kad tikra nelaimė yra ne
aristokratijos, t. y. geruomenės buvime, bet aristokratijos, t. y.
geruomenės, blogame supratime ir parėmime veiksniais, kurie
neduoda moralinių teisių prie faktinos vadovybės. Feodalizmo
laikais aristokratija buvo paremta giminės paveldėjimu; kapita-
lizmo laikais plutokratinė aristokratija yra paremta materialiniu
turtu; komunistinio bolševizmo tvarkoje kaip ir fašizmo valdo-
moje visuomenėje aristokratija atremta į demagogiškąją vienos
partijos diktatūrą. Bet nei vienu atveju iš suminėtųjų visuo-
menės vadovybė nėra atiduota į tikros aristokratijos rankas, t. y.
į rankas geriausių rinktinių žmonių ir, būtent, todėl, kad jie
pasižymi rinktiniu gerumu.

Taigi aristokratija etimologiškai reiškia geriausių žmonių
valdžią. Prieš tokį aristokratijos supratimą ir todėl — prieš
tokią valdžią nieko negalima principialiai pasakyti stovint net

„demokratizmo sargyboje. Pasirodo tad, kad tinkamai suprasto

demokratizmo principas susiderina su gerai suprasto aristokra-
tijos principu, jei žiūrima ne į istorinius prietarus, bet į kalba-

mųjų dalykų esmę. Taip dalykui stovint, demokratizmo krizės

skelbėjams, užuot rūgojus demokratizmą, vertėtų geriau susirū-
pinti tikros visuomeninės vadovybės organizacija. Iš kitos pusės

223

tradicinės aristokratijos neigėjams taip pat pravartu susirūpinti
tuo pačiu klausimu, nes biurokratinės individualistinio kapita-
lizmo aristokratijos vietoje yra neišvengiama pastatyti geriausių
rinktinių žmonių vadovybė. Bet, jei istorinis žmonijos patyrimas
neleidžia grįžti reakcijos keliu prie tradicinės aristokratijos, tai
lygiai taip pat mūsų dienų patyrimas smerkia bolševistinės ir
fašistinės diktatoriškos aristokratijos kelius. Tariamoji mūsų
dienų demokratizmo krizė faktinai yra ne kas kita, kaip gyvai
jaučiama problema apie tai, kaip privalu suorganizuoti visuo-
menė ir vadovaujamieji jos organai, kad laisvos demokratinės.
masės būtų geriausių rinktinių žmonių vadovaujamos. Galima
laukti, kad praktiškai šitą problemą sprendžiant, bus surefor-
muotas konstitucionalizmo bei parlamentarizmo funkcionavimas;
kad bus pagilintas tikro aristokratizmo principas, skiriąs reikiamą
vadovybę geriausiems rinktiniams žmonėms. Bet nėra jokio pa-
grindo laukti, kad demokratizmo principas gali kada nors pasi-
rodyti klaidingas, kaipo principialinės žmonių lygybės, idealinio so-
lidarumo ir lygiai visiems atdarų visokeriopų galimybių principas.

Šitoje sudėtingoje ir painioje problemoje, neradusioje dar
savo galutinio praktinio išsprendimo, viena jau yra neabejotina,
kas gali turėti mums ypatingos reikšmės šiuo momentu. Yra,.
būtent, aišku, kad sintetinis gerai suprastų demokratizmo ir aristo-
kratizmo suderinimas praktiškame visuomenės gyvenime negalės.
įvykti be atitinkamo liaudies ir šviesuomenės santykiavimo. Švie-
suomenė, arba ta visuomenės grupė, kuri susideda iš inteligentų.
visomis savo susidarymo ir veikimo aplinkybėmis kaip tik yra
pašaukta teikti vadovybę plačioms demokratinėms masėms. Inte-
ligentija nesudaro atskiro luomo, užsidariusio paveldėtų įpročių
įtakoje: todėl ji negali būti feodalinio tipo aristokratija. Inteli-
gentija nėra socialinė visuomenės klasė ir tuo pačiu nėra nei
kapitalistų nei proletarų klasė: todėl ji nėra diktatoriško tipo
aristokratija. Taigi tikru inteligentu negalima būti nei gimimu,
nei turtu, nei priklausomybe prie galingos partijos, vienu žodžiu
negalima būti juo visu tuo, kas nesudaro teigiamųjų žmogiš-
kosios asmenybės savybių. Tikras inteligentas turi pasižymėti
bent gabumais, išauklėjimu, išlavinimu, kuriamąja iniciatyva ir
sugebėjimu praktikuoti bent vieną inteligentiškąją profesiją. Tuo
pačiu inteligentija yra pašaukta atlikti visuomenėje visų inteli-
"gentiškųjų profesijų darbą, sukurti sykiu su tuo aukštesnę inte-
lektualinę dvasios kultūrą ir pagal tai vadovauti liaudžiai ir visai

=— 25

tautai. Jei dar pridėsime, kad inteligento įtaka visuomenėje ple-
čiasi sulig tuo, kaip auga jo asmeniškas autoritetingumas, tai
aiškiai pamatysime, kad inteligentija iš prigimties yra pašaukta
būti ta gerai suprasta aristokratija, kuri kaipo susidedanti iš
geriausių rinktinių žmonių, turi vadovauti demokratinėms liau-
dies masėms.

Bet viena yra pašaukimas, ir kita—jo tinkamas realizavimas,
nes kiekvienas pašaukimas uždeda lengvesnių ar sunkesnių pa-
reigų, nes juo aukštesnis yra pašaukimas, juo sunkesnės yra pa-
reigos. Ogi tikras inteligentas privalo būti rinktiniu žmogumi, kad
galėtų vadovauti plačiajai visuomenei, pasigaudamas ne privi-
legija, ne prievarta ir ne demagogija, bet savo doriniu vertingumu,
intelektualiniu išsilavinimu, profesiniu kompetentingumu, žodžiu
tariant, tuo kilnumu, kuris sudaro asmeniškąjį rinktinio žmogaus
autoritetingumą. Plačiosios demokratijos pažangos reikalas verčia
iš vienos pusės auklėti bei lavinti liaudį, o iš antros pusės ugdyti
rinktinių žmonių kadrus, kadangi be šių pastarųjų pirmasis užda-
vinys tikrai neįvykdomas. Demokratinės pažangos paslaptis ir
glūdi tame, kad šita pažanga reikalauja nuo geriausių rinktinių
žmonių kilti iš masės lygumos ir paskui sykiu su savimi kelti
šitą masę aukštyn. Tik toksai liaudies ir šviesuomenės santy-
kiavimas, atremtas iš vienos pusės į tikrąjį šviesuomenės vertin-
gumą ir iš antros pusės į laisvą liaudies pasitikėjimą savo vadais
inteligentais, tarp kitko yra viltingas pagrindas tikrai demokra-
tinei valdžiai susidaryti.

Jei uždavinys atsiekti tinkamo santykiavimo su liaudimi yra
inteligentams apskritai nelengvas pašaukimas, tai lietuvio kataliko
inteligento pašaukimas pasirodo mūsų laikais nelyginant sun-
kesnis. Lietuviui inteligentui susidaro ypatingai sunkus užda-
vinys pastūmėti tautinės kultūros kūrybą daug greičiai ir inten-
syviau, negu tai paprastai būdavo kituose kraštuose, kadangi mūsų
tautinės gyvybės klausimu yra pakilti iš kultūrinio atsilikimo,
kuris parėjo mums nuo slavų kaimynų. Katalikui inteligentui
susidaro dargi ypatingas uždavinys pakilti iš nekultūrinio religijos
supratimo ir sykiu sužadinti plačioje lietuvių visuomenėje tikrąjį
religinį susipratimą. Tai reiškia, kad į rinktinio kataliko pašaukimą
įeina apaštalavimo uždavinys. Pagaliau lietuviui katalikui inteli-
gentui susidaro uždavinys pasiruošti kuo greičiausiai prie valdomo-
sios rolės naujoje Lietuvos valstybėje. Tokiu būdu lietuvio kataliko
inteligento pašaukimas yra nelyginant apsunkintas tautinio, dva-

LARO ——

sinio ir valstybinio atgimimo aplinkybių. Nenuostabu, kad tokiose
aplinkybėse ir būsimųjų lietuvių katalikų inteligentų pasiruošimas
prie tautinio, religinio, valstybinio ir šiaipjau visuomeninio vado-
vavimo turi būti ypatingai rūpestingas, t. y. sąmoningas, tikslingas
ir nenuilstamai patvarus.

Taigi matome, kad ta aplinkybė, kad ateitininkai, kaipo
mokslą einančio jaunimo organizacija, yra būsimieji inteligentai,
sudaro jiems naujų pareigų pagal tai, kokie yra inteligentijos
gyvenimo bei veikimo principai. Inteligentija principe privalo
būti neluominė ir neklasinė rinktinių arba geriausių žmonių
grupė, kuri, dėl savo aukšto intelektualinio ir moralinio vertin-
gumo, turi vadovauti visuomenės gyvenimui bei veikimui. Pagal
šitą pašaukimą ateitininkai turi pasiruošti būti tikrais lietuviais
katalikais inteligentais, kurie kaipo rinktiniai žmonės, dėl savo
išsiauklėjimo, išsilavinimo ir sugebėjimo praktiškai veikti galėtų
vadovauti lietuvių tautai tautinėje kultūrinėje kūryboje, religi-
niame susipratime, pasaulėžiūros išsidirbime ir visuomeniniame
tvarkymesi. Teminiu čia keturis svarbiausius uždavinius, prie
kurių ypatingai tenka ateitininkams ruoštis. Kaipo lietuviai, atei-
tininkai turi įsigyti tautinio susipratimo ir ruoštis prie tautinės
kultūrinės kūrybos. Kaipo katalikai, ateitininkai privalo įsigyti
tikro religingumo ir pasiruošti prie platinimo religinio katalikiš-
kojo susipratimo lietuvių visuomenėje. Kaipo inteligentai proti-
ninkai, ateitininkai turi įsigyti mokslingumo ir pasiruošti palaikyti
lietuvių visuomenėje tikrą mokslišką pasaulėžiūrą. Kaipo inteli-
gentai veikėjai, ateitininkai turi pasiruošti veikti visuomenėje,
arba dirbti visuomenės darbą, neišskiriant iš jo ir valdymo pa-
reigų. Šituos keturis svarbiausius ateitininkų uždavinius turė-
sime išnagrinėti kiek smulkiau šviesoje to principo, kad inteli-
gentai turi būti rinktiniai, arba geriausieji žmonės, kurie, dėl
savo asmeniškojo vertingumo, turi pasiimti ant savęs pareigą
tiekti vadovybės demokratinėms masėms.

II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities
organizacijos uždavinių atžvilgiu

1. — Ateitininkai, kaipo būsimieji lietuviai inteligentai, turi
būti patriotai, sugebą giliai imti tikro patriotizmo pareigas ir
vengti siauro nacionalizmo, taip kenksmingo gerai suprastiems
tautybės reikalams. Nereik manyti, kad pasiruošti būti inteli-

37 —

gentu patriotu yra toks lengvas dalykas, kuris nereikalauja rimtų
studijų ir dorinių pastangų. Yra neabejotina, kad kiekviena tau-
tinė individualybė yra palinkusi į tautinį egoizmą, vadinamą
šovinizmu, panašiai, kaip kiekviena žmogiškoji individualybė yra
palinkusi iš prigimties į paprastąjį egoizmą. Ir kaip kiekvienai
žmogiškajai asmenybei yra dorinė prievolė pergalėti savo palin-
kimą į egoizmą, taip kiekvienai tautai yra patriotinė prievolė
pergalėti savo palinkimą į nacionalistinį šovinizmą. Ir kaip tikrai
didi tegali būti asmenybė, išėjusi iš siauro egoistinių interesų
rato, taip tikrai didi tegali būti vien tauta, pergalėjusi savo eks-
kliuzivizmą ir iškilusi į visuotines žmogaus dvasios padanges.

Tai, žinoma, nereiškia, kad tikras patrijotas neprivalo rū-
pintis ir net ginti teisėtus savo tautos reikalus. Pasakysiu net
daugiau, tikras tautinis susipratimas reikalauja net tam tikros
patriotinės ortodoksijos, nuo kurios negali atsisakyti joks tauti-
ninkas, nebūdamas net nacionalistas, ir kuri gali pareikalauti
didelio patvarumo kovoje už tautines teises. Bet kova už tautines
teises ir teisėtus tautos reikalus niekados neprivalo mums su-
drumsti tikro patriotizmo esmės supratimą. Tuo tarpu tikro
patriotizmo esmę sudaro teigiamasis kūrybinis nusistatymas,
tolimas nuo neapykantos savo tautinių priešų, nuo šūkavimo ir
piktžodžiavimo jų adresu, nuo tuščio pasigyrimo savo išviršinėmis
tautinėmis lytimis ir tt.

Kur kitur turėjau progos konstatuoti, kad tikras patriotizmas
turi tris pagrindines savybes, kuriomis yra: pirma, tautinės savo
individualybės meilė; antra, pageidavimas savo tautai moralinės
didybės, ir, trečia, jungimas individualinės tautinės lyties su visuo-
tinuoju turiniu. Jungiant krūvon visas šitas tris pagrindines sa-
vybes, galima pasakyti, jog tikras patriotizmas yra tautinės savo
individualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės
didybės, kylančios iš visuotinio žmonijos dvasios turinio ir besi-
reiškiančios individualinėmis tautinėmis Iytimis.* )

Taip suprastas patriotizmas tiek pačiam patriotui, kaip ir
patriotiškai mylimai tautai privalo būti tobulėjimo ir kultūrinės
pažangos veiksnys. Jei sakoma, kad tikras patriotizmas turi būti
pagrįstas pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios

*) Ž. mano brošiūrą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašau-
kimas“. Kaunas 1928 m., 9 p. ir mano straipsnį „Tikras patriotizmas ir jo
reiškimosi lytys“, 1925 m. Logos 2 Nr.

ži a

iš žmogaus dvasios visuotinio vertingumo, ar tai tuo pačiu ne-
reiškia, kad šitas pageidavimas privalo visų pirma reikštis pa-
čiame patriote, kaipo nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis
ir savo asmenimi patarnauti realia medžiaga savo tautos vertin-
gumo rūmams statyti? Todėl per atskirus asmenis tikras patrio-
tizmas privalo būti kultūrinės pažangos veiksnys, nes patriotizmo
reikšmė tautai iš tikrųjų pareina nuo to, kaip jis reiškiasi tautinės
civilizacijos kūryboje. Tuo tarpu kaip tik susipratęs inteligentas
patriotas tegali turėti vadovaujamos reikšmės aukštesnei intelek-
tualinei kultūrai, kuri tik drauge su liaudies kultūra sudaro tau-
tinę civilizaciją. Tikras patriotizmas yra, toliau, pagrindas geram
sugyvenimui su kitomis tautomis. "Tik tas, kas moka išmintingai
mylėti savo tautybę, atjaus kitų tautybių vertę ir supras, kad san-
tykiuose su kitomis tautomis idealu yra toji krikščioniškoji meilė,
kuri, pritaikyta prie tautų, liepia tikram patriotui mylėti kitas
tautybes, kaip savąją. Jei pastebėsime, kad kalbamos meilės
tolygumas imamas moraline, bet ne psichologine prasme, supra-
sime, kad šita krikščioniškoji prievolė ne tik yra galima, bet ir
privaloma.

Pagaliau, tikras patriotizmas padeda asmeniui susiderinti
su visos žmonijos dvasia per tautos tarpininkavimą. Faktinai
asmuo, kuris, kaipo vienos kurios tautos narys, reiškiasi gyve-
nime bei veikime savo tautybės lytimis, prieina žmonijos esmės
per visuotinį tautinės savo civilizacijos turinį. Tikrai mylėdamas
ne tik individualią savo tautybės lytį, bet ir visuotinį tautinės
civilizacijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti visuotinių
žmogaus dvasios savybių, o sykiu ir žmonijos, kaipo tokios.
Tikras patriotas per visuotinį tautinės civilizacijos turinį siekia
į pačią žmonijos širdį, nes jis nusimano, jog tautybė tobulėja
sulig tuo, kaip didėja iš vienos pusės jos reiškimosi lyties indivi-
dualumas, o iš kitos pusės — jos bendrai žmogiškojo turinio
visuotinumas. s

Štai keletas minčių apie tikrąjį patriotizmą ir jo reiškimosi
lytis. Iš čia galima jau patirti, kaip yra komplikuota tautybės
ir patriotizmo problema, ir kiek dorinio išsiauklėjimo ji reika-
lauja nuo žmonių, kurie ruošiasi būti rinktiniai tautininkai
patriotai ne nacionalinio ekskliuzivizmo, bet visuotinio solida-
rumo prasme. Iš čia darosi aiškus ateitininkų uždavinys tautinio
klausimo srityje. Kiekvienas ateitininkas turi pareigą įsigyti
tikslaus tautinio susipratimo, tikro patriotizmo prasme, kad ga-

99, —

Zėtų pasiliuosuoti pats ir atvaduoti mases nuo tautinio šovinizmo,
arba nacionalizmo, nuo neapykantos, nereikalingo antagonizmo
ir vienašališko ekskliuzivizmo. Sykiu kiekvienas ateitininkas,
žinodamas, kad tikras patriotizmas yra tobulėjimo veiksnys, pri-
valo ieškoti patriotizme naujų asmeninio tobulinimosi akstinų ir
ruoštis prie originalios kūrybos tautinės kultūros srityje. Paga-
Jiau, kiekvienas ateitininkas turi vardan tikro patriotizmo sugy-
venti su susipratusiais kitų tautų patriotais, mylėdamas kitas
tautybes, kaipo bendros žmogiškos dvasios reiškėjas ir nešėjas.

Šitiems uždaviniams atlikti galima numatyti visa eilė įvairių
priemonių. Iš jų tepaminėsiu vien svarbesniąsias, kurios yra,
pirma, pažinimas tikro patriotizmo principų bei pareigų ir visų
artimų klausimų, su jais surištų; antra, pažinimas savo tėvynės
tikros padėties, istorijos, krašto, tautinių, politinių ir kultūrinių
aplinkybių, tautinės politikos ir panašių dalykų; trečia, dalyva-
vimas tautinėse iškilmėse, kuriose reiškiasi gerai suprastas patrio-
tizmas; ketvirta, kovojimas savyje su nacionalistiško šovinizmo
ir ekskliuzivizmo apraiškomis ir tinkamų idėjų skleidimas kovai
su panašiomis apraiškomis savo tautiečiuose; penkta, didinimas
savyje kuriamosios iniciatyvos; šešta, stengimasis kiek galint
„geriau pažinti kitas tautybes iš geros pusės; septinta, mylėjimas
visų tautų organiško solidarumo idėjos ir prie kiekvienos progos
didinimas šansų šitai idėjai įsigalėti tikrovėje ir tt. Laiko stoka
verčia mane eiti iš eilės prie principų bei pareigų, kurių yra
ryšyje su ateitininkų uždaviniu įsigyti katalikiškojo religingumo.

2. — Katalikiškumo atžvilgiu ateitininkas turi uždavinio
tapti rinktiniu inteligentu kataliku. Tai visų pirma reiškia, kad
ateitininkui privalu kultūringai suprasti krikščioniškosios reli-
gijos esmė ir ypač Katalikiškosios Bažnyčios mokslas. Yra ne-
abejotina, kad nekultūringoje visuomenėje ir religija yra nekul-
tūringai suprantama ir netinkamai praktikuojama. Užtat tiems,
kas pripažįsta religijos tiesą, yra prievolė pakilti kultūros atžvil-
giu, kad sykiu ir religijos supratimas būtų pakeltas į aukštesnį
laipsnį. Todėl šituo atžvilgiu ateitininkui, kaipo būsimajam ka-
talikui inteligentui, yra pareiga įsigyti kultūringo ir ortodoksa-
linio religijos supratimo.

Geras religijos supratimas turi būti padėtas į religijos prak-
tikavimo pagrindą ir dar taip, kad šitas praktikavimas būtų
tikriausiu dorinio išsiauklėjimo veiksniu. Dorinio tobulėjimo
statymas į ryšį su religijos praktikavimu priduoda ypatingos

2a 45

įtampos religiniam gyvenimui ir pasireiškia dažniausiai tuo reli-
gingu dievotumu, kurio negali stigti rinktinis katalikas inteli-
gentas. Todėl ateitininkui negali nebūti statoma į pareigą stengtis.
įsigyti karšto maldingumo, su dvasios pakilimu eiti prie dažnos
komunijos ir pavyzdingai elgtis doriniu būdu. Jei sakoma, kad
yra pareiga stengtis pakilti į aukštesnį dievotumo laipsnį, tai
negali būti nė mažiausios abejonės, kad kiekvienam ateitininkui
yra dorinė prievolė išlaikyti, kaip minimumą, katalikiškąjį ko-

rektiškumą, t. y. visas pareigas, kurios yra Bažnyčios formaliai“

pastatytos visiems tikintiesiems jos nariams.

Susipratęs religijos atžvilgiu ir padėjęs ją į savo dorinio
gyvenimo pagrindą, rinktinis katalikas inteligentas yra pašauktas
dirbti taip pat apaštalavimo darbą, — to apaštalavimo, kurį
Pius X vadino artimu kunigystei. Mums ne tik svarbu ginti
religija ir jos organizacija Bažnyčioje, bet ir skleisti pagal savo
jėgas religijos tiesos aplink save ir savo gyvenimo pavyzdžiais,
savo darbais, žodžiu, plunksna ir tt. Kaipo minimumas, čia
galioja reikalavimas, kad mūsų gyvenimas ir darbai nekompro-
mituotų tų religijos principų, kuriuos mes išpažįstame vien tik
tuo, kad vadinamės katalikais. Ogi dėdami į savo gyvenimo bei
veikimo pagrindą gerai suprastus krikščioniškos etikos principus,
mes tuo pačiu darome jau apaštalavimo darbą, nes krikščioniš-
kasis elgimasis, tuo pačiu, kad jis yra krikščioniškas, negali ne-
liudyti apie krikščionybės tiesą.

Taigi religinis susipratimas, religinis dorinio gyvenimo
pamatavimas bei motyvavimas ir krikščioniškas apaštalavi-
mas savo gyvenimu ir darbais sudaro tris rinktinio kata-
liko inteligento pareigas, prie kurių turi jau ruoštis kiekvienas
ateitininkas, dalyvaudamas Ateities organizacijos gyvavime. Re-
liginis susipratimas gali būti ateitininko įgyjamas uoliu ėjimu
religijos pamokų ir šitų pamokų papildinėjimu tinkamų knygų
skaitymu ir dalyvavimu ateitininkų lavinimosi rateliuose, kur
yra nagrinėjamos religijos problemos. Religinis dorinio gyvenimo
pamatavimas bei motyvavimas atsiekiamas uoliu tokių religinių
pareigų praktikavimu, kokiomis yra: dalyvavimas kulto ceremo-
nijose, tobulinimasis maldoje, priėmimas sakramentų, klausymas
šv. mišių, dalyvavimas adoracijose, procesijose, dorinimasis reko-
lekcijose ir tt. Pažymėtinas čia yra prancūzų katalikiškojo jau-
nimo vadovybės reikalavimas, kad tikslu sudaryti rinktinių narių
grupėms, kiekvienais metais bent vienas kuopelės valdybos narys

i
4
l
1
k

ES p

dalyvautų uždarose rekolekcijose, specialiai organizuotose kata--
likiškojo jaunimo sąjungos nariams. Krikščioniškasis apaštala-
vimas turi pradėti reikštis religijos viešu ir padoriu išpažinimu
be baimės priešingai nusistačiusių žmonių, bet ir be pigios osten--
tacijos, kuri liudija paviršutinį religingumą.

Bet ypatingai yra svarbu, katalikiškumo atžvilgiu, suprasti,
kad religija yra gyvenimo viršūnė, į kurią turi stiebtis visos kitos
gyvenimo sritys, nenustodamos tačiau savo specialių tikslų. Kai
šita tiesa padedama faktinai ne tik į teorinio, bet ir praktinio
nusistatymo pagrindą su visu sąmoningumu, galima kalbėti apie:
rinktinio kataliko inteligento religinį subrendimą.

3. — Kaipo būsimasis inteligentas kiekvienas einąs mokslą
ateitininkas turi uždavinio tapti rinktiniu protininku lavinimosi
priemonėmis. Protininkas, atstovaująs etimologine prasme inte-
ligento sąvoką, reiškia žmogų, kuris intelektualiniame išsilavinime-
yra aukščiau pakilęs už bendrą masę žmonių, gavusių paprastų
bendrąjį vidurinį išlavinimą. Būti protininku tarp kitko reiškia
pakilti gyvenime bei veikime prie tobulesnio principų supratimo-
ir principai, vadinami paprastai idėjomis, padėti į savo prak-
tiško nusistatymo pagrindą. Aišku juk savaime, kad be gilesnio
idėjų supratimo ir be entuziazmo aukštesnėms idėjoms negali būti
tinkamo dorinio nusistatymo gyvenime bei veikime.

Iš čia yra neabejotina, kad ateitininkams, kaipo mokslą ei-
nantiems būsimiems inteligentams protininkams, lavinimas bei la-
vinimasis turi stovėti pirmoje uždavinių eilėje. Jei kartais pasi-
taiko, kad ypatingas veiklumas Ateities organizacijoje atitraukia
ateitininką nuo mokslo mokykloje ir nuo savarankiškojo lavi-
nimosi, tai šitokis ateitininko veiklumas yra ne kas kita, kaip
nelemtas nesusipratimas, visai nenaudingas tikriems Ateities orga-
nizacijos uždaviniams. Lygiai nesusipratimu yra didesnis pasi-
tikėjimas lavinimusi rateliuose, negu privalomu mokslu einamoje
mokykloje. Visai suprantama, kad kartais mokyklos gali pasi-
rodyti dar menkai suorganizuotos, kad mokytojai gali būti nepa-
kankamai pasiruošę savo pareigoms eiti; bet vis dėlto ir tokiais
atvejais būtų klaidinga manyti, kad ir tokios mokyklos ir tokie
mokytojai negali būti naudingi lavinimo reikalais, nors, žinoma,
tokiais atvejais yra reikalinga iš mokinių pusės daugiau supratimo
savo pareigų, daugiau noro ir sugebėjimo papildyti mokyklinį
lavinimą laisvu apsiskaitymu ir uoliu dalyvavimu lavinimosi
rateliuose.

ANEY

Bet, žinoma, iš kitos pusės reikia pripažinti, kad bet kuris
mokyklinis lavinimas yra nepakankamas tikram intelektualiniam
protininkų išsilavinimui. Todėl, būtent, yra reikalingi ką tik
paminėti laisvas apsiskaitymas ir dalyvavimas lavinimosi rate-
liuose. Šitos lavinimo padedamosios priemonės kaip tik turi
papildyti iš vienos pusės mokyklos trūkumus, o iš antros pusės —
tai, ko mokykla negali duoti dėl savo apribotos programos arba
specialiosios pakraipos.

Tokiu būdu pasirodo, kad ateitininkas, stengiąsis tapti rink-
tiniu protininku, turi būti uolus mokinys, mėgėjas skaitytojas,
sąmoningai besiorientuojąs apie skaitybos dalykus ir skaitymo
būdą, ir dargi reguliarus lankytojas lavinimosi ratelių. Tik eida-
mas visas šitas tris pareigas, ateitininkas gali įsigyti reikalingų
pažinčių, aiškių idėjų, tvirtų įsitikrinimų, sugebėjimo dalyvauti
diskusijose ir jas vesti, įtikinėti kitus žodžiu bei raštu, trumpai
tariant, gali įsigyti visa tai, kas charakterizuoja tikrą inteligentą-
protininką, kuris ne tik džiaugiasi aukštomis idėjomis, bet dar
gina jų tiesą ir skleidžia jų šviesą aplink save.

Jei dar atsižvelgsime į tai; kad su kultūros augimu visuo-
meninė kova yra visų pirma idėjų kova, nuo kurios pareina visuo-
meninės organizacijos sutvarkymas, tai pamatysime, kad idėjų
kova turi didžiausios praktinės reikšmės, nors žemažiūriai prak-
tikai, besididžiuoją realizmu, negali ar nenori to matyti. Šitai
kovai ateitininkai ir privalo patiekti visai sąmoningų ir visai
kultūringų kovotojų, t. y., į tokius kovotojus patys ateitininkai
turi ruoštis mokslo ėjimo metu. Studijomis ir lavinimusi apskritai
išsidirba įsitikrinę žmonės; tuo tarpu įsitikrinę žmonės yra tie
sąmoningi žmonės, kurie palaiko tvirtų organizacijų gyvavimą.
Todėl prancūzas Eblė, parašęs katalikų jaunimo lavinimosi ra-
teliams vadovėlį, sako, kad „lavinimosi ratelis ginkluoja apaštalus
ir net jų sužadina, kadangi tvirti įsitikrinimai turi paslankumo
pareikšti aikštėn ir plisti toliau“ (M. Eblė, Manuel des Cercles
d'ėtudes, Paris 1924, 10 p.). Kitas prancūzų katalikiškojo jau-
nimo auklėtojas Jacgues Duval sako apie jaunimo lavinimąsi
šitokiu būdu: „Mokslas yra reikalingas, tiesiog neišvengiamas, ir
Prancūzų Katalikiškojo Jaunimo Sąjungos nariai privalo jam pa-
siaukoti su karštu pasiryžimu ir dar laikyti, kad jiems tai yra
vienas iš esminių pareigų. Dera, kad lavinimasis būtų vedamas
su išmintinga tvarka, kad jis būtų iš vienos pusės teoretinis, ka-
dangi nieko rimto negali įsigalėti be pagrindo, arba be pamatinių

S 18

principų; o iš antros pusės praktiškas, kadangi Prancūzų Kata-
likiškojo Jaunimo Sąjunga, nebūdama retorių mokykla, turi savo
lavinimu nusistatyti veikimo linkmę“ (Association Catholigue de
la Jeunesse Frangaise. Méthodes et Doctrines, 31/2 pp.).

4. — Taigi matome, kad gerai pastatytas teoriniu atžvilgiu
lavinimasis turi ruošti lietuvių katalikiškąjį jaunimą prie plataus
veikimo. Tai reiškia, kad ateitininkai turi ruoštis tapti ateityje
ne tik inteligentais protininkais, bet ir inteligentais veikėjais. Inte-
ligentas veikėjas, kuriuo ruošiasi būti ateitininkas, privalo būti,
kaipo lietuvis, tinkamai susipratusiu patriotu, kaipo katalikas —
atsidėjusiu apaštalu, kaipo protininkas, — griežtu principų
vykdytoju.

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip einą aukštesnį ar
žemesnį mokslą ir tik besiruošią prie gyvenimo ir veikimo tikra
šitų žodžių prasme, tegali vien ruoštis prie to veikimo, kuris tenka
vykdyti visuomenėje subrendusiems, t. y. visai pasiruošusiems
žmonėms. Žinoma, gyvenime nemaža pasitaiko atsitikimų, kad
veikėjais tampa visuomenėje žmonės, toli gražu nesubrendę nei
teoriniu nei praktiniu būdu. Lietuvoje rasime net tokių žmonių,
beeinančių labai aukštas valstybines pareigas. Tačiau toki atsi-
tikimai nėra normalūs pavyzdžiai, kurie galima būtų piršti jau-
nimui, besiruošiančiam tapti tikrais inteligentais veikėjais.

Bet iš kitos pusės reik pripažinti, kad pasiruošti prie veikimo
vien teoriniu būdu negalima, nes tik veiksmais tegalima paprasti
sąmoningai bei praktiškai veikti. Tautinio nusistatymo ateiti-
ninkas įgauna sąryšyje su ruošimusi tautinei kūrybai; dorinio
nusistatymo jis gali laimėti sąryšyje su pagilinimu religinės są-
monės, kuri reikalauja palenkti galutinėje sąskaitoje visą vei-
kimą religiniams motyvams, arba aukščiausioms normoms; prin-
cipialaus nusistatymo jis įgauna sąryšyje su lavinimusi, kuris ne
tik patiekia idėjų meilės, bet ir turi išaiškinti jų praktinį taikymą
konkretinėms gyvenimo aplinkybėms. Tokiu būdu tautinis, reli-
ginis, dorinis ir idėjinis pasiruošimas prie veikimo įvyksta atlie-
kant kitus uždavinius; o sykiu pasiruošimas prie veikimo tegali
būti įgautas per veiksmus, kurie tegali tikrai auklėti jaunime
reikiamų būsimam veikimui nusiteikimų. Taigi, kokie yra tie
veiksmai, kuriais ateitininkai galėtų pasiruošti prie būsimojo
veikimo, kaip inteligentai veikėjai, ir kurie sykiu būtų visai sutai-
komi su einančio mokslą jaunimo padėtimi?

—=144

Einant pasiruošimo keliu prie veikimo apskritai dera išsi-
dirbti savyje keletas bendrų nusiteikimų, pav., tvirtas kūnas,
tvirtas būdas su drausmingumu priešakyje, ir paslankumas į
veikimą. Veiksmai, kurie padeda išvystyti tvirtą kūną, yra gim-
nastika su žaidimais, sportas, rankų darbai ir t.t.; veiksmai, kurie
lavina drausmingą būdą, pav., uolus vykdymas visa to, ko rei-
kalauja priklausymas prie skautybės. Paslankumą į veikimą iš-
dirba jau visos minėtos priemonės tvirtam kūnui ir drausmingam
būdui sudaryti. Prie to galima pridėti reikalavimas, kad ateiti-
ninkas jaustų pareigą pagelbėti veiksmu kiekvienu reikiamu
atveju ir neatsisakinėtų nuo pareigų, kurias jis gali atlikti.

Apie visas šitas priemones, kaip ir apie kitas, čia nemi-
nimas, būtų galima nemaža pasakyti smulkiau tyrinėjant klau-
simą. Tačiau negaliu praeiti patylomis nepaminėjęs ateitininkų
idėjinių santykių su skautais. Susipažinus kiek su skautų prin-
cipais, negalima abejoti, kad skautų ideologijoje ir jų veikimo
priemonėse būtų kokio nors prieštaravimo su ateitininkų prin-
cipais ir pareigomis. Rodos, kas gali būti gražesnio, kaip skautų
pasiryžimas išlikti ištikimais savo principams; kaip džentelme-
niškas garbės supratimas; kaip iniciatyvos, atsakomybės jausmo,
visuomeninio solidarumo išvystymas savyje nuosavomis pajėgo-
mis; kaip stengimasis užsigrūdyti blogiausiose veikimo aplinky-
bėse, pagaliau, kaip tas drausmingumas, kuris sykiu jungia dvi
jėgas: klusnumą ir vadovavimą. ,,„Skautai, rašo vienas prancūzas,
savo garbe įkvepia pasitikėjimo, yra tobūlai lojalūs piliečiai ir
profesiniai veikėjai, padeda savo artimiems, yra draugai visiems
ir broliai bet kuriam kitam skautui. Skautas yra mandagus,
gailestingas gyvuliams, klusnus, visados gerai nusiteikęs, rūpes-
tingas, ekonomiškas ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiks-
muose. Lojalumas, tiesumas, paslankumas į patarnavimą, ar tai
ne gražiausios džentelmeniškumo gėlės!“

Kaip tik viso to reikia ir ateitininkams, kad jie galėtų vykdyti
savo platesnius, aukštesnius ir sudėtingesnius idealus. Skautai,
kaip grynai praktinė drausmingo auklėjimosi organizacija, negali
atstoti visos ateitininkų ideologijos ir visų jų siekiamų uždavinių;
bet iš kitos pusės ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų
būreliuose, negalės įsigyti pakankamame laipsnyje visų tų; tei-
giamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja ir ku-
riomis faktinai ne visada ateitininkai pasižymi. Todėl būtų visai
tikslinga ir naudinga ateitininkams, kad į jų privalomas pareigas

AG

būtų įrašyta dar pareiga išeiti visas skautizmo pratybas, tarsi
savo rūšies karo tarnybą, privalomą kiekvienam ateitininkui. Nuo
to, žinoma, laimėtų ne tik ateitininkai, bet ir skautai. Žodžiu
` tariant, skautizmas yra privalomas visiems ateitininkams, kaipo
mokykla, kuri paruošia ateitininkus geriausiu būdu vykdyti vieną
svarbią dali savo uždavinių.“ )

Galima būtų nemaža pasakyti apie ateitininkų pareigą daly-
vauti gimnastikoje, sporte, žaidimuose, bet tik su sąlyga, kad visa
tai būtų, racionaliai suprantama, t. y. priklausomybėje nuo aukš-
tesnių idealų. Šiais laikais, kai sportas pasidarė net mados suge-
styviniu hipnozu, racionalus gimnastikos, sporto ir žaidimų pasta-
tymas galėtų būti tuo ėjimu per ludos ad virtutem —
per žaidimus prie dorybės, kuris arti prieina prie to, kas yra vadi-
nama apaštalvimu per gimnastiką.

Toliau, kiekvieną ateitininką laukia profesinis veikimas. Visi
ateitininkai renkasi visuomet mažiau ar daugiau inteligentiškas
profesijas, prie kurių tenka iš anksto ruoštis ne tik teorijos, bet
ir praktikos atžvilgiu. Kadangi šitas ruošimasis atliekamas ryšyje
su teoriniais ir praktiniais darbais mokykloje, tai man apie šitą
dalyką nedaug tereik pasakyti. Čia tik kiekvienam ateitininkui
privalu žinoti, kad rinktinis inteligentas, kaipo toks, turi būti rink-
tinis žmogus ir savo specialybėje. Žmogus, kuris savo specia-
lybėje nėra nei kompetentingas, nei uolus, nei sąžiningas, ir
kuris tikrai nemyli savo profesijos, negali turėti pasitikėjimo
visuomenėje ir negali būti jai vadovaujamoji pajėga. Žinoti
apie tai iš anksto yra svarbu mokslą einančiam jaunimui,
kad jis iš anksto tinkamai nusistatytų savo būsimo profe-
sinio veikimo atžvilgiu. Kaip privalomas minimumas čia yra
ateitininkui uolus ėjimas mokykloje bendro lavinimosi ir profe-
sinės praktikos. Jei parenkamoji ateitininkų profesija turi dar
ypatingos reikšmės ateitininkų idealų atžvilgiu, tai tokie ateiti-
ninkai gali dar jungtis į teorinio ir praktinio lavinimosi ratelius.
Šiaipjau klausimas yra gana aiškus.

Užtat reikalauja paaiškinimo ateitininkų ruošimasis prie
religinio veikimo, arba apaštalavimo, ir prie visuomeninio vei-
kimo, kadangi abu šituodu veikimo būdu siauriau ar plačiau,
mažiau ar daugiau yra privalomu visiems ateitininkams, sulig

*) Nota bene. Šis dalykas buvo rašytas apie skautus 1925 metais.

seyr

tuo momentu, kada jie tampa subrendusiais rinktiniais inteligen-
tais veikėjais. Kyla tad klausimas, kokiais veiksmais ateitininkai
gali pasiruošti būti religiniais ir visuomeniniais veikėjais.

Kiekvieno religinio apaštalavimo pradžia glūdi žmogaus
gyvenimo bei veikimo suderinime su krikščioniškosios pasaulė-
žiūros idealais. Todėl pagilinus religijos tiesų supratimą, svarbu
pasireikšti šituo supratimu viešame gyvenime, kad kiekvienas
galėtų patirti savo akimis, jog tikras religingumas jungia savyje
dorumą ir gražumą. Iš čia kyla pareiga uolaus ateitininkų daly-
vavimo bažnytiniame savo parapijos gyvenime su jos bažnytiniu
kultu, pamaldomis, giesmėmis, labdarybės įstaigomis ir tt. Juk
sudaryti kiekvienoje parapijoje aplink kunigą kleboną rinktinių
inteligentų katalikų, t. y. susipratusių ir tikrai dievuotų žmonių
būrelį yra gyvas reikalas mūsų religinio gyvenimo apgynimui
visuomenės santvarkoje. Paskui jau, religijos gynimas nuo ne-
dorų užpuolimų, iškėlimas jos didybės tikroje šviesoje tiek žodžiu,
tiek ir raštu, skleidimas religinių idėjų išrodymu, kad jos atsako
tikrai suprastiems giliausiems moderniosios sielos reikalavimams,
štai veiksmai, kurie tokiu ar kitokiu būdu yra prieinami ateiti-
ninkams jau besiruošiant prie tikro religinio apaštalavimo. Prie
šio klausimo turiu dar pažymėti du dalyku, būtent: reikalą pra-
mokti tinkamai prieiti prie abejojančių, arba netikinčiųjų sielų,
ir antra, reikalą žadinti savo tarpe kunigiškus pašaukimus.

Visų pirma pravartu žinoti, kad apaštalavimo dvasia nesu-
taria su tuo ekskliuzivizmu, kuris neleidžia sueiti su kitaip ma-
nančiais žmonėmis. Krikščionybė kaip tik reikalauja nuo žmonių
prieiti prie netikinčių, kaip prie nelaimingųjų žmonių, reikalau-
jančių dvasinės pagalbos. Tokiam priėjimui reikalingas yra platus
humanitarinis išsilavinimas, religinis susipratimas ir psichologinis
sugebėjimas suprasti priešingai manančio žmogaus matymo
punktą, būtent, tas sugebėjimas, kuris leido šv. Pauliui rasti stab-
meldžių graikų širdyse tą aukurą Nežinomajam Dievui, kuris
laukė Kristaus religijos.

Kitas dalykas, tai turėti iš savo tarpo savo religiniam gyve-
nimui pakankamai pasiaukojusių kunigų, kurie su pilnu pasiruo-
šimu ir širdingu palankumu, su religiniu kompetentingumu ir
pedagoginiu nusiteikimu sugebėtų prieiti prie savo jaunųjų draugų
sielų. Kol šitokis visų ateitininkų grupių aprūpinimas apašta-
liškais kunigais neįvyksta, negalima kalbėti apie normalų religini

VSS

ateitininkų gyvenimą. Tam reikalui reik pasitikėti Dievo Ap-
vaizda, kuri panorės sužadinti pakankamai kunigiškų pašaukimų
mūsų tarpe.

Bene sudėtingiausias bus ateitininkų pasiruošimas visuome-
niniam dabui. Visuomeninis veikimas tokioje ar kitokioje lytyje
yra neišvengiamas jokiam ateitininkui, tapusiam inteligentu vei-
kėju. Jau vienas tas faktas, kad per rinkimus susipratęs inteli-
gentas katalikas ne tik turi sąmoningai balsuoti, bet ir sugebėti
patarti kitiems, kaip privalu balsuoti, padaro tai, kad ateitininkas
turi būti visuomenininkas bent tam tikrame laipsnyje. Tiesą
pasakius, šitas laipsnis negali būti net žemas, prisiminus, kad
ateitininkas iš savo esmės ruošiasi būti rinktiniu inteligentu veikėju.

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip būsimieji visuo-
menininkai, turės ne kartą domėtis ir spręsti visuomenines pro-
blemas lavinimosi rateliuose ir pratintis žodžiu ir raštu ginti savo
idėjas ir stengtis pažinti visuomeninę aplinkumą. Bet mums šiuo
momentu rūpi, kokie yra veiksmai, kurie galėtų ruošti ateitininkus
būti tikrais visuomenininkais.

Visuomeniniam veikimui, kaipo tokiam, yra visų pirma rei-
kalingu du bendru nusiteikimu: solidarumo jausmas ir teisės sq-
monė. Juk aišku, kad negali būti tikru visuomenininku tas, kas
nenuvokia, kad visuomeninis gyvenimas savo visumoje yra pa-
grįstas solidariais interesais, ir kas neturi sąmonės, kad visuomenės
tvarka ir įvairūs, kartais priešingi, interesai privalo būti atremti į
teisės pagrindą. Visuomeninis solidarumas išvystomas jaunime
labiausiai draugiškojo solidarumo veiksmais, o teisės sąmonė —
organizacijos statutų lojaliu laikymusi, principų bei pareigų uoliu
realizavimu ir saugojimu visuomenės tvarkos, taip pat paskatini-
mais kitų žmonių to paties laikytis, pav., visuomenės tvarkos,
eilės, viešo švarumo ir tt.

Turint solidarumo jausmą ir teisės sąmonę jaunimas turi
eiti paruošiamaisiais veiksmais prie šeimyninės, pilietinės, socia-
linės ir politinės akcijos, nors jaunimas, normaliai imant dalyko
padėtį, t. y. normalėse aplinkybėse, neturėtų giliai leistis nei į šei-
myninį, nei į pilietinį, nei į socialinį, nei į politinį veikimą. Pa-
ruošiamuosius veiksmus į šitų visų rūšių veikimą tegalėsiu vien tik
programiniu būdu trumpai nusakyti, atsižvelgdamas į tai, kad
mano paskaita užsitęsė ir taip labai ilgai.

TET

Auklėjimasis šeimyniniam gyvenimui reikalauja visų pirma
tinkamo susipratimo apie šeimos dideliausią reikšmę ir visuo-
menės dorai, ir dorovės tvirtumui, ir tautos klestėjimui, ir politi-
niam, socialiniam, pilietiniam žmonių išauklėjimui, ir taip pat
:apie visus tuos principus, kurie daro šeimos gyvenimą normaliu,
t. y. ir apie skaistybės reikšmę, ir apie sutuoktuvių neperskiriamą
:šventumą, ir apie tėviškąjį autoritetą, ir apie vaikų auklėjimo
privalomumą, ir apie materialinį šeimos nenutrūkstamumą. Šita
pakraipa ateitininkas turi eiti santykiuose su šeima, numatydamas
gerai, kad Lietuvos ateitis pareina žymiai nuo to, ar pasiseks lietu-
„viams inteligentams katalikams sudaryti tvirtas krikščioniškas ir
pedagogiškai vedamas šeimas, kurių pas mus tuo tarpu yra dar
labai maža. "Todėl jaunasis ateitininkas turi praktikuoti visas tas
dorybes, kurios gali turėti svarbos būsimajai šeimai; gerbti tą
šeimą, iš kurios išeina, stengdamasis pasinaudoti jos dorybėmis,
jei ji stovi aukštai, ir pakelti ją savo dorine įtaka, jei ji stovi
žemai. Visais atvejais kova su alkoholizmu, su pornografija, su
„darbu šventadieniais, su motinos pašaliniu darbu už šeimos ribų
gali būti tais konkretiniais veiksmais, kuriais gali pasireikšti
idėjinis ateitininkas šeimyninio veikimo srityje.

Pilietiškai išauklėtas yra žmogus, kuris lojaliai pildo visas
pareigas, kurias uždeda ant jo visuomenė, savivaldybė ir valstybė
‘ir sugeba tinkamai naudotis savo teisėmis. Nėra pilietiškai susi-
pratęs žmogus, kuris be pakankamų priežasčių atsisako nuo garbės
teisėjo pareigų; kuris neprisideda jokia prasme prie savivaldybės
darbų sėkmingumo; kuris viešose vietose palieka daugiau ne-
"tvarkos, negu yra pats radęs; kuris naudojasi proga išsisukti nuo
"teisėtai valstybės nustatytų mokesčių, ir kuris nesistengia išdirbti
"žmonėse visais panašiais atvejais tinkamo nusistatymo. Ateiti-
ninkas turi būti visų pirma pats korektiškas pilietiškuoju atžvilgiu,
-o paskui, ir net sykiu, turi ir kitus žmones raginti tinkamai, tei-
singai ir lojaliai nusistatyti. Stovi eilėje, rimtai ir švelniai įspėk
tuos, kurie eilę neteisingai, t. y. be pakankamų priežasčių, laužo;
važiuoji nerūkomuoju vagonu, ne tik pats nerūkyk, bet ir kitus
švelniai su didžiausiu ramumu įspėk, jei jie nusideda prieš nu-
statytąją tvarką; matai gyvulių kankintoją, protestuok; matai
‘Žolyno mindžiotoją arba apsodinimų draskytoją, protestuok švel-
niai, ramiai, su išvidinu pasišventimu, nes už savo protestus, gali
gauti koliojimo, barimo, net mušimo. Kaip būtų gražu, kad
mūsų ateitininkiškas jaunimas taip ruoštųsi eiti pilietiškas savo

apra

pareigas, mokydamas sykiu mūsų žmones pilietiškų dorybių,
kuriomis paprastai jie nelabai pasižymi, ir visų pirma vadovau-
damas liaudies jaunimui, susibūrusiam į Pavasario Sąjnugą.
Neabejotina toliau, kad inteligentams katalikams yra pri-
valoma socialinė akcija. Aišku taip pat savaime, kad pasiruo-
šimui prie šitos akcijos yra reikalingos labai rimtos studijos.
Leiskime, kad šitos studijos ateitininkų yra atliekamos mokykloje.
laisvu apsiskaitymu ir lavinimosi rateliuose." Leiskime, kad atei-
tininkai, vadovaudamiesi krikkščioniškąja etika, prieina nuo-
sekliai išvadą, kad kapitalo kovoje su darbu nei kapitalo nei
darbo atstovai neturi racijos, kai stengiasi vienašališkai išnaudoti
padėtį savo naudai pagal pajėgų persvarą; kad tikra socialinė
akcija, krikščionybės diktuojama, reikalauja, kad kapitalo ir
darbo konfliktas būtų sprendžiamas socialinės taikos ir solida-
rumo pakraipa, ir kad, šita pakraipa einant, daugiausia socia-
linio auklėjimo turi tinkamai sutvarkyti koperatyvai, vedami
krikščioniškojo solidarumo pakraipa. Po to tegali būti ateitininkui
kalbos apie tai, kokiais realiais veiksmais katalikaškasis jaunimas
gali įsigyti krikščioniškojo solidarumo, neįeidamas dar, kaipo
„jaunimas, į socialinį partijų veikimą. Tokių veiksmų galį patiekti
visų pirma steigimas ekonominių kooperatyvų susišelpimo tikslu
ir uolus juose dalyvavimas. Ir reik pasakyti, kad toks kooperá-
tyvinis jaunimo veikimas ne tik ruošia prie socialinės akcijos, bet
ir gali aprūpinti daugeliui draugų materialinį gyvenimą, be ko
pats Ateities organizacijos buvimas būtų ne visai tvirtas. Taigi
socialinės akcijos atžvilgiu aktualiu įbalsiu turi būti privalomas
dalyvavimas ekonominiuose ateitininkų kooperatyvuose, kad per
solidarų pratinimąsi prie mažų veiksmų galima būtų“ mio Bi
didelių išdavų. i
Pagaliau kėletas žodžių apie ruošimąsi prie politinio veí-
kimo. Iš dviejų visuomeninių nusiteikimų, kuriais, kaip minėta,
yra solidarumo jausmas ir teisės sąmonė, teisės sąmonė turi pir-
maeilės reikšmės politiniame gyvenime. Tuo tarpu teisės sąmonė
turi pasireikšti sąmoningu branginimu dviejų pagrindinių visuo-
meninio gyvenimo vertybių, būtent: tvarkos ir laisvės. Tvarkos
meilė ir sugebėjimas ją palaikyti visuomenės gyvenime yra ne
kas kita, kaip parlamentarinis drausmingumas. Laisvės meilė
ir sugebėjimas ją pagerbti yra ne kas kita, kaip tolerantingas
laisvingumas. Kitaip tariant, į politinio lavinimo pagrindą rėik
padėti drausmės bėi laisvės sintezė. Be drausmės politinis visuo-

0)

menės gyvenimas tampa chaosu. Be laisvės visuomenė tamp
vergų masė.

Palaikymas savo gyvenime parlamentarinės drausmės, pra-
tinimasis pagerbti nuomonių bei iniciatyvos laisvę, stengimas
įsigyti sugebėjimo ginti įteigiamai žodžiu ir raštu savo nusista-
tymą politiniame klausime, išdirbimas savyje aversijos prie
demagogijos, sąmoningas studijavimas įvairių partijų programų
ir įsigijimas pažiūros, kad neišvengiamos politiniame gyvenime
partijos labiau turi specializuotis pagal atskirus politinius užda-
vinius, negu su ekskliuzivistiniu demagogizmu kovoti su priešin-
gomis partijomis, — štai keletas iš daugelio priemonių ruoštis
politiniam veikimui.

Reik kaip tik pažymėti, jog ruošimasis prie politinio veikimo
itin yra svarbus, todėl, kad ginti politinio krikščioniškojo nusi-
statymo dėl faktinos dalykų padėties, iki šiol dažniausiai turėjo
eiti žmonės be tvirtų dorinių principų ir platesnio politinio pasi-
ruošimo, taip kad šiuo laiku mes nemaža galime patirti atsiti-
kimų, kur vadinamieji krikščioniški veikėjai pasirodė nepajė-
giančiais atsilaikyti prieš politinės kovos pagundas ir įsigilinti į
politinio veikimo esmę. Kiek papolitikavę, kai kurie kunigai
meta sutonas, kiti kunigai ir pasauliečiai apsibiznina priėję kapi-
talų, dar kiti ciniškai kalba apie bet kuriuos socialinius ir poli-
tinius principus. Tiesa, toli gražu ne visi užsitarnauja tokių.
skaudžių priekaištų, bet vis dėlto neproporcionaliai didelė dalis
vadinamųjų krikščioniškų politikų pasidavė pagundoms. Ragin-
damas visus ateitininkus rimtai ruoštis prie krikščioniškosios
politikos, laikau savo prievole įspėti, kad ruošimosi laiku yra
labai svarbu tinkamai apsišarvuoti prieš politinio gyvenimo pa-
gundas. Jei jos suvilioja ateitininkus tebeeinančius mokslą, arba
sendraugius, tai mes negalime neapgailestauti šito liūdno ir blogai
mus charakterizuojančio fakto.

Jei visa, kas mano pasakyta, nėra realizuota ateitininkų
gyvenime bei veikime, tai tikiuos, visa tai turi Ateities organi-
zacijos gyvenime savo užuomazgą ir gali plačiau išsivystyti. Kad
taip yra, pasidaro aišku iš to, kad Ateitis, kaipo judėjimas, buvo
instinktyvus protestas prieš mūsų mokyklų demoralizuojančią
įtaką. Tuo laiku, kuomet mums sendraugiams teko eiti mokslą.
besiformuojant ateitininkų judėjimui, universitetinio jaunimo nusi-
statymas turėjo keturias charakteringas žymes, būtent: 1. abe-
jingumą tautybės atžvilgiu, 2. aiškų palinkimą į ateizmą, 3. nie-

BIS

kinimą akademinio mokslo, kaip intelektualinio lavinimo, ir 4.
pasiryžimą savo pajėgomis pradėti politinę revoliuciją ir atitin-
kamą visuomeninį veikimą. Ateities organizacija, būdama, kaip
sakiau, protestu prieš rusų mokyklos ir jaunimo pakraipą, prieš
kiekvieną žymę pastatė naują uždavinį, prieš abejingumą tautybės
klausime Ateitis pastatė patriotizmą su tautine kultūrinė kūryba;
prieš ateizmą pastatė intelektualinio lavinimosi reikalą, ir prieš
ardomąjį revoliucionizmą pastatė pareigą ruoštis prie plataus vi-
suomeninio veikimo. Istorijos faktais pasmerktas jau rusų jau-
nimo nusistatymas ir apvainikuotas sėkmėmis ateitininkų veiki-
mas. Tokiose aplinkybėse ateitininkams telieka gilinti savo pa-
kraipa ir, neapsileidžiant gyvenimo pilkumoje, eiti prie naujų
didesnių, ir reikšmingesnių laimėjimų.

Turiu tačiau pabrėžti, kad šitie nauji laimėjimai tegali
įvykti ne tik sąryšyje su pagilinimu ateitininkų principų bei pa-
reigų, bet ir sąryšyje su gilia Ateities sąjungos reorganizacija.
Šita numatoma tik iš tolo Ateities Sąjungos reorganizacija parei-
kalautų: 1. kad ateitininkų principai bei pareigos būtų tiksliai
ir aiškiai suformuluoti; 2. kad principai ir pareigos būtų paaiš-
kinti platesniu raštu vadams vadovautis savo pareigose; 3. kad
būtų surašyti praktiniai metodologiniai vadovėliai keturiems pagrin-
diniams ateitininkų uždaviniams su smulkiu nurodymu pareigų
bei priemonių, ir kad šituose vadovėliuose būtų atsižvelgta į jau-
nesniųjų ir vyresniųjų ateitininkų, studentų ateitininkų ir sen-
draugių padėties reikalavimus; 4. kad būtų išdirbta platesnė kon-
stitucija, normuojanti visos sąjungos gyvenimą, ir atskiri statutai
jaunesniesiems ir vyresniesiems moksleiviams, studentams ir sen-
draugiams, ir 5. kad būtų nustatyti Sąjungai tokie pasireiškimo
būdai, kaip ženkleliai ir vėliavos.

Nesigilindamas į praktišką visų šitų reikalų atlikimą, tekon-
statuoju juos, kaip plaukiančius iš mano nagrinėjimo ateitininkų
principų bei pareigų. Baigdamas ir galiu palinkėti draugingajam
Ateitininkų Kongresui pastūmėti nurodytus reikalus į prieki ir
tuo pačiu išvesti Sąjungą į tikresnius ir platesnius kelius.

Kaunas, 1925 m. rugpiūčio 12 d.

Antrasis skyrius

Oficialioji ateitininkų ideologija

I. Ateitininkų principai bei pareigos

Palangos Reorganizacinės Konferencijos išplėstoji
redakcija *)

a. Judėjimo prasmė

I principas. Ateitininkų judėjimas ir savo kilme ir savo
uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent, dvasinis atgimi-
mas, kuris iš vienos pusės remiasi tautiniu jos atgimimu, o iš kitos
pusės suteikia pastarajam aukštesnės neprarandamos reikšmės.

Pareiga: 1. Todėl ateitininkas turi būt pasiryžęs, tarnau-
damas sykiu Dievui ir Tėvynei, padėti visas pastangas vyriau-
siajam savo principui realizuoti: Visa atnaujinti Kristuje.

b. Organizacijos pobūdis

II principas. Ateitininkų organizacija yra lietuvių mokslą
einančio katalikiškojo jaunimo federacija, besinaudojanti mora-
line bei materialine pagalba savo sendraugių, kurie, atitinkamai
susiorganizavę, realizuoja savo gyvenime ir veikime ateitininkų
ideologiją.

Pareigos: 2. Ateitininkas privalo vengti tiek savo progra-
moje, tiek ir savo taktikoje viso to, kas neleistų sueiti į jų fede-
raciją visam lietuvių mokslą einančiam katalikiškkam jaunimui.

3. Priklausymas prie Ateities judėjimo privalo būti ateiti-
ninko suprantamas kaipo sąmoningas nenuilstamas ruošimasis
tapti karštu lietuviu patriotu, aiškiai susipratusiu kataliku, tikru
inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju visuomenininkų ir gerai
pasiruošusiu prie savo profesijos specialistu.

c. Katalikiškumas

III principas. Ateitininkas laiko katalikiškąją pasaulėžiūrą
vienintele tikra tiesos išreiškėja ir sykiu pripažįsta Katalikų Baž-
nyčią, kaipo neklaidingą, vienintelę pilnai autoritetinga apreikš-

*) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 453—456 p.

55,

tosios religijos saugotoją, reiškėją ir skelbėją, kuri turi teisės rei-
kalauti iš kiekvieno savo nario ne tik tikėjimo išpažinimo ir doros
principų laikymosi, bet ir apaštalavimo savo gyvenimu ir darbais.

Pareigos: 4. Ateitininkas privalo su visu rūpestingumu
stengtis įsigyti to gilaus religinio susipratimo, kuris sugeba sude-
rinti aukštą moksliškos kultūros laipsnį su tikru katalikiškosios
doktrinos supratimu.

5. Ateitininkas laiko savo tiesiogine pareiga išlaikyti visame
savo gyvenime bei veikime tą katalikiškąjį korektiškumą, kuris
yra pagrįstas tikru laikymusi krikščioniškosios etikos principų ir
Katalikų Bažnyčios įsakymų.

6. Ateitininkas su visu savo uolumu ruošiasi kovoti ir jau
kovoja, kiek ir kur tai jam dera, su pasaulio dechristianizacija;
šito ruošimosi tikslais jis statosi: a) gilinimą religinio susipratimo
katalikų visuomenėje, b) gynimą religijos tiesų, bažnytinės orga-
nizacijos ir visuomeninės doros nuo ardomųjų veiksnių puolimų
ir c) apaštalavimą, kuris turi būti visų pirma pagrįstas gyvenimo
bei veikimo suderinimu su krikščioniškaisiais idėalais.-

d. Tautiškumas

IV principas. Ateitininkas laiko tautybę būtinu teigiamuoju
gyvenimo veiksniu, nes ji yra ta individualinė, nors ir sutelktinė,
lytis, kuria turi pasireikšti visuotinas žmogiškosios dvasios tu-
rinys. Ogi būdamas lietuvis katalikas, jis supranta patriotizmą,
kaipo tautinės lietuvių individualybės meilę, kuri reikalauja reali-
zuoti visuotinį krikščioniškosios „kultūros idealą tautinės lietuvių
individualybės lytyse. .

Pareigos: 7. Ateitininkas laiko savo pareiga įsigyti aiškaus
tautinio susipratimo to tikro patriotizmo prasme, kurio pagrinde
glūdi siekimas kultūrinės didybės savo tautai, ir kuris nelaiko
tautybės gyvenimo tikslu, vertingesniu už gyvenimo turinį.

8. Sykiu žinodamas, kad tikras patriotizmas yra tobulėjimo
veiksnys, ateitininkas privalo ieškoti patriotizme naujų asmeninio
tobulinimosi akstinų ir ruoštis su plačiu užsimojimu prie origi-
nalios, visuotinai vertingos kūrybos tautinės kultūros srityje.

: 9. Be to, ateitininkas vengia pats ir stengiasi saugoti pla-
čiąsias mases nuo to siauro nacionalizmo, kuris kaipo ekskliuzi-
vistiškas šovinizmas neleidžia tautoms sueiti į harmoningą visos
žmonijos sąjungą.

e. Inteligentiškumas

V principas. Besiruošdamas eiti visuomenėje tikro inteligento
pareigas, ateitininkas išeina iš to pagrindo, kad inteligentija yra
ta nesurišta nei su vienu kuriuo luomu, nei su viena kuria pro-
fesija, nei su viena kuria partija, visuomenės grupe, kuri dėl
aukšto protinio bei dorinio sudarančių ją asmenų vertingumo
yra pašaukta tiekti aukštąją vadovybę visuomenei, valstybei ir
tautai, ir kuri todėl privalo būti visuomeninio susipratimo, visuo-
meninės pusiausvyros, kultūrinės pažangos ir riteriškų užsimo-
jimų veiksnys.

Pareigos: 10. Stengdamasis realizuoti tikro inteligento tipą.
ateitininkas privalo išlavinti: a) aiškų protą, pagrįstą moksliškuoju
subrendimu, b) tvirtą būdą, paremtą aukšta valios kultūra, c)
jautrią sąžinę, išauklėtą krikščioniškosios etikos reikalavimais ir
d) kilnią širdį, pilną entuziazmo bei paslankumo pasiaukoti tam.
kas yra šventa, tikra, gera ir gražu.

11. Siekdamas tinkamų tikram inteligentui savybių, ateiti-
ninkas privalo sąžiningai panaudoti visas tas auklėjimosi bei
lavinimosi priemones, kurių, gali patiekti šeimyna, mokykla, Baž-
nyčia, visuomeninis gyvenimas ir pati ateitininkų susidraugavimo
organizacija. |

12. Aukštai vertindamas vadovaujamąjį inteligento pašau-
kimą, ateitininkas nuo jaunų dienų privalo pratintis kovoti su
materializmo, filisteriškumo, siaurumo, sustingimo, įnertingumo
dvasios viešpatavimo visuomeninėje aplinkumoje, kad iškilęs, su
visu deramu kuklumu, iš vidutinių, beasmeninių žmonių tarpo.
jis galėtų pasireikšti drąsia iniciatyva, plačiu užsimojimu, kri-
tišku sąmoningumu, originaliniu kūrybiniu nusistatymu, apskritai.
tais galingais idėjos žygiais, kūrie pritinka plačiai, giliai, skaidriai
vado individualybei.

13. Atsižvelgdamas į nelemtą tautinį bei kultūrinį tradi-
cinės lietuvių šviesuomenės atskilimą nuo liaudies, ateitininkas
laiko savo prievole šviesti ir vadovauti liaudies jaunimui ir ap-
skritai gyventi harmoningai suderintų su liaudimi gyvenimu, kad
nauji normalūs santykiai tarp liaudies ir šviesuomenės leistų su-
daryti geriausią. tautinę vadovybę plačiosioms lietuvių liaudies
masėms.

f. Veiklumas

VI principas. Ateitininko supratimu inteligentas yra ne tik
protininkas šviesuolis, bet ir energingas akcijos žmogus, kuris
sugeba aukštus savo idealus realizuoti kūrybiniu nusistatymu savo
ir visuomenės gyvenime.

Pareigos: 14. Norėdamas tapti energingu veikėju, ateitinin-
kas privalo visų pirma susirūpinti ta fizine kultūra, kuri išlavina
tvirtą kūną, paslankų tarnauti aukštiems gyvenimo tikslams.

15. Statydamas teorinį lavinimąsi pirmoje savo uždavinių
eilėje, ateitininkas vis dėlto laiko tiesiogine savo pareiga taip
pat pratintis nuo jaunų dienų prie praktiško veikimo, pagrįsto klus-
numo, drausmingumo, punktualumo ir tvarkingumo principais.

16. Atsižiūrint į aktualų Lietuvoje reikalą moksliškai orga-
nizuoti profesinį ir visuomeninį darbą didžiausio kūrybinio na-
šumo pakraipa, ateitininkas privalo stengtis įsigyti sąmoningo
organizacinio sugebėjimo ir susipažinti su administravimo ir va-
dovavimo principais bei technika.

g. Šeimyniškumas

VII principas. Ateitininkas yra įsitikinęs, kad dvasinis
lietuvių tautos atgimimas tegali įgyti tvirtų tradicijų ir pastovių
pagrindų tik per krikščioniškąją šeimyną, kur tėvai pasireikštų
prigimtojo, kultūrinio ir religinio pašaukimo pilnumoje.

Pareigos: 17. Ateitininkas privalo gerai suprasti ir gerbti
krikščioniškosios šeimynos idealą ir, ryždamasis pagal savo pašau-
kimą sudaryti šeimą, turi taip pasiruošti prie šeimynio gyvenimo
doriniu, pedagoginiu ir kitais atžvilgiais, kad jo šeimyna atsakytų
visiems inteligentiškumo reikalavimams.

18. Ateitininkė privalo pažinti moters idealą inteligentiškos
krikščioniškosios šeimynos šviesoje ir, ryždamasi stoti į šeimyninį
gyvenimą, turi pasiruošti prie jo kaipo prie pagrindinės savo
profesijos, turinčios sprendžiamosios reikšmės visuomenės ir tautos
gyvenimui.

h. Visuomeniškumas

VIII principas. Ateitininkas yra visuomenininkas jau todėl,
kad jis yra katalikas, kuriam, kaipo tokiam, Katalikiškoji Baž-
nyčia yra reali visuotinio susidraugavimo lytis; pagal tai jis laiko
aukščiausiu pasaulinės visuomenės idealu visuotinį susidrauga-
vimą krikščioniškojo solidarumo pagrindais.

BLS

Pareigos: 19. Į savo visuomeniško išsiauklėjimo pagrindą
ateitininkas turi padėti draugiškumą bei solidarumą, kurie yra
aiškiai privalomi ateitininkų, savitarpio santykiuose.

20. Ateitininkas nuo jaunų dienų privalo stengtis įsigyti
valstybiško nusistatymo ir pilietiškų dorybių, stengdamasis savo
veikime visados išlaikyti teisingumą, teisėtumą ir drausmingumą.

21. Ateitininkas, brangindamas individualinę asmens inicia-
tyvą ir savarankiškąjį jo veiklumą, sykiu privalo aktyviai bei
solidariai reikštis sutelktinėje kūryboje ir stengtis įsigyti koope-
ratyvinio veikimo įpročių.

22. Dalyvavimu jaunimo susidraugavimo organizacijose,
kultūrinėse draugijose ir kooperatyvuose ateitininkas sąmoningai
ir palaipsniui turi ruoštis prie to plataus visuomeninio veikimo,
kuris galutinėje sąskaitoje reiškiasi vadovavimo bei valdymo pa-
reigomis, ir kuris įeina į tikro inteligento visuomeninį pašaukimą.

23. Ateitininkas, einąs mokslą vidurinėje ir aukštesniojoje
mokykloje, neturi teisės priklausyti prie jokios partijos. Ateiti-
ninkas, turįs brandos liudijimą, gali asmeniška savo atsakomybe.
kaip pilnateisis pilietis, priklausyti prie partijos ir dirbti partijos
darbą, tačiau su sąlyga, kad partija, prie kurios jis priklauso.
nebūtų priešinga Katalikų Bažnyčiai, lietuvių tautai ir Lietuvos
valstybei.

II. Ateitininkų principai bei pareigos

Sutrauktoji ateitininkų principų bei pareigų redakcija *)

10.

Ateitininkas uoliai tarnauja Dievui ir Tėvynei, vadovauda-
masis vyriausiu savo tikslu: visa atnaujinti Kristuje.
Ateitininkas yra aiškiai susipratęs lietuvis patriotas, kuriamai
nusistatęs tautinės kultūros srityje.

Ateitininkas stengiasi būti pavyzdingas katalikas, griežtai
prisilaikąs krikščioniškosios etikos principų ir Katalikų Baž-
nyčios mokslo.
Ateitininkas kovoja su pasaulio dechristianizacija ir stengiasi
apaštalauti visų pirma savo gyvenimo bei veikimo suderinimu
su krikščioniškaisiais idealais.

Ateitininkas visomis prieinamomis priemonėmis uoliai auk-
lėjasi bei lavinasi, kad galėtų tapti ne tik bendrai išauklėtu bėi
išlavintu žmogumi, bet ir geru savo profesijos specialistu.
Ateitininkas stengiasi įsigyti savarankiško veiklumo, pagrįsto
kūno paslankumu tarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams,
drąsia iniciatyva, plačiu kūrybiniu užsimojimu, drausmin-
gumu ir organizaciniu sugebėjimu.

Ateitininkas ruošiasi tapti tikru inteligentu, kuris galėtų vai-
dinti vadovaujamąją rolę Lietuvos Valstybėje ir lietuvių
tautoje.

Ateitininkas aukštai vertina krikščioniškos inteligentiškos šei-
mynos idealą ir, turėdamas šeimyninį pašaukimą, ruošiasi šitą
idealą realizuoti savo būsimame šeimyniniame gyvenime.
Ateitininkas, jau kaipo katalikas, yra visuomenininkas, kuris
vadovaujasi krikščioniškojo solidarumo principais ir aukštai
vertina laisvę bei tvarką.

Ateitininkas yra tikrai draugiškas atžvilgiu į visus kitus ateiti-
ninkus, pilnas pagarbos atžvilgiu į vyresniuosius ir atsidėjęs
visuomenės ir valstybės reikalams pilietis.

*) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 457 p.

III. Aktualiausieji ateitininkų uždaviniai

„Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos
atsišaukimas 1927 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Šios vasaros Reorganizacinė Ateinininkų Konferencija yra
reikšminga visų ateitininkų gyvenimui. Ateitininkų ideologijos
supratimas pagilintas ir naujai suformuluotas principų bei pa-
reigų pavidalu, organizacijos įstatai žymiai pertvarkyti, užbrėžti
nauji veikimo planai ir parinkti nauji vadovybės organai. Ateiti-
ninkų gyvenime bei veikime numatomas naujas išsivystymo pe-
riodas, kuriam turi būti statomi tam tikri aktualūs uždaviniai
ir renkamos reikalingos vykdomosios priemonės.

Tokiu metu naujai išrinktoji Ateitininkų Federacijos vado-
vybė laiko savo pareiga kreiptis į visus Federacijos narius ir juos
paakinti, kokie yra svarbiausi ir aktualiausi at-kų uždaviniai, ir
koks, bendrais bruožais tariant, privalo būti ateitininkų veikimo
planas artimiausioje ateityje, kad, naujam Ateitininkų Kongresui
susirinkus, galima būtų aiškiai konstatuoti planingai įvykdytų
atsiekimų ir jie imti pagrindu naujiems platesniems užsimojimams.

Reik juk žinoti, kad kilnusis ateitininkų tikslas — visa
atnaujinti Kristuje — yra toks neaprėžtas jokiomis ribomis ide-
alas, kuris nuolatos reikalauja tolimesnės pažangos, nesitenkin-
damas jokiais daliniais ir todėl lygstamais laimėjimais. Jis
reikalauja nenuilstamos pažangos, kaskart naujų pasiryžimų,
atkartotinų atsinaujinimų iš vidaus, nuolatinio budėjimo dvasios
reikalų sargyboje. Pasirinkus tokį kilnų tikslą-idealą, yra pirmas
su juo apsilenkimas, jei nėra aiškiai jaučiama ir nusimanoma,
kad jis uždeda svarbių prievolių, reikalaudamas supratimo, išsi-
žadėjimo, pasiaukojimo ir veiklumo. Kilnumas sudaro prievolių.
ir to pakanka, kad ateitininkai jaustųsi įpareigoti ištesėti didžia-

... ) Spausdinta Ateityje 1927 m. 10 nr., 394—405 p., ir. Židinyje 1927 m.
10 nr., 235—242 p.

a

jam savo tikslui-idealui, ir, nuolat eidami pažangos keliais, nesi-
liautų ruošęsi naujiems laimėjimams. — Toks nusistatymas ne-
nuilstamai eiti pažangos keliais turi būti bendra visiems ateiti-
ninkams nuotaika, žengiant jiems į naują gyvenimo bei veikimo
laikotarpį.

Šitokia nuotaika, susidaranti aukštojo ateitininkų idealo
akivaizdoje, nė kiek neprivalo kliudyti imti eilinius ir todėl da-
linius savo uždavinius su visu uolumu ir vykdyti juos praktiškų
nusistatymu, kuris leidžia sykiu laikyti savo akivaizdoje ir mo-
mentų reikalus ir principų reikalavimus. Bet šiaip ar taip, norint,
kad ateitininkų gyvenimas bei veikimas eitų reikiama pakraipa,
reik visų pirma giliai įsigyventi į ideologinius ateitininkų pagrin-
dus, kaip jie naujai yra suformuluoti ateitininkų principuose bei
pareigose. Tai yra pirmutinis ateitininkų uždavinys, einant į
naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį.

Naujai suformuluotuose ateitininkų principuose bei parei-
gose rado atsižvelgimo visos svarbiausios gyvenimo bei veikimo
sritys; ogi kiekvienoje srityje buvo atsižvelgta tiek į tai, kokios
yra realaus gyvenimo tendencijos, tiek ir į tai, kaip šitos tenden-
cijos turi būti suderintos su ateitininkų vyriausiais principais.
Visur harmoninga krikščioniškosios pasaulėžiūros pusiausvyra
tarnavo vedamąja mintimi, statant gaires ateitininkų gyvenimui
bei veikimui ir orientuojant juos didžiosiose laiko problemose.
Einąs iš vidaus tikėjimo ir mokslo susiderinimas, tautiškumo ir
universalumo sutaikomumas, šviesuomenės ir liaudies solidaru-
mas, rinktinės geruomenės ir plačiųjų liaudies masių sutaikymas,
savitarpinis teorijos ir akcijos naudingumas, didysis moters užda-
vinys laukiamajame šeimyniniame atgimime, privalomas visiems
visuomeniškumas, — štai tik keletas vedamųjų idėjų, kurios pa-
dėtos į ateitininkų principų bei pareigų apsprendimą. Ateitinin-
kams yra būtina su šitomis, kaip ir su kitomis savo ideologijos
idėjomis, intymiai susigyventi, jos komentuoti, studijuoti, aiškinti
ir tobulinti, kad tokiu būdu artimiausioje ateityje galėtų būti
įgytas taip reikalingas visai aiškus ideologinis susipratimas.

Ideologinis kokios nors žmonių grupės nusistatymas tik tada
yra tikrai realizuojamas gyvenime, kai šita grupė įstengia atitin-
kamai susiorganizuoti. Reorganizacinė Palangos konferencija ir
turėjo, tarp kitko, savo tikslu taip pertvarkyti ateitininkų orga-
nizacijos pagrindus, kaip to reikalauja dabartinio mūsų gyvenimo
aplinkybės. Nors galinga ir gerai sutvarkyta organizacija tegali

L

išaugti tik per žymiai ilgesnį laikotarpį, negu tasai, kuris tenka
iš viso ateitininkų organizacijai gyvuoti, vis dėlto reik tikėtis.
kad atėjo laikas pastatyti jinai ant tvirtesnių organizacinių pa-
grindų ryšyje su organizacinių sugebėjimų ugdymu ateitininkuose
ir jiems vadų auklėjimu. Todėl antras iš eilės svarbus bei aktu-
alus ateitininkų uždavinys yra realizuoti pažanga organizaciniame
susitvarkyme, einant Palangos konferencijos nurodytais keliais.

Artimiausias laikotarpis turės taip pat parodyti, kokie trū-
kumai liks dar iki naujo Kongreso ateitininkų organizacijoje ne-
atpildyti, ir kokie bus eiliniai organizavimosi uždaviniai. Rūpintis
organizacijos tolimesniu patobulinimu yra kiekvieno sąmoningo
ateitininko prievolė. Bet todėl kiekvienas ateitininkas turi žinoti.
kad organizacijos tobulumas pareina nuo organizacinių nusitei-
kimų bei sugebėjimų, kuriais pasižymi jos nariai. Tai uždeda
ateitininkams prievolę stengtis įsigyti tokių palankių organizacijos
gyvavimui nusiteikimų, kokiais kad yra drausmingumas, tvarkin-
gumas, punktualumas, draugiškumas ir sugebėjimas paklusti
vienu atveju ir vadovauti kitu, kai to reikalauja gyvenimo bei
veikimo aplinkybės ar organizuota draugijos valia.

Sykiu su organizavimosi reikalu šiais laikais yra labai
aktualus klausimas apie vadų ruošimą savo organizacijai. Jokia
didesnė organizacija negali klestėti, jei ji nesugeba atrinkti iš savo
narių labiausiai apdovanotų ir geriausiai nusiteikusių asmenų ir
paversti juos tikrais savo vadais. Todėl, jei iš vienos pusės
visuose ateitininkuose turi būti auklėjami organizaciniai nusitei-
kimai bei sugebėjimai, tai rinktiniai ateitininkai turi planingai
auklėtis ir būti auklėjami vadovavimo reikalams. Studijuoti ir
šiaipjau rūpintis organizacinio darbo bei vadovavimo teorijos ir
technikos klausimais yra viena iš ateitininkų pareigų, susida-
rančių ryšyje su antruoju uždaviniu realizuoti pažangą organiza-
ciniame susitvarkyme.

Tamprus ateitininkų susiorganizavimas tėra vien priemonė
jų idealams vykdyti gyvenime. Todėl besiorganizuodami at-kai
visų pirma rūpinasi tinkamai pasiruošti tiems uždaviniams, kurių
pastatys jų gyvenime vyriausias jų tikslas-idealas — visa atnau-
jinti Kristuje. Ogi šitas tikslas-idealas jau dabar nuo ateitininkų
reikalauja ir reikalaus visados aktyviai nusistatyti prieš pasaulio
dechristianizaciją. Kad ateitininkai galėtų dirbti didelį religinio
atgimimo darbą savyje ir aplinkiniame pasaulyje, reik visų pirma
stabdyti dechristianizacijos vyksmas tiek savyje, tiek ir visuo-

164 —
|]
meninėje aplinkumoje. Iš tikrųjų tai yra sunki kova, kuri reika-
lauja ne tik sąmoningo atsidėjimo ir šaunaus pasiaukojimo, bet
ir labai rūpestingo pasiruošimo, tikriau pasakius, apsiginklavimo.
Ir štai trečias labai aktualus šiais laikais ateitininkų uždavinys
yra fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas kryžiaus kovai su
pasaulio deschristianizacija. Mes nebijome aiškiai ištarti šiuos
žodžius, kurie kai kam gali pasirodyti per daug šauniais, bet tik
reikalaujame juos gerai suprasti.

Mes gyvename pmepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į
kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios
kultūros linkmė, ėjusi iš reformacijos per prancūzų revoliuciją i
mūsų laikus, parodė mums, prie kokių katastrofų jinai vedė vadi-
namąjį kultūringą pasaulį. Pasirodė, būtent, kad pašlijęs į de-
christianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimėjimuose
slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo amžinų nelygsta-
mųjų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams,
nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis di-
džiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos
linkme pasauliui gresia visiško suirimo ir subarbarėjimo pavojus.
Pažiūrėkime tik į karo ir revoliucijos pagamintą dorinį sumen-
kėjimą, į įsivyravusius naujus įpročius; pastebėkime tą gyvenimu
smaginimosi geidulį, kuris apėmė mases; atidarykime akis į tą
sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme ir pasilinksmi-
nimuose, — ir mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri
tegali vesti toliau tik į puvimą bei žlugimą. Ogi ten, kur yra
palinkimo į suirimą, atsiranda visados destruktyvinės jėgos. Bol-
ševizmas ir yra ne kas kita, kaip destruktyvinė galybė, kuri neiš-
vengiamai turėjo atsirasti pašlijusiame į dechristianizaciją ir
subarbarėjimą buržuaziniame pasaulyje. Barbarai eina į mus iš
tikro, bet šį kartą jau ne iš šalies, kaip kad yra buvę griūvant
graikiškam romėniškam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristiani-
zuoto žmogaus instinktų.

Tokiu metu kilnusis tikslas — visa atnaujinti Kristuje —
yra gelbėjimo šūkis. Kaip, einant į mūsų gadynę, krikščionija
pasidarė kultūrinės pažangos ir naujų laimėjimų veiksnys, taip
lygiai mūsų dekadencijos laikais išganymas ir tikra pažanga
tegali ateiti su religiniu atgimimu, kuris prieš dechristianizacijos
linkmę, paimtą tiek buržuaziško, tiek ir proletariško pasaulio,
pastatys pilnutinį krikščioniškosios kultūros idealą.

= 05 -—

Bet taip statant klausimą, pašlijęs į dechristianizaciją pa-
saulis ir krikščionija, skelbianti religinio atgimimo idealą, yra
dvi stovyklos, kurios negali išvengti kryžiaus kovos. Tačiau
krikščionys privalo ypatingai gerai suprasti, kad materialinis gin-
klas, niekados netikęs apaštalavimo darbui, yra dabar kenksmin-
gesnis, negu kada nors. Todėl, kai mes kviečiame ateitininkus apsi-
ginkluoti fiziniu, doriniu ir protiniu būdu kovai prieš pasaulio de-
christianizaciją, mes turime galvoje tą dvasinį apsiginklavimą,
kuris apgintų ateitininkus nuo dechristianizacijos pagundų ir su-
teiktų jiems pakankamai moralinio autoriteto garbingai stoti
ateityje į didelį apaštalavimo darbą einant religinio atgimimo
keliais. Tam tikslui ateitininkai turi būti tvirti kūnu, kad galėtų
pakelti dideles pastangas; jie turi patobulinti dorinį savo išsiauk-
lėjimą, kad galėtų įgauti entuziastiško išsižadėjimo bei pasiau-
kojimo kovai su pasaulio dechristianizacija; jie turi taip pat pa-
gilinti intelektualinį savo išsilavinimą, kad galėtų atsiekti tikros
kultūros viršūnes ir iš jų aiškiai spręsti, kas mūsų pasaulyje
yra neigiamo, ir kas teigiamo. Gerai suprastas fizinis lavinimasis,
dorinis auklėjimasis ir protinis lavinimasis, štai kas yra jūsų apsi-
ginklavimo priemonės.

Šitokis būdas ginkluotis didelei gyvenimo kovai reikalauja
ne puikybės, bet kuklumo, ne neapykantos, bet tolerancijos, ne
kultūrinio išsilepinimo, bet iškilimo į aktyviosios kultūros vir-
šūnes, kad iš jų galėtų būti aprėptos dvasiniu žvilgiu dar platesnės
- padangės. Bet kuklumas toli gražu nereiškia atsisakymo nuo
kovos su tuo, kas yra bloga, kaip lygiai tolerancija nereiškia patai-
kavimo, indeferentizmo ir principų išsižadėjimo, kaip kad tikras
kultūringumas nereiškia prabangiško buržuaziško gyvenimo su-
tvarkymo. Sąmoningas dvasinis atsparumas, nuosekli principiali
gyvenimo linija, geras pavyzdys, įtikrinėjimo galia, gerai sutvar-
kyta spauda ir šiaipjau idėjų propaganda, telkimas bei organiza-
vimas teigiamųjų jėgų visuomeninio apaštalavimo reikalams, paži-
nimas žmonių reikalų ir jų psichologijos, pažinimas mūsų laikų
dvasios, — štai tik keletas priemonių, kurios gali būti labai nau-
dingos kovoje su pasaulio dechristianizacija, ir kurias šiaip ar
taip ateitininkai privalo pasisavinti, ruošdamiesi prie gyvenimo
kovos vardan savo kilnaus idealo.

Bet visam tam yra reikalinga, kad ateitininkai būtų tikri
inteligentiški gyvenimo darbininkai. Tiesa, mokslą einantis kata-
likiškas jaunimas, šiaip ar taip ruošiasi tapti inteligentais. Reik

= D =

tik, kad šitas ruošimasis būtų visai sąmoningas, nes kitaip galima:
lengvai prasilenkti su tais uždaviniais, kurių stato inteligentiškas
darbas. Mūsų tauta itin laukia naujos tikrų inteligentų kartos,
kuri pajėgtų atlikti didelius tautinės kūrybos uždavinius. Ir štai
sąmoningai studijuoti inteligentų uždavinius visuomeniniame gy-
venime ir kultūrinėje tautos kūryboje ir sykiu nenuilstamai ruoštis
tapti tikrais inteligentais yra ketvirtas iš eilės labai aktualus ateiti-
ninkų uždavinys.

Tik tikrai inteligentiškomis pajėgomis tiek mūsų tautinis
kultūrinis, tiek ir religinis dvasinis atgimimas tegali būti pakeltu
į tokį aukštumą, kuris duotų mums galimybės atsilaikyti prieš
mūsų tautybės ir religijos priešus. Inteligentija ir privalo su-
daryti tokią sąmoningą vadovybę, kuri pajėgtų savo dorinėmis
ir intelektualinėmis kokybėmis pakelti mūsų tautą, visuomenę ir
valstybę į tautinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo aukštybes.
Todėl, ruošiantis į inteligentiškus darbininkus, yra prievolės.
ruoštis sykiu prie tos vadovaujamos rolės, kurią inteligentai turi
vaidinti kiekvienoje visuomenėje. Užtylėti šita kilni, bet sykiu
ir labai atsakinga inteligentų pareiga būtų blogai suprastu kuk--
lumu, kuris galėtų turėti nepageidaujamų išdavų mūsų ateičiai..
Todėl sąmoningas ateitininkų, kaipo inteligentiško jaunimo, ruo--
šimasis prie vadovaujamos rolės lietuvių visuomenėje, yra visai
naturalus inteligentiškam pašaukimui. Bet užtat reik sykiu gerai
nusimanyti, kokių sunkių ir atsakingų uždavinių šitas ruošimasis.
uždeda jaunimui. Ne ambicijos užgaidos ir ne materialinės ge-
rovės sumetimai, bet susirūpinimas savo tinkamumu inteligen-
tiškam darbui ir būsimu tautos klestėjimu turėtų paskatinti ateiti-
ninkus įsąmoninti klausimą apie inteligentiškos vadovybės suda-
rymą tautai ir visuomenei.

Tikras inteligentas šalia tokių savybių, kokiomis yra sąmo-
ningas orientavimasis gyvenime, drąsi iniciatyva ir platus užsi-
mojimas, privalo pasižymėti našiu kūrybiniu nusistatymu. Mūsų
jaunai inteligentijai kūrybinis produktyvumas yra ypatingai pri-
valomas kaip tik todėl, kad jai tenka išsyk dirbti ir tautinio ir
valstybinio ir religinio atgimimo darbas. Be plataus kūrybinio
užsimojimo negalima bus ne tik atsiekti aukštesnio tautinės
kultūros laipsnio ir atremti valstybinis gyvenimas į racionalią
visuomenės tvarką, bet ir atsispirti prieš tą pasaulio dechristia-
nizaciją, kuri mums užsimeta sykiu su svetimomis įtakomis.
einančiomis iš vadinamųjų kultūringų tautų.

UT E

Mes neprivalome bijoti kultūrinių skolinimųsi iš labiau kul-
tūringų tautų, bet sykiu mes turime labai kritiškai ir su visu
reikiamu sąmoningumu rinktis iš jų tai, kas tinka mūsų aukš-
tiesiems principams, kad kartais sykiu su svetima įtaka neateitų
pas mus tai, kas yra dekadencijos ir irimo apraiškos. Maža
to: pašlijęs į dekadenciją ir dažnokai einąs dechristianizacijos
keliais civilizuotas pasaulis, kaip kad kadaise graikiškas romė-
niškas pasaulis, laiko savo prigimtuose laimėjimuose didelius
kultūros turtus, kurie mums privalu pasisavinti ir paversti sude-
damosiomis dalimis aukštesnei ir platesnei kultūrinei sintezei.
Jau ne vieną kartą krikščionija yra parodžiusi kultūriniu savo
užsimojimu, kaip prigimtieji pagoniškojo pasaulio turtai gali būti
panaudoti krikščioniškosios kultūros reikalams ir tuo pačiu pa-
kelti į naujo vertingumo laipsnį. Pakanka prisiminti mūsų
švento mokytojo Tomo Akviniečio filosofinę sintezę, kuri yra
atremta į genialią Aristotelio Stagiriečio sintezę, kad galima būtų
įsivaizduoti, kaip nekrikščioniškos kultūros laimėjimai grynai
prigimtoje gyvenimo bei veikimo srityje gali būti panaudoti
krikščioniškosios kultūros kūryboje.

Todėl ne ekskliuzivizmo, bet universalizmo keliais mes kvie-
čiame jus, draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai, eiti mūsų
tautiškos krikščioniškos kultūros kūryboje, tik sykiu primygtinai
pabrėžiame, kad, einant šita universalizmo pakraipa, reik įsigyti
ir kritiškos nuovokos kultūrinių laimėjimų pasisavinimui ir kūry-
binio užsimojimo didžiajai krikščioniškos kultūros sintezei su-
daryti. Mes be reikalo labai ilgai sugaišime, jei nesugebėsime
pasinaudoti kitų tautų kultūriniais laimėjimais, bet sykiu mes
nustosime savo tautinės individualybės ir krikščioniškos vertės,
jei neįstengsime įsigyti kūrybinio užsimojimo, reikalingo tautiškos
krikščioniškos kultūros iškėlimui į visuotinai vertingo gyvenimo
laipsnį. Tuomet mes paskęstume nesąmoningose ir todėl labai
abejotinos vertės svetimose įtakose ir imtume vergauti momento
sensacijoms, madai, žemiems polinkiams ir kitiems dvasiškai su-
menkėjusio buržuaziško pasaulio valdovams.

Tai, kas pasakyta, apie reikalą kurti tautiškąją krikščioniš-
kąją kultūrą, duoda teisės pasakyti, kad labai aktualiu, penktu
jau iš eilės, ateitininkų uždaviniu, yra įsigijimas kūrybinio, pilno
iniciatyvos ir plataus užsimojimo, nusistatymo, einant prie tautinės
savo lytimi ir universalinės savo turiniu kultūrinės sintezės. Šią va-
sarą ateitininkai demonstravo kūrybinius savo atsiekimus sporto,

ma

dainos, vaidybos, literatūros ir mokslo srityse. Visur jau einama
kultūrinės kūrybos keliais, jau matomi tam tikri laimėjimai, kurie
duoda vilties, kad pastoviomis pastangomis per ilgesnį laiką
galima laukti iš ateitininkų tokių laimėjimų, kurie pasidarytų
visuotinai reikšmingi ne tik mūsų tautoje, bet visame kultūrin-
game pasaulyje. Bet tam reikia nenuilstamo darbo ir tokio kūry-
binio įsibėgėjimo, kuris gali būti įgytas sąmoningu pasiruošimu,
bandomosiomis pratybomis ir kuriamuoju entuziazmu.

Pagaliau, šiais visuomeninio suirimo laikais mes negalime
neatkreipti visų ateitininkų dėmesį į reikalą įsigyti aiškaus visuo-
meninio susipratimo, atsakančio krikščioniškosios pasaulėžiūros
reikalavimams. Krikščioniškoji katalikų pasaulėžiūra bendrais
bruožais nustato taip pat jų pažiūras į visuomeninį gyvenimą.
Taip, su krikščioniškąja pasaulėžiūra negali būti suderintas nei
buržuaziškas kapitalistiško pasaulio individualizmas nei proleta-
riškas socializmas. Krikščioniškoji pasaulėžiūra iš savo esmės
tegali pritarti vien tokiam nusistatymui, kuris, rimtai skaityda-
masis su realiomis visuomeninio gyvenimo tendencijomis, yra
visuomeninės pusiausvyros ir visuotinojo solidarumo apraiška.
Tik per nesusipratimą katalikas gali solidarizuotis su individua-
listišku liberalizmu arba su proletarišku revoliucionizmu, nes
krikščioniškoji pasaulėžiūra nulemia jau tam tikrą pakraipą pa-
žiūroms į visuomeninį gyvenimą, iš kurios negalima išsilenkti
nenorint sueiti į koliziją su pagrindiniais krikščioniškosios pasau-
lėžiūros principais.

Tačiau turėti principialų nusistatymą visuomenės klausi-
mūose dar toli gražu nėra būti partyviniu žmogumi, kaip kad
dažnai norima manyti, darant ateitininkams partiškumo prie-
kaištą. Nepartiškumas nėra dar abejingumas ir principialaus nusi-
statymo stoka visuomenės dalykuose. Katalikas iš savo esmės
yra žmogus, turįs aiškių visuomeninių nusiteikimų, kitaip tariant.
katalikas iš savo prigimties yra visuomenininkas, nes jis yra,
kaipo toks, visuotinio susidraugavimo išpažintojas. Todėl ir ateiti-
ninkai, pasiėmę savo pagrindiniu tikslu religinį mūsų tautos atgi-
mimą, negali nebūti visuomenininkai, jau kaipo katalikai. Taigi
kataliko vardas uždeda ateitininkams prievolės ir todėl taip pat
stato prieš juos visados aktualų, šeštą jau iš eilės uždavinį, įsigyti
aiškaus visuomeninio susipratimo, atsakančio krikščioniškajai pa-
saulėžiūrai, ir rimtai pasiruošti visuomeniniam veikimui.

16092

Ateitininkų organizacija jokia prasme nėra politinė organi-
zacija, bet visuomeninis katalikų nusistatymas, aišku savaime.
suima į'**3ave ir tam tikrą bendro pobūdžio nusistatymą politiniais
klausimais, nes politika tesudaro vieną visuomeninio gyvenimo
bei veikimo sritį, Tuo pačiu yra konstatuojamas ateitininkams
reikalas įsigyti aiškaus politinio susipratimo ir pasiruošti politikos
reikalams, kaip to reikalauja krikščioniškosios pasaulėžiūros prin-
cipai, kad, išėję į plataus visuomeninio gyvenimo sritį, jie pasi-
rodytų iš tikro visuomeninės pusiausvyros ir visuotinojo solida-
rumo šalininkais ir sugebėtų išvengti partyvinio ekskliuzivizmo,
taip kenksmingo visuomenės gyvenime. Tuo mes dar nenorime
pasakyti, kad katalikai neprivalo burtis į politines partijas ir
dirbti politinį darbą organizuoto veikimo priemonėmis. Mes tik
pageidautume, kad ir šitoje srityje ateitininkai, išėję mokslą ir
subrendę politinei akcijai, būtų krikščioniškosios kultūros reiš-
kėjai tame partijų gyvenime, kuris yra neišvengiamas visuome-
nėje, kol žmonės diferencijuojasi politinėje srityje pagal savo rei-
kalus arba savo pažiūras į visuomenės dalykus.

Štai kokie aktualiausi uždaviniai laukia ateitininkus arti-
miausioje ateityje. Mes tikime, kad naujam kongresui renkantis,
kiekvienas ateitininkas bus jau gerai įsisąmoninęs ateitininkų
principus bei pareigas; kad ateitininkų organizacija bus jau fak-
tinai persitvarkiusi ir sustiprėjusi ant reorganizacijos nustatytų
pagrindų; kad ateitininkų fizinis, dorinis ir protinis pasiruošimas
sėkmingai gyvenimo kovai padarys stambią pažangą; kad jų, inte-
ligentiškumas atsieks aiškiai pastebimų žymių; kad kūrybinis jų
nusistatymas pasireikš vertingais atsiekimais menų ir mokslų
srityse, ir kad visa tai ras tos visuomeniškos išraiškos, kuri pri-
klauso aukštesnei visuomeninei kultūrai.

Naujas ateitininkų kongresas, kuris turės įvykti 1930 metais.
negalės neatsiliepti į atitinkančius tuos metus 500 metų sukak-
tuves, per kurias turės būti iškilmingai paminėta mūsų didžiojo
Vytauto mirtis. Juk šitas mūsų praeities didvyris buvo reiškėjas
didžiausių užsimojimų tautinėje, visuomeninėje, valstybinėje ir
net religinėje politikoje. Tegul žiaurus likimas jam nebuvo leidęs
iškelti ilgesniam laikui mūsų tautą ir valstybę į pirmąsias Eu-
ropos tautų eiles; tegul jo gyvenime bei veikime dar daug kas
buvo surišta su mūsų pagoniška praeitimi; bet ne kas kitas, tik
jisai gali mums tarnauti prirodymu, kokios didingos galimybės
glūdėjo ir, tikimės, glūdi mūsų tautos gelmėse. Tiesa, šitos gali-

mybės amžių bėgyje nustojo daug ko iš savo materialinės galybės,
bet tuo dar labiau pasidarė reikšmingos ir svarbios mūsų dvasinės
galimybės kultūros ir religijos srityje. Mes tikime, draugės ateiti-
ninkės ir draugai ateitininkai, kad 1930 metų kongresas, eidamas
po Vytauto Didžiojo vėliava, galės dar ryškiau, negu reorgani-
zacinė Palangos konferencija apreikšti glūdinčias jumyse dvasines
kūrybines galimybes ir demonstruoti kultūrinių atsiekimų, reikš-
mingų visai mūsų tautai. Todėl drąsiai stokime su naujomis
jėgomis ir naujais pasiryžimais į naują mūsų gyvenimo bei vei-
kimo laikotarpį ir uoliai dirbkime mūsų tautinio bei religinio atgi-
mimo darbą, nė kiek neabejodami, kad Aukščiausiasis gausiai
laimins geroms mūsų pastangoms.

Kaunas, 1927 metų spalių mėn. 21 d.

Proj. Stasys Šalkauskis
Vyriausias Ateitininkų Vadas

Prof. Kan. Pranas Kuraitis
Ateitininkų Federacijos Vyriausias. Dvasios Vadas
Vyriausios Valdybos

+ Eduar Turauskas
Prezidiumas duardas k

Vyriausios Tarybos Pirmininkas

Kazys Šapalas
Generalinis Sekretorius

IV. Ateitininkai ir 10 metų Lietuvos
nepriklausomybės sukaktuvės

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos
atsišaukimas 1928 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Amžinai minėtina lietuvių tautai vasario 16 diena turi mums
šiais 1928 metais ypatingos reikšmės: šitą dieną mūsų tauta pri-
valo sąmoningu bei kritišku žvilgiu apimti pirmąjį stambesnį barą,
išvarytą atgimusios Lietuvos Valstybės ir visuomeninės tautinės
kūrybos laukuose. Tokią dieną dera ne tik džiaugtis tuo, kas
yra atsiekta, bet ir įsisąmoninti nuostoliai ir prarasti materialiniai
bei moraliniai turtai; kritiškai vertinti tai, kas yra, ir daryti naujų
tvirtų pasiryžimų trūkumams atpildyti, kūrybai išvystyti, geresnei
ateičiai laimėti. Žodžiu tariant, suėjus pirmam dešimtmečiui atgi-
musios tautinės mūsų valstybės gyvenime, dera vienu nenutrūks-
tamu žvilgiu sujungti praeitį, dabartį ir ateitį: konstatuoti tai, kas
atsiekta; vertinti tai, kas gyvenama; spėti tai, kas yra lemta.

Šituo atžvilgiu sukankamosios iškilmės itin- yra reikšmingos
„mums, ateitininkams. Kritiškas orientavimasis ir sąmoningas nusi-
statymas didžiuosiuose tautinio gyvenimo įvykiuose yra ateitinin-
kams ypatingai svarbus todėl, kad nuo šito orientavimosi ir nuo
šito nusistatymo pareina, galima sakyti, sprendžiamojoje dalyje
tolimesnis lietuvių tautos likimas. Juk ateitininkai, kaip mokslą
einąs susipratęs lietuvių katalikų jaunimas, iš tikrųjų, atstovauja
jaunatvės perspektyvoje tam, kas sudaro visai realų lietuvių tautos
gyvenimo branduolį. Jungdami tiek savo ideologijoje, tiek ir savo
gyvenime į organingą sintezį individualines lietuvių tautos lytis
su universaliu krikščioniškosios pasaulėžiūros turiniu, ateitininkai
organizuoja dvi pagrindines mūsų tautos gyvenimo galybes —
katalikybę ir lietuvybę. Antra vertus, ateitininkai ne tik vardu,

*) Spausdinta Ateityje 1928 m. 2—3 nr., 72—80 p.

79

bet ir pagrindiniais savo nusiteikimais yra, iš tikro, ateities žmo-
nės, t. y. tie, nuo kurių pareina ateities likimas. Jie, būtent,
tvirtai pasitiki nelygstamuoju idealu, kuris yra nuolatos siektinas
tikslas; brangina bei remiasi teigiamosiomis tradicijomis, kurios
realizuoja atsiektus laimėjimus, ir nenustoja rūpinęsi naujomis
pažangos priemonėmis, kurios leistų laimėti gražesnę ateitį.

Todėl mums, ateitininkams, kaip ir visai mūsų tautai, yra
šiandien tautinės gyvybės šventė. Bet sykiu mums, kaipo ateities.
žmonėms, ši šventė yra dar kritiško įsisgmoninimo ir galingų
pasiryžimų diena. Šiandien dvasiniu žvilgiu mes turime spręsti
ne tik tai, kas yra mūsų tauta, bet ir tai, kuo jinai gali būti
pagal savo pašaukimą, ir kokia rolė yra skirta šito pašaukimo
realizavime mums, ateitininkams. Ruoškimės tad į Didžiąją
Ateitį, galingai užsimokime į naujus kultūrinės kūrybos žygius ir
ruoškimės ištikimai patverti, garbingai kovoti, kuriamai dirbti ir
galutinai laimėti.

Per mūsų tautinės gyvybės šventę mes privalome, visų
pirma, aiškiai įsisąmoninti, nuo ko pareina ne tik mūsų tautos
atsilaikymas kitų tautų šeimoje, bet ir jos lemtas žydėjimas viuo-
tinai reikšminga tautine kūryba. Juk toks jau yra bet kurios
gyvybės dėsnis, kad, norint gyvuoti, reik ne tik gyventi, bet ir
klestėti. Ogi noras gyventi gaivina mus šiandieną labiau, negu
kada nors, nes šią dieną mes džiaugiamės nepriklausomo mūsų
gyvavimo pradžia ir ruošiamės jį išplėsti visame mūsų tautinės
būties plote ir atpalaiduoti jį galutinai tiek nuo išviršinių, tiek ir
nuo išvidinių verguvės sąvaržų.

Pirma tautinės gyvybės sąlyga yra ištikimybė tautinei savo
individualybei ir susidariusioms su jos iššivystymu tautinėms
tradicijoms. Mūsų tautos istorija labai iškalbingai įrodo, kaip
yra tragiškas apsilenkimas su šita ištikimybe. Susikūrusi pirmą
kartą tautinė mūsų valstybė augo, stiprėjo ir plito greičiau ir
labiau, negu ėjo anų laikų tautinis mūsų susipratimas ir kultū-
rinis brendimas. Tokio neatitikimo tarp valstybinio gyvenimo
ir tautinės kultūros tempo išdava buvo ta, kad valstybinė eks-
pansija pastūmė valdančiuosius mūsų visuomenės sluoksnius
pasiduoti svetimoms įtakoms, nusidėti tautinei savo individua-
lybei ir, pagaliau, nutraukti tvirtesnius ryšius su tautinėmis tra-
dicijomis. Tokiu būdu lietuvių valstybė nustojo tos galingos at-
ramos, kuria yra susipratęs tautinis gaivalas, pasidavė kaimynų

2

pinklėms ir, galų gale, suiro svetimų intrigų ir brutalios prie--
vartos spąstuose.

Kad lietuvių valstybė vėl galėtų atgimti, reikalingas buvo
iš pradžios tautinis lietuvių atgimimas, t. y. mūsų visuomenės ir
ypatingai šviesuomenės grįžimas prie tautinių gyvenimo lyčių ir
užmezgimas nenutrūkstamų ryšių su tautinėmis visuomeninio gy-
venimo tradicijomis. Per ištisus 35 metus (1883—1918), t. y.
nuo „Aušros“ atsiradimo iki Didžiojo karo galo, brendo valstybinė
lietuvių tautos mintis, kol visiškai paaiškėjo Lietuvos istorijoje,
kad tautinio gyvenimo pilnatvė reikalauja nepriklausomo valsty--
binio reiškimosi, ir kad tik tasai valstybinis gyvavimas yra pa--
stovus ir tikrai reikšmingas, kuris yra pagrįstas tautine visuome-
ninės daugumos individualybe. Lietuvių tauta prarado valstybinę
savo nepriklausomybę, kai valdantieji jos sluoksniai buvo nustoję
tautinės ištikimybės, bet dėlto taip pat lietuvių tauta atgavo val-
stybinę savo nepriklausomybę, kai lietuvių tautos šviesuomenė
buvo iškėlusi tautinio atgimimo šūkį ir pradėjusi tautinės kūrybos
darbą. Visa tai labai reikšmingai įrodo, kad tauta, norinti nepri-
klausomai gyventi, privalo turėti tvirtą valią ištikimai patverti
tautinėse savo tradicijose, jas saugoti ir jomis pagrįsti tolimesnius
tautinės savo kūrybos žygius.

Taigi atgimusi Lietuvos Valstybė yra mažiau ar daugiau
tiesioginis padaras visų tų, kas šiaip ar taip buvo prisidėjęs prie
tautinio lietuvių visuomenės atgimimo. Tiesa, kad šita valstybė
galėtų naujai įsikurti, reikalinga buvo atkakli nepaliaujama kova
ir surištos su ja aukos. Gyventi visados reiškia kovoti, nes tas,
kas nurimsta gyvenimo bangose ir nustoja spyręsis priešingiems
gaivalams, neišvengiamai yra, merdi ir žlunga. Kaip ir atskiras
individas, taip ir visuomenė kovoja su išviršiniais ir išvidiniais
priešais už savo gyvybės išlaikymą, už savo nepriklausomybę ir
vidaus laisvę; kovoja su savo inercija į apsnūdimą ir pasitenki-
nimą pilka gyvenimo realybe. Kovojo ir dėjo kruvinas aukas ir
lietuviai, kol įstengė sukurti nepriklausomą Lietuvos Valstybę kad
ir tokią, kokia jinai dabar yra, neapimančią dar visos prideramos
sau teritorijos ir nevisai dar laisvą savo vidaus gyvenime. Kovojo
lietuviai už valstybinę savo nepriklausomybę jau tada, kai spy-
rėsi prieš rusų brukamą „graždanką“ ir gabeno lietuviškąją lite-
ratūrą iš užsienio, nevengdami pavojų ir dėdami aukas. Kovojo
lietuviai už valstybinę savo nepriklausomybę ir Kražiuose, neno-
rėdami išsižadėti savo šventovės ir besiryždami pakelti dėl jos

es

fizinius smūgius. ` Kovojo lietuviai už valstybinę savo nepriklau-
somybę ir tada, kai per Didįjį Vilniaus Seimą reikalavo Lietuvai
autonomijos ir skelbė aktyvią kovą su autokratiškąja rusų valdžia.

Kiekvienas panašus kovos atsitikimas buvo jau ruošiamasis
pratinimasis prie sprendžiamosios kovos už nepriklausomybę, —
kovos, kuri pasidarė neišvengiama, kai lietuviams teko kruvi-
nomis aukomis įrodyti savo pasiryžimą būti nepriklausomiems.
Kovota su visais didžiaisiais kaimynais — vokiečiais, bolševikais
ir lenkais, ir laimėta, nes kovoje už tautinę gyvybę laimi daž-
niausiai ne tas, kas yra materialiai stipresnis, bet tas, kieno
teisės yra šventos. Ir jei mes per ištisą dešimtmetį galėjome jau
džiaugtis nepriklausoma valstybine būtimi, tai mes turime būti
dėkingi ne tik tiems mūsų tautos sūnums, kurie gaivino šiaip
ar taip tautinį mūsų atgimimą, bet ir tiems mažiems ir dideliems
mūsų tautos kovotojams, kurie suprato, kad tauta, nesiryžtanti
kovoti už gyvastingas savo teises, yra tauta, pasmerkta mirti, ir
kurie todėl ryžosi patys paaukoti savo gyvybę, kad tauta galėtų
garbingai gyvuoti. Šiandien šitų mūsų tautos karžygių mes ne-
galime neminėti su pilna dėkingumo ir susižavėjimo širdimi. Jiems
priklauso garbė kovoti už šventąsias tautos teises ir laimėti tai,
kas buvo galima laimėti mažai palankiose kovos aplinkybėse.
Savo narsiais žygiais jie palaikė tautos gyvybę ir sudarė jai žy-
dėjimo perspektyvą, nes heroiška kova už išviršinę tautos ne-
priklausomybę ir vidaus laisvę yra būtina jos gyvavimo sąlyga.

Kai patvari ištikimybė tautinėms tradicijoms ir heroiška

kova už nepriklausomybę leido lietuvių tautai atstatyti savo val--

stybę ir apsispręsti į nepriklausomą būtį, valstybinis gyvenimas
pareikalavo nuo mūsų kartos nepaprastai intensyvaus kuriamojo
darbo. Pasirodė, būtent, kad tauta tik tada įstengia gyventi ir
sėkmingai atsilaikyti prieš stipresnių bei kultūringesnių kaimynų
spaudimą, kai ji ne tik yra ištikima tautinėms savo tradicijoms
ir yra pasiryžusi mirtinai kovoti už šventąsias savo teises, bet ir
sugeba dirbti plačiosios kultūrinės kūrybos darbą. Gyvenimas
yra ne tik ištikima ištvermė ir nuolatinė kova, bet ir nepaliau-
jamas darbas ir dargi kuriamasis darbas. Tiek atskiras asmuo.
ir visa visuomenė be iniciatyvos, be kuriamojo užsimojimo, be
patvaraus darbo, be plačios siekimo perspektyvos negali pasi-
žymėti ne tik produktyvumu, bet ir paprastu atsparumu gyve-
nimo varžytynėse. Štai kodėl pirmasis nepriklausomo mūsų gy-
venimo dešimtmetis pareikalavo iš mūsų visuomenės ir vadovau-

LŽ

= ira

jančių jos sluoksnių labai intensyvaus kuriamojo darbo, kuris
turėjo neatidėliojamai nors kiek atpildyti kultūrinį mūsų atsili-
kimą, kuriame per prievartą laikė mus brutalus užkariautojas.

Šiandien mes jau galime su pasitenkinimu konstatuoti, kad
mūsų nepriklausomo gyvenimo dešimtmetis šiaip ar taip buvo
didelio sunkaus darbo laikotarpis. Tegul mes nesame padarę
visa, kas galima būtų reikalauti; tegul mes toli gražu nesame
sukūrę tai, kas galima būtų pageidauti, — vis dėlto, sprendžiant
išdavas pagal pajėgas bei aplinkybes, negalima nepripažinti, kad
nuveikta labai daug, atliktas labai svarbus kuriamasis darbas,
būtent, tasai, kuris buvo būtinai reikalingas apsisprendusiai gy-
venti nepriklausomu bei laisvu gyvenimu tautai. Nūdien mūsų
tauta yra jau įsigyvenusi tautinės valstybės pamatuose, yra jau,
taip sakant, įsitautinusi visuomeninio gyvenimo apraiškose, sude-
rinus etniškąjį savo pobūdį su viešo reiškimosi lytimis. Lietuvių
kalba, galima sakyti, pirmą kartą yra tapusi valstybine kalba ir
tuo pačiu yra praplitusi ištisoje visuomenės jierarchijoje. Sykiu
jinai yra pritaikoma labai greitu tempu visam kultūrinio gyve-
nimo plotui pagal tuos reikalavimus, kuriuos stato visuomeninės
santvarkos, švietimo, mokslo ir meno terminologija.

Ir panaši pažanga, kokia kad yra įvykusi lietuvių kalbos
įsigalėjime, ėjo per visą dešimtį metų mažne visose kultūrinio
gyvenimo srityse. Švietimo įstaigos padaugėjo per šitą laiką
daugiau negu dešimts sykių, palyginti su tuo, kas buvo prieš
karą prie rusų valdžios. Universitetas kasmet jau tūkstantį jau-
nimo priima į savo sienas. Opera savo pajėgomis ir meniškąja
kultūra konkuruoja jau su senesnių Europos sostinių operomis.
Krašto pramonė plečia tautinę gamybą į sritis, kurios anksčiau
buvo patenkinamos importu, ir vis sėkmingiau prisitaiko ne tik
prie vietinės, bet ir prie svetimų rinkų reikalavimų. Auga taip
pat ir techninės krašto priemonės, o sykiu su jomis ir kultūrinis
gyvenimo lygmalas. Apskritai, daugeliu atžvilgių per paskutinį
dešimtmetį gyvenimo pažanga kelioropai padidino savo laimėji-
mus. Per šitą trumpą laiką kuriamuoju savo darbu lietuvių tauta.
iš tikro, yra įrodžiusi, kad ji ne tik nori, bet ir sugeba gyventi
nepriklausomu gyvenimu.

Taigi dairydamiesi į netolimą savo praeitį, mes galime visai
aiškiai patirti, kad pirmoje eilėje trys veiksniai saugojo tautinę
mūsų gyvybę ir įtvirtino ją nepriklausomos valstybės organizme,
būtent, ištikimybė tautinėms tradicijoms, atkakli kova už šven-

—+ en

tąsias savo teises ir intensyvus kuriamasis darbas. Todėl taip pat
turėsime stiprinti šitų veiksnių rolę tautiniame mūsų gyvenime,
jei panorėsime toliau organizuoti bei plėsti tautinę savo gyvybę
ir tapti tikrai kultūringa tauta, sugebančia ne tik atsilaikyti gy-
venimo kovoje, bet ir padaryti visuotinai reikšmingų įnašų į kul-
tūrinį visos žmonijos lobyną. Bet pirma, negu tai galės įvykti,
privalome gerai įsisąmoninti tai, ko verta dabartinė mūsų pa-
dėtis, ir ko dar mums ypatingai trūksta. Tai yra kritiško sąmo-
ningumo prievolė, kurios paneigimas neleidžia rasti tikros pa-
žangos kelio.

Ar iš tikro esame pilnai bei nuosekliai ištikimi tautinėms
savo tradicijoms? Ar iš tikro esame tvirtai pasiryžę iškovoti visa,
kas mums teisingai pridera? Ar iš tikro dirbame kuriamąjį darbą
tokiu užsimojimu, kuris pritiktų aukštos kultūros tautai? Esame
ką tik konstatavę teigiamuosius mūsų tautos atsiekimus tautinio.
valstybinio ir kultūrinio jos atgimimo eigoje. Atsiekta daug,
labai net daug tose nepalankiose aplinkybėse, į kurias pastatė
mus likimas. Objektyvus šitų atsiekimų vertinimas neduoda
todėl mums teisės būti pesimistais aimanuotojais. Bet, žiūrint į
tai, kas privalo būti, į mūsų ateities siekimus, lieka atsiekti
dar daugiau, lieka atbaigti tas darbas, kuris tėra vos pradėtas.
Jei tad būtų nepateisinamas pesimizmas žemai vertinti tai, kas
yra atsiekta, tai lygiai nepateisinamas būtų optimizmas, kuris
ragintų mus nurimti toje padėtyje, kurioje mes dabar esame. Iš
tikrųjų, tautinė mūsų individualybė toli gražu nėra dar pilnai
išvystyta visame viešo bei privatinio gyvenimo plote; mūsų kovos
už primityviausias teises dar nebaigtos; kuriamasis mūsų darbas
nėra dar bendru ruožu priėjęs visuotinai reikšmingos kūrybos
laipsnio.

Kad tautinė mūsų individualybė nėra dar kiek ryškiau rea-
lizuota gyvenime, galima lengvai įsitikrinti apsidairius į mūsų
gyvenimo lytis. Mūsų kalba moksliškai dar nepakankamai ištirta
bei apdirbta, t. y. nėra lingvistiškai aiškiai nustatyta ir filolo-
giškai dailiai nutašyta. Taisyklingas jos vartojimas yra, palyginti,
nedažnas atsitikimas. Tautinė mūsų istorija dar nėra metodiškai
ištirta, pilnai atstatyta konkretinėje savo išvaizdoje ir tiksliai nu-
šviesta pagrindinėse savo linkmėse. Mūsų karta nesudaro dar
vienos sutampamos visumos su mūsų praeitimi. Mūsų etniškas
tipas nėra dar nusistovėjęs ir nėra dar įgavęs kultūrinio pasto-
vumo. Žodžiu tariant, kaipo tautinė individualybė, mes nesame

475

dar pasireiškę su tuo sugestyviniu ryškumu, su tuo įsigalėjusiu
kultūrinio tipo pastovumu, kurie charakterizuoja turinčią tvirtas
tradicijas tautybę. :

Taip pat mes nesame ištisai įsigalėję toje teritorijoje, kuri
mums pridera vardan istorinių, etniškų, kultūrinių ir kitokių
teisių. Kitaip tariant, mūsų tauta nėra dar taip sutapusi su savo
teritorija, kad ši būtų neliečiama bei neginčijama kitų tautų akyse.
Štai kodėl žymi mūsų, tautinės teritorijos dalis tebelieka svetimo
užgrobiko rankose, tose rankose, kurios laiko taip pat neteisėtai
ir mūsų sostinę — Vilnių. Todėl nieks iš mūs negali abejoti.
kad mes neprivalome nurimti, kol nepamirštamas mūsų Vilnius,
toji kultūrinė viso istorinio mūsų išsivystymo išdava, nėra mums
grąžintas ir nėra vėl tapęs kultūriniu lietuvių tautos centru nepri-
klausomos integralinės jos teritorijos ribose. Garbinga kova už
mūsų nepriklausomybę iki šiolei tik iš dalies laimėta, ir mes ne-
būtume verti susipratusios kultūringos tautos vardo, jei nenorė-
tume jos laimėti galutinai. `~

Panaši kultūringo visuomeninio susipratimo prievolė ne-
leidžia mums nurimti dėl mūsų vidaus padėties. Pilna nepriklau-
somybė integralinėje tautos teritorijoje ir pilna visuomeninio bei
kultūrinio apsisprendimo laisvė viduje yra du dalyku, kuriuodu
vienas antro reikalauja, kaipo dvi nuosekliai vieną antrą papil-
dančios tautinio gyvenimo pusės. Iš tikrųjų, tai yra dvi laisvės,
išviršinė bei išvidinė, kuriedvi tarnauja lygiai reikalingomis sąly-
gomis pilnam tautos apsisprendimui bei savaimingam jos reiški-
muisi. Panašiai, kaip nesame iki šiol laimėję nepriklausomybės
integralinėje savo teritorijoje, taip lygiai nesame pilnai laimėję
visuomeninio ir kultūrinio apsisprendimo bei reiškimosi laisvės
savo viduje. Visuomenė, kuri nori laisvai gyventi, pažangiai to-
bulėti ir laimėti pagarbą kultūringame pasaulyje, negali nurimti
šitokioje padėtyje.

Pagaliau, kuriamasis mūsų tautos darbas, kaip sakyta, ne-
stovi dar reikiamoje aukštumoje. Atsilikę kultūrinėje pažangoje
dėl nepalankių tautinio gyvenimo aplinkybių, ir išlaikyti per prie-
vartą šitokiame atsilikime ilgesnį laiką, mes turėjome ir tebetu-
rime dar iki šiolei atpildinėti paprasčiausius kultūrinio gyvenimo
reikalavimus. Tai privertė mus skendėti iki šiolei gana primi-
tyviame diletantizme ir nesinaudoti tais intensyvios kūrybos lai-
mėjimais, kurie galėtų mums ateiti iš planingo darbo suskirstymo,
gilaus išsispecializavimo, techniško išsitobulinimo, kultūrinio susi-

bendravimo su pasaulinės kūrybos centrais ir drąsaus, pilno tau-
tinės iniciatyvos, kūrybinio užsimojimo. Jei per pirmąjį nepri-
klausomo mūsų gyvenimo dešimtmetį padarytas milžiniškas kūry-
binis darbas, kuris gal per daug net intensyviai išsėmė akty-
viosios mūsų visuomenės pajėgas, tai vis dėlto toks intensyvus
trūsėjimas dar nereiškia visuotinai reikšmingos kūrybos. Šitokio
kūrybos laipsnio mes būsime pasiekę tada, kai kiekvienoje arba
net daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių stovėsime kultūringiausių
tautų lygyje; kai kiekvienas žymesnis kultūrinis mūsų laimėjimas
turės reikšmės ne tik mūsų tautai, kaipo kultūrinio jos atsilikimo
atpildymas, bet ir visai žmonijai, kaipo šios visos laimėjimas.

Kad toks visuotinai reikšmingas tautinės kūrybos laipsnis
galėtų būti atsiektas, reik dar mums pasivyti kultūringesnes tau-
tas, reik dar pasisavinti visuotinai reikšmingus žmonijos laimė-
jimus, reik plačiai užsimoti kuriamajame darbe ir galingu įkvė-
pimu kurti. Tauta, kuri nedrįsta pasistatyti tokio kūrybinio
idealo, niekados negali būti pripažinta lygiateisiu nariu kitų
tautų, ir ypač didžiųjų tautų, šeimynoje. Tuo tarpu, jei mate-
rialinė didybė ne kiekvienai tautai yra galima istorinio gyvenimo
aplinkybėse, tai kultūrinė dvasinė didybė pareina kiekvienai
tautai nuo jos darbingumo, susipratimo, užsimojimo ir ištikimybės
kultūriniam savo pašaukimui.

Ir mes, nedidelė, bet nepaprasto likimo tauta, turime drįsti
ne tik svajoti apie kultūrinę dvasinę didybę, bet ir jos siekti per
savo visuotinai reikšmingą tautinę kūrybą. Tik tokiu būdu mūsų
tauta tegalės regimai pateisinti savo nepriklausomą būtį ir lai-
mėti garbingą vietą plačioje tautų draugijoje. Tik tokiu būdu ji
galės apdrausti neliečiamas savo teises nuo galingesnių kaimynų
prievartos ir rasti kiekvienu kritišku momentu autoritetingo už-
tarimo iš kultūringų tautų tarpo. Ogi norint siekti tikros kultū-
rinės dvasinės didybės, yra neišvengiama tai, kas yra tautinis
mūsų pašaukimas, einąs iš etniškų, geografinių, istorinių, poli-
tinių, socialinių ir kitų sąlygų, padaryti sąmoningai siekiamu tau-
tinės mūsų kūrybos uždaviniu.

Mums nėra abejotina, kad etniškas mūsų skirtingumas su
turtinga senovine kalba, tarputinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų
Europos, tragiškas istorinis likimas, pilnas skaudžių pamokomų
įtakų, savotiška visuomeninė evoliucija, žinanti ir aristokratizmo
ir demokratizmo kraštybes, — visa tai, kaip ir kiti dalykai, čia
neminimi, yra nulėmusi mūsų tautai pašaukimą, kuris mažai yra

29 e

panašus į kitų tautų pašaukimus. Tai dar labiau turi mus para-
ginti susidomėti tautiniu mūsų pašaukimu, jį aiškiai įsisąmoninti
ir jį realizuoti tautinės mūsų kūrybos linkmėje. Tuomet įvairių
gaivalų pusiausvyra, plati kultūrinė apykanta, universalus tau-
tinės sintezės turinys turėtų rasti vietos individualinėse tautinio
mūsų gyvenimo lytyse. Tokia yra bendroji mūsų perspektyva, —
tik supraskime, panorėkime, drįskime, užsimokime ir ištesėkime
savo pastangose.

Kreipdamiesi šiuo atsišaukimu į Jus, Draugės Ateitininkės
ir Draugai Ateitininkai, ir darydami trumpą nepriklausomo mūsų
gyvenimo apžvalgą su perspektyva į ateitį, mes giliai esame įsiti-
kinę, kad mes tik iškeliame į aiškią sąmonę tai, kas mažiau ar
daugiau gyvai glūdi ateitininkų nusistatymuose, nusiteikimuose
ir nujautimuose. Juk ateitininkai, šitas jaunas atgimusios Lie-
tuvos branduolys, negali negyventi ir mažiau, ar daugiau inten-
syviai nerealizuoti to, kas sudaro lietuvių tautos pašaukimo gali-
mybes. Mes žinome ir privalome žinoti, kad mes, ateitininkai.
esame taip pat netobuli, kaip ir visa mūsų tauta, bet sykiu mes
negalime taip pat nežinoti, kad, sudarydami jaunąjį atgimstančios
mūsų tautos branduolį, mes jungiame savyje du pagrindiniu
tautos gaivalu — katalikybę bei tautybę, ir todėl ne tik turime
plačiausias galimybes, bet ir sunkiausias bei atsakingiausias
pareigas.

Kai tradicinė Lietuvos šviesuomenė buvo atskilusi nuo tau-
tinio kamieno ir palengvėl džiūvo izoliuotoje lenkiško nusista-
tymo padėtyje, ir kai iš kitos pusės pirmoji susipratusių lietuvių
inteligentų karta žymioje dalyje pairo rusiško nihilizmo įtakoje,
tikrai kuriamuoju visuomeniniu veiksniu pasirodė ta mūsų visuo-
menės dalis, kuri sugebėjo su tautiniu atgimimu sujungti religinį
atgimimą. Tegul ir šita mūsų visuomenės dalis buvo per anksti
pašaukta į labai atsakingą visuomeninės kūrybos darbą; tegul ir
jos darbuose buvo netobulumo bei klaidų, bet mes esame tikri,
kad būsimas objektyvus istorikas turės neginčijamai konstatuoti,
kad ta mūsų visuomenės dalis, kuri jungia savyje tautinio ir
religinio atgimimo pradus, yra atlikusi didžiausią dalį to kuria-
mojo darbo, kuris sudaro teigiamuosius pirmojo mūsų nepriklau-
somo gyvenimo dešimtmečio laimėjimus. Tuomet pasirodys, kad
kaip tik ateitininkų jaunimas sudarė branduolį savanorių kovotojų
už Lietuvos nepriklausomybę; kad visose naujo gyvenimo aplin-
kybėse ateitininkų grupės buvo visuomeninio pastovumo bei

E

pusiausvyros veiksnys; kad ateitininkų sendraugiai buvo tas tei-
„giamasis visuomeninės pusiausvyros, kultūrinės pažangos ir su-
telktinės kūrybos elementas, kuris sugebėjo kritiškais momentais
„atsilaikyti tiek prieš kraštutinių kairiųjų dezorganizacinę akciją,
tiek ir prieš kraštutinių dešiniųjų konservatyvinę inerciją, ir tuo
pagal išgales apsaugoti visuomeninės daugumos interesus.

Dabar mes galime tik gailėtis, kad likimas pareikalavo iš
mūsų jaunosios kartos stoti į sunkų bei atsakingą visuomeninės
kūrybos darbą anksčiau, negu ji buvo pilnai prie jo pasiruošusi.
Stoti tokiose aplinkybėse į darbą, iš tikrųjų, buvo auka, kuri
moraliai atperka tas klaidas, kurių dažnai tiesiog negalima buvo
išvengti susidariusiose faktinose sąlygose. Todėl minėdami šian-
„dien bendrai ir šitas savo draugų klaidas, mes esame tolimi nuo
noro mesti į juos akmenį, bet užtat mes turime šia proga aiškiai
įsisąmoninti didelį reikalą tinkamai pasiruošti prie sau skirtos
rolės visuomenės gyvenime. Tuo tarpu mūsų rolė visuomenės
gyvenime reikalauja iš mūsų būti kovotojais už teisėtumą, teisin-
gumą, kultūrinę apykantą, visuomeninę pusiausvyrą ir kultūrinio
„apsisprendimo laisvę.

Mes taip pat turime suprasti, kad šiais tarptautinių varžy-
"tynių laikais kultūrinis atsilikimas yra mažajai tautai prabanga,
už kurią labai lengvai galima užmokėti visa nepriklausomybės
kaina. Štai kodėl mums yra aiški prievolė siekti visose viešo
gyvenimo srityse intensyvios kultūrinės pažangos ir visomis pa-
stangomis ją realizuoti savo veikime. Todėl teigiamasis kūrybinis
nusistatymas, bet ne tuščia destruktyvinė opozicija tepritinka
mums net tada, kai jaunesniesiems mūsų draugams varžoma orga-
nizuotis mokyklose į auklėjimosi bei lavinimosi ratelius, kai nepa-
sitikima mūsų einančiu aukštąjį mokslą jaunimu ir siunčiama
į jo tarpą slapti emisarai, ir kai mūsų sendraugiams neleidžiama
viešai pasireikšti atviru žodžiu. Mes tikime į nenugalimą kūry-
binės pajėgos galybę ir tik su jos pagalba norėtume eiti į ateities
laimėjimus. Ir mes esame įsitikinę, kad tokiam nusistatymui, iš
tikro, priklauso ateitis.

Šeši tūkstančiai susipratusio, drausmingo, susidraugavusio
inteligentiško jaunimo, jungiančio savo gyvenimo bei veikimo
pagrinde dvi visuomenines galybes — religiją ir tautybę, yra
nedidelei tautai pajėga, kuri gali nulemti žymioje dalyje tolimesnį
kultūrinį jos likimą. Reik tik, kaip sakyta, ištikimai stovėti tau-
tinių tradicijų sargyboje, garbingai kovoti už neliečiamas savo

Ni ==

gyvybės bei reiškimosi teises, sėkmingai užsimoti plačioje tauti-
nėje kūryboje, ir, pagaliau, užgrūdinti nepalenkiama galutinio
laimėjimo valia. Šiandien kaip tik yra tinkamos progos pasiža-
dėti eiti šituo galutinio laimėjimo keliu. Šiandien mes privalome
ryžtis, nežiūrint jokios kainos, realizuoti tautinį savo idealą, kuris
mūsų tautinės individualybės lytyse konkrečiai įkūnytų univer-
salinį krikščioniškosios pasaulėžiūros turinį. Iš tikrųjų, tai jau
pradėta realizuoti ateitininkų judėjime, kuris yra organiškai su-
tapdęs tautinį atgimimą su religiniu užsimojimu. „visa atnaujinti
Kristuje“. Šituo tautinio ir religinio atgimimo suderinimu sta-
toma tikra mūsų tautos pilis — mūsų atgimstanti nauja dvasia
ir naujomis lytimis šventoji Romuva. Štai kas geriausiai išreiškia
mūsų giliausių pasiilgimų esmę. Štai idealas, kuris neprivalo
leisti mums nurimti įkyrioje gyvenimo pilkumoje. Šiandien, kai
sukakęs nepriklausomo mūsų gyvenimo dešimtmetis atidengė
mums platesnes perspektyvas, šitas idealas, tarsi tolima žvaigždė,
rodo mums kelią tarp nesutvarkytų dar labai netobulo gyvenimo
gaivalų. Jojo šviesa pasekti kviečiame Jus, Draugės Ateitininkės
ir Draugai Ateitininkai, jei norite tikrai laimėti Didžiąją Ateitį ir
įgyti tautai amžinos garbės vainiką.

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos Prezidiumas:

Prof. Stasys Šalkauskis — Vyriausias Ateitininkų Vadas.
Prof. Kan. Pranas Kuraitis — Vyriausias Dvasios Vadas.
Eduardas Turauskas— Vyriausios Tarybos Pirmininkas.

Kazys Šapalas — Generalinis Sekretorius.

Kaunas, 1928 metų vasario mėn. 16 d.

V. Spaudos atgavimo minėjimo proga

(1904-V.7-1929)

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos
atsišaukimas 1929 m. *)

Draugės Ateitininkės ir Draugai Ateitininkai!

Šiais metais mes turime malonią progą minėti labai reikš-
mingą mūsų tautiniam gyvenimui įvykį, turėjusį vietos 25 metai
atgal. Tai buvo savo spaudos atgavimas, iškovotas iš svetimos
rusų valdžios garbingu pasiryžimu ir didvyriškomis pastangomis
laimėti, kad ir sunkiausiomis aukomis, laisvę reikštis spausdintu
žodžiu pagal lietuvių tautos apsisprendimą. Tokia proga, grįžtant
mintimi į pergyventą spaudos laikotarpį, bus visai ne pro šalį
pažvelgti į tą prasmę, kokios turėjo didvyriška lietuvių tautos
kova už spaudos laisvę, iškelti aikštėn svarbiausieji vedamieji
principai normaliam spaudos gyvavimui bei reiškimuisi ir, pa-
galiau, užbrėžti tinkamą ateitininkams rolė spaudos uždavinius.
realizuojant tautos gyvenime.

1. — Kai sakoma, kad 1865-IX-13—25 d. lietuviams buvo:
rusų vyriausybės atimta spaudos laisvė, tai reik žinoti, kad lietu-
viškos spaudos draudimas buvo gana savotiškas. Iš tikrųjų, rusų
vyriausybė tik pareikalavo iš lietuvių, kad jie išsižadėtų lotyniško
šrifto, mažiau ar daugiau pritaikyto lietuviškiems raštams, ir
atstotų jį rusiškomis raidėmis, arba, kaip paprastai buvo sakyta,
rusiška „graždanka“. Spausdinti tat lietuviškos knygos rusiš-
komis raidėmis nebuvo draudžiama, buvo tik draudžiama jos
spausdinti lotynišku šriftu. Kitaip tariant, visiškas draudimas
lietė lietuvių spaudos tam tikrą formą, bet nelietė turinio, nors
anais laikais ir turinys buvo palenktas biurokratiškai rusų cenzūrai.

*) Spausdinta Ateityje 1929 m. 5—6 nr., 259—266 p. ir Židinyje 1929 m.
4 nr., 355—362 p.

m

Lietuvių spaudos draudimo pradžioje kai kurie oportunis-
tiškai nusistatę lietuviai ėmė svyruoti, ar praktiniais sumetimais
nereikėtų kartais nusileisti rusų vyriausybės reikalavimui ir pri-
siimti peršamoji „graždanka“. "Tačiau ilgainiui didžiausioji lie-
tuvių dauguma griežtai nusistatė grąžinti rusų vyriausybei šitą rusų
kultūros dovaną ir atkakliai kovoti už lotynišką-lietuvišką šriftą.
Tokiame lietuvių tautos nusistatyme atsisakyti, nežiūrint di-
džiausių surištų su tuo nepatogumų, nuo brukamos per prievartą
spaudos formos, pasireiškė garbingas savo tautinės vertės pajau-
timas ir pasiryžimas laisvai apsispręsti kultūrinio gyvenimo srityje.

Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią nieku nepa-
teisintą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo. Tokiu servi-
lizmu būtų buvę paklusti rusų vyriausybės reikalavimui prisiimti
rusiškąją „graždanką“, nes šitas reikalavimas nebuvo pagrįstas
nei vyriausybės, kaipo tokios, prigimtomis teisėmis, nei lietuvių
tautos apsisprendimu, nei, pagaliau, praktiškų tikslingumu. Jei
teisingai konstatuojama, kad faktinai rusų šriftas galėjo būti ne-
blogai pritaikytas lietuviškos spaudos reikalams, nors jis yra
nepatogus tarptautiniu atžvilgiu, ir kad šitas šriftas buvo pato-
gesnis rusų mokytojams, kurie iš tikrųjų vaidino Lietuvoje rusin-
tojų rolę, tai panašių motyvų toli gražu nepakako, kad lietuvių
tauta galėtų kitaip nusistatyti, kaip kad jinai buvo nusistačiusi.
Nusistatyti kitaip būtų reiškę lietuvių tautai išsižadėti savo tau-
tinės savigarbos ir susidemoralizuoti svetimos prievartos pinklėse.

Žinoma, išsižadėdama legalios spaudos, lietuvių tauta darė
didžiausią moralinę bei kultūrinę auką, bet sykiu šita auka
buvo geresnės ateities laidas. Nenustojusi tautinės savo vertės
pajautimo ir pasiryžusi laisvai apsispręsti kultūriniame savo
gyvenime, lietuvių tauta tuo pačiu buvo stojusi į tautinio nepri-
klausomumo kelią.

Bet šitas kelias pasirodė ilgos martirologijos kelias, kuriame
daugybė žinomų ir nežinomų dabar mums žmonių turėjo už-
mokėti moralinėmis ir fizinėmis kančiomis už tai, kas yra pri-
gimta švenčiausia žmogaus teisė, būtent, už kultūrinio apsispren-
dimo laisvę. Šitas martirologijos istorijoje mūsų knygnešys, tasai
kuklus ir užsislėpęs kultūrinės šviesos nešėjas, išaugo iki prome-
tėjiško didvyriškumo ribų. Jei mūsų tauta panorėtų dabar tin-
kamai pažymėti šitą garbingą mūsų istorijos lapą, jai tereikėtų
pastatyti paminklą nežinomam knygnešiui, kuris, iškėlęs viena

= 81

ranka švyturį, o antra kylodamas raštų naštą, reikštų mums tą
pat, ką kitoms tautoms reiškia triumfo arkos ar laisvės statulos.

Ir iš tikro, kova už lietuvišką spaudą buvo ta patvarumo,
pasiaukojimo, drąsos ir didvyriškų pasiryžimų mokykla, be kurios
lietuvių tauta nebūtų buvusi pasiruošusi nepriklausomybei laimėti
nė tiek, kiek tai buvo mums laisvę beatgaunant. Šito fakto aki-
vaizdoje įgauna prasmės visos tos aukos, kurios buvo sudėtos
kovoje su rusų prievarta.

Minėdami tat dabar spaudos atgavimą ir grįždami mintimi
į garbingą kovos už spaudos laisvę laikotarpį, mes negalime su
didelio dėkingumo ir tautinio pasitenkinimo jausmais neminėti
atsidėjusių tam sunkiam žygiui kovotojų. Amžina Jums garbė,
žinomi ir nežinomi, laimėję ir nukentėję knygnešiai! Jūsų pa-
vyzdys nenustojo reikšmės ir mūsų laikais. Jūs ir dabar mokote
mus branginti kultūrinio apsisprendimo laisvę. Jūs savo įsitiki-
nimu įrodėte mums, kad paklusti neteisėtai bei neprotingai prie-
vartai yra nusižengimas, kuris laidoja nepriklausomą garbingą
_ tautos gyvenimą. Jūs neleidot mūsų tautai šitą nusižengimą pa-
daryti ir tuo Jūs laimėjote jai geresnę ateitį. Šioje ateityje Jums
priklauso neišdildomas dėkingas atminimas. Ir mes nusiženg-
sime Jūsų atminimui, jei nustosime branginę didžiuosius spaudos
laisvės principus.

2. — Taip, mūsų kovos už spaudos laisvę mus įpareigoja
tinkami elgtis su spaudos dalykais tada, kai atgavę savo nepri-
klausomumą, mes turime galimybę valdymosi priemonėmis tvar-
kyti spaudos klausimą. Dėkingas atminimas didvyrių, kovojusių
už spaudos laisvę, ir jų sudėtų aukų didumas draudžia mums
tiek nusidėti prieš spaudos laisvę, tiek ir piktnaudžiauti šita laisve
nedoriems tikslams. Kitaip tariant, jau tik viena spaudos marti-
rologija uždeda prievolių ir tiems, kas laiko valdžios vairą nepri-
klausomoje Lietuvos Valstybėje, ir tiems, kas pašauktas naudotis
spaudos įrankiais visuomenės reikalams.

Abiem paminėtaisiais atžvilgiais mūsų tautos spauda, deja,
nestovi reikiamoje aukštumoje: nei spaudos tvarkomieji organai,
nei mūsų spaudos darbininkai labai dažnai nenusimano apie savo
teises bei prievoles spaudos dalykuose. Iš vienos pusės mes ma-
tome paslankumą visai nepateisintu būdu suvaržyti spaudos laisvę
biurokratinės prievartos priemonėmis, o iš antros pusės nema-
žesnį palinkimą panaudoti spaudos laisvę tokiems nedoriems

gi

tikslams, kaip šmeižimas netinkamų sau žmonių, pataikavimas
žemiems žmonių instinktams, skleidimas klaidingų gandų ir t.t.
Mes nesame nelygstamosios, t. y. visiškos, spaudos laisvės gynėjai,
bet mes taip pat nesame biurokratiškos nuožiūros šalininkai
spaudos dalykuose. Mes nusimanome gerai, kad spauda yra
dviašmenis ginklas, kuris gali nešti tautai tiek išganymą, tiek
ir mirtį. Todėl spaudos reikalas turi būti normuojamas išmin-
tingais nuostatais ir turi būti laisvas nuo subjektyvios nuožiūros
žemažiūrių biurokratų.

Ar yra normalus dalykas, kad katalikiškojo jaunimo nepo-
litinė spauda yra lenkiama valdininkų ideologinei, ne politinei
net, cenzūrai visuomeninės pasaulėžiūros dalykuose, ir varžoma
yra skelbti krikščioniško teisingumo bei solidarumo idėjas tuo
pačiu laiku, kai kioskai yra pilni žurnalų su pornografiškomis
iliustracijomis ir kai nedori litų gaudytojai stengiasi pralobti
Dekamerono, Kazanovos atsiminimų ir panašių šlamštų leidimu?
Kur yra tinkamas perspektyvos vertinimas, kur tikras susirūpi-
nimas teisėtais tautos reikalais?

Iš kitos pusės ar yra normalu, kad tos sferos, kurios dau-
giausia rašo apie spaudos padorumą ir labiausiai kitiems prikai-
šioja nusižengimus prieš spaudos etiką, patys parodo daugiausiai
agresyvumo savo idėjinių priešų atžvilgiu ir savo agresijoje dau-
giausia nusideda padorumui, naudodamiesi tuo pačiu laiku pa-
lankia sau cenzūros priedanga?

Mes esame paminėję tik dvi ryškiausias apraiškas iš mūsų
spaudos gyvenimo, bet tuo nenorime pasakyti, kad tik tiek te-
sama pas.mus blogumo spaudos gyvenime. Norėdami būti tei-
singi, mes turime viešai pripažinti tą liūdną faktą, kad mūsų
tautos spauda beveik perdėm stovi labai žemos kultūros laipsnyje,
nežiūrint kokios rūšies yra jos darbininkai. Paminėtieji pa-
vyzdžiai yra tik labiau reikšmingi todėl, kad jie liečia tuos, iš
kurių, dėl jų padėties arba nuolatinio moralizavimo, galima rei-
kalauti daugiau, negu iš kitų.

Tokiomis aplinkybėmis tautai yra labai svarbu sudaryti są-
lygos, kuriose spauda būtų apsaugota nuo biurokratinės nuožiū-
ros, 0 visuomenė nuo tvirkinimo spaudos priemonėmis. Tam
reikalinga visų pirma įvesti spaudos gyvenimą į normalias vėžes,
atvaduojant ją nuo išimtinių priemonių ir palenkiant jos gyve-
nimą bei reiškimąsi specialiam įstatymui, kuris skaitytųsi su
spaudos laisvės principu ir kultūriniu mūsų visuomenės stoviu.

= 5-2

Jei iš vienos pusės, kaip sakyta, privalu apsaugoti teisėtus spaudos
laisvės reikalus, tai iš antros pusės svarbu susirūpinti priemo-
nėmis, kurios neleistų nedoriems bei nekultūringiems spaudos dar-
bininkams piktnaudžiauti viešu spausdintu žodžiu. Šitoje kovoje
su spaudos piktnaudžiavimu turi sutarti spaudos įstatymai ir
visuomeninė opinija. Spaudos įstatymai privalo numatyti spaudai
plačią laisvo reiškimosi sritį, bet sykiu jie turi nustatyti griežtą
baudžiamąją sankciją už spaudos nusižengimus prieš visuomenės
ir valstybės pagrindus, prieš dorovę, prieš svetimą garbę ir pa-
našius nusižengimus, kurie negali likti nebaudžiami be ardymo
visuomeninio bei dorinio gyvenimo pagrindų.

Tam tikslui reikalingas yra spaudos byloms greitas, griežtas,
visiems lygus, objektyvus ir plačiai žiūrįs teismas. Tik tokio
teismo buvimas galėtų auklėti spaudos darbininkus ir atvaduoti
spaudą nuo nekultūringų, pagrįstų kerštu, rietenų.

Bet nei gerų įstatymų nei teisingo teismo nepakanka visuo-
menės gyvenimui tvarkyti, jei žmonių kultūra ir tarp kitko regu-
liuojamasis jos balsas, t. y. vieša opinija, neina įstatymams ir
teismui į pagalbą. Mūsų tautai, taip dar neseniai atgavusiai savo
spaudą, ir yra vienas iš aktualiausių uždavinių kultūringai su-
tvarkyti savo spaudos santykius ir išsidirbti viešą opiniją, kuri
neleistų piktnaudžiauti spaudos priemonėmis su skriauda visuo-
menės tvarkai bei dorovei ir žmonių garbei. Šituo reikalu privalu
susirūpinti visoms sąmoningoms ir kultūringai nusistačiusioms
mūsų tautos grupėms. Tokia pareiga labiau, negu kam kitam,
pridera prisiimti su visu sąmoningumu bei atsidėjimu ateitinin-
kams, kaipo inteligentiškos katalikiškosios jaunuomenės organi-
zacijai. Jei kadaise kiekvienas sąmoningas ir dorai nusistatęs
lietuvis patriotas turėjo kovoti už spaudos laisvę, tai, turint savo
spaudą, kiekvienas toks patriotas turi susirūpinti tinkamomis jos
gyvavimo bei reiškimosi sąlygomis.

3. — Šia proga mes norime trumpai nusakyti draugėms
ateitininkėms ir draugams ateitininkams tą pašaukimą, kurį turi
katalikiškoji jaunuomenė spaudos srityje. Jei šiais dechristiani-
zacijos ir kultūrinės dekadencijos, einančios idėjinio bolševizmo
linkme, laikais visi katalikai, tiek dvasiškiai, tiek ir pasauliečiai
labiau, negu kada nors, turi apaštalavimo pareigą, tai šitas apašta-
lavimas žymia dalimi turi eiti per spaudą. Spauda yra ta visuo-
tinė galybė, be kurios pagalbos negali apsieiti joks idėjinis judė-

=T a

jimas, joks kuriamasis darbas, jokia apsigynimo akcija. Todėl
katalikų jaunuomenė, besiruošianti kovoti ir jau kovojanti su pa-
saulio dechristianizacija už katalikiškąją pasaulėžiūrą bei krikš-
čioniškąją pasaulio santvarką, negali nesiruošti su rimtu atsidė-
jimu katalikiškosios spaudos reikalams.

Todėl kiekvienas ateitininkas moksleivis, rašydamas papras-
čiausią rašto darbą, privalo save raginti prie stropumo šalia kitų
motyvų dar ir tuo, kad jau šitas darbas turi sąryšio su būsimu
apaštalavimu per spaudą. Taip pat kiekvienas studentas nepri-
valo praleisti jokios tinkamos progos geriau apvaldyti plunksną,
pažinti periodinės spaudos administravimo bei redagavimo prin-
cipus, apsitirti su žurnalizmo teorijos bei praktikos principais,
ir be skriaudos savo tiesioginiam pašaukimui savo specialybės
srityje bandyti savo jėgų praktiniame spaudos darbe. Pagaliau,
didžiausias pareigas spaudos klausime turi, kaipo katalikai inte-
ligentai, ateitininkai sendraugiai: jie turi būti tikri spaudos dar-
bininkai, jos šelpėjai, organizatoriai, moraliniai rėmėjai, kovo-
tojai už tiesą ir dorą.

Taip pradedant ateitininkais moksleiviais ir baigiant sen-
draugiais visai Ateitininkų Federacijai, kaipo inteligentiškosios
Jaunuomenės organizacijai, neprivalo būti svetimi spaudos rei-
kalai. Kiekvienas narys tesirūpinie šitais reikalais pagal savo
amžiaus ypatybes, neprasilenkdamas nei su savo profesijos reika-
lavimais nei su savo inteligentišku pašaukimu. Svarbu tik, kad
šitame ruošimesi spaudos reikalams ir bandyme dalyvauti spaudos
gyvenime būtų įsisąmoninami ir griežtai išlaikomi krikščioniš-
kosios spaudos principai.

Vedamaisiais krikščioniškosios spaudos idealais privalo vi-
sados būti tiesa ir teisybė. Norint tinkamai tarnauti šitiems idea-
lams yra neišvengiama reikiamai nusiteikti doriniu atžvilgiu, ir
ypač įsigyti tų nusiteikimų, kurie yra reikalingi padoriai kovai
už tiesą ir teisybę, nes tarnavimas tiesai ir teisybei niekados neap-
sieina be kovos su netiesa ir neteisybe. Mūsų tautoje gal jokioje
gyvenimo srityje taip ryškiai neišeina aikštėn mūsų nekultūringu-
mas, kaip toje kovoje, kuri vedama spaudoje už savo įsitikinimus
ir interesus. Žinoma, reik skaitytis su tuo, kad be kovos neapsi-
eina joks idėjinis judėjimas, joks užsimojimas apginti senas kul-
tūrines bei religines vertybes arba laimėti naujas. Bet paprastai
visas blogumas būna ne pačioje kovoje, nes ji yra neišvengiama,

Ad ii ke

kaipo priemonė pozityviam tikslui atsiekti, bet tame būde, ku-
riuo kova yra vedama.

Ir štai katalikams itin privalu žinoti, kad toli gražu ne visos
priemonės yra leistos kovoje net už geriausią tikslą. Kova, kurią
katalikai veda spaudoje už tiesą ir teisybę, turi būti griežtai sude-
rinta su krikščioniškosios etikos reikalavimais ir todėl visų pirma
su tiesa ir teisybe. Aišku, kas nusideda prieš tiesą ir teisybę,
niekados negali patarnauti nei tiesai nei teisybei. Taigi gilus
objektyvumo jausmas ir didelis teisingumo pajautimas yra pri-
valomi kiekvienam katalikui, kuris stoja į spaudos kovą už krikš-
čioniškąją pasaulėžiūrą ir krikščioniškąją pasaulio santvarką.

i Idėjinė kova tik tada nedemoralizuoja, kai ji yra pagrįsta
garbingos kovos principais. Ogi garbinga kova reikalauja rite-
riškos, arba, tariant moderniniu terminu, džentelmeniškos tak-
tikos, kuri įpareigoja skaitytis su priešininku, kaipo su lygiu
gerbtinu žmogumi, arba atsisakyti nuo kovos su juo, jei jis vi-
siems regimu būdu neužsitarnauja pagarbos, ir kovoti tokiu atveji
su jo neigiama įtaka ir kenksmingumu, kaip su nelaime, par-
einančia nuo neprotingo ir aklo gaivalo.

Tačiau, jei kova spaudos gyvenime yra neišvengiama, nereik
manyti, kad ji tesanti vienintelė priemonė tarnauti geram tikslui.
Žymiai daugiau už kovą priartina prie kiekvieno tikslo pozityvus
kuriamasis darbas, ir tai ypač katalikams yra svarbu įsisąmoninti,
ruošiantis spaudos reikalams. Norint žmonėms duoti gerai pažinti
katalikiškąją pasaulėžiūrą, jos šviesoje tinkamai įvertinti tai, kas
darosi pasaulyje, ir sugestionuoti tai, kas turėtų būti krikščio-
niškai sutvarkytoje visuomenėje, reikalingas yra milžiniškas pozi-
tyvus kuriamasis darbas, kuris reikalauja didelio pasiruošimo,
intelektualinio išsilavinimo ir literatūrinio sugebėjimo. Katalikų
spauda kaip tik todėl taip toli yra nuo prideramos aukštumos,
kad katalikų visuomenė iki šiolei nėra dar pasigaminusi reikiamo
kadro spaudos darbininkų, kurie, turėdami visus dorinius nusi-
teikimus džentelmeniškai kovai, sykiu turėtų pakankamai davinių
pozityviam kuriamajam darbui žurnalistikos srityje.

Kalbamąjį trūkumą pašaukta yra užpildyti katalikiškoji
jaunuomenė, ir tai visų pirma liečia ateitininkus, kaipo suorga-
nizuotą šitos jaunuomenės dalį. Ateitininkai privalo iš savo tarpo
pakankamai žmonių skirti specialiam pasiruošimui spaudos rei-
kalams, nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas inteligentas kata-
likas neprivalo būti abejingas spaudos klausimu, apie ką buvo

89 2—

jau sakyta anksčiau. Mūsų tauta labai dar menkai nusimano-
apie spaudos organizaciją, jos gaminimą ir platinimą, ir čia reik
mums tikrų specialistų, kurie sugebėtų pakelti mūsų spaudą į
prideramą aukštumą.

Ateitininkai savo spauda: „Ateitimi“, ‚Naująja Vaidilutė“
ir „Židiniu“, pakankamai įrodė, kad už savo spaudą jiems rausti
netenka, nes šitai spaudai mažiau, negu kokiai kitai, galima būtų
daryti moralinių priekaištų. Reiktų dabar šitą pradžią tobulinti,
plėsti ir didesniu maštabu organizuoti, naudojantis įgautų paty-
rimu ir ruošiant specialius spaudos darbininkus.

Sveiki pagrindai ir kūrybinė katalikų spaudos pažanga tu-
rėtų dar tą gerą pusę, kad tai paragintų visą kitą lietuvių spaudą
neatsilikti nuo katalikų ir nesiskirti labai ryškiai nuo jų doriniu
savo veidu. Todėl spaudos srityje, kaip ir visose kitose gyvenimo
srityse, katalikai ir tuo pačiu ateitininkai, kaipo katalikų visuo-
menės jaunuomenė, turi prievolę tarnauti geru pavyzdžiu.

Šituo atžvilgiu būtų pageidaujama, kad iš ateitininkų tarpo
išeitų idėja apie sveikos viešosios opinijos sudarymą ir jos suor-
ganizavimą lietuvių visuomenėje spaudos reiškimosi klausimais.
Be tokios opinijos suorganizavimo negalima tikėtis, kad mūsų
spaudos įpročiai greit galėtų pagerėti. Ogi šita viešosios opinijos
organizacija turėtų pasireikšti registravimu bei skelbimu visų nusi-
žengimų prieš žurnalistinę etiką, visuomeninės santvarkos pa-
grindus ir visuomenės dorovę. Turėtų būti reaguojama tokiu
būdu prieš nusižengimus be atodairos, kokių spaudos organų ir
žmonių jie yra daromi. Į šįtą moralinio teismo darbą turėtų būti
patraukti garbingiausi žmonės iš įvairių visuomenės grupių, kad
tokiu būdu būtų laiduotas sprendimo objektyvumas.

Štai svarbiausieji dalykai, kuriais pridera lietuvių visuo-
menei susirūpinti šiais laikais, kai yra minimas spaudos laisvės
atgavimas, ir kai tenka konstatuoti, kad spaudos padėtis mūsų
tautos gyvenime yra tolima nuo normalios, ir jos laisvės ir jos
reiškimosi atžvilgiu. Reik todėl per 25 metų sukakimą nuo spaudos
atgavimo aiškiai įsisąmoninti, kad šitas laikotarpis davė mums
mažiau, negu galima buvo laukti spaudos srityje, ir kad todėl
artimiausioje ateityje mūsų visuomenei yra prievolės ypatingai
sukrusti spaudos kėlimo darbe ir atpildyti tai, kuo apsileista arba
kuo nusižengta išgyventame laikotarpyje nuo spaudos atgavimo.

Kad neveltui būtų kovoję mūsų pirmatakai spaudos drau-
dimo metu, kad neveltui būtų dėję jie brangias aukas, mes tu--

00 >

Time užsidegti kilniais jų pavyzdžiais, jų drąsiu pasiryžimu, jų
paniekinimu demoralizuojančių kompromisų, jų aukingumu ir
patvarumu. Mes taip pat turime suprasti, kad jei neisime, kaip
jie, praktiško idealizmo ir laisvės meilės keliais, netrukus suside-
moralizuosime oportunistiško servilizmo ir nekultūriško storžie-
viškumo nuotaikoje, nuo ko mus sunkiai beatvaduos atskirų kil-
nesnių asmenų pastangos ir kilnieji žygiai.

Žinokime, jog spausdintas tautos žodis yra tautos išraiška,
pagal kurią yra vertinama visa tauta, ir jog šita išraiška sykiu
yra kasdienis tautos penas, nuo kurio pareina jos moralinė ir
net fizinė sveikata. Tesie mums šitas spausdintas žodis šventas,
ir tegul niekas nedrįsta jo netinkamai pareikšti be atsakomybės
jausmo.

Jei šitie mūsų troškimai atsilieps realiu aidu mūsų draugių
ateitininkių ir draugų ateitininkų širdyse ir sužadins jose tvirtų
pasiryžimų nurodytu būdu vertinti spaudos dalykus ir atitin-
kamai jais rūpintis, būsime tikri, kad spaudos atgavimas yra
mūsų tinkamai paminėtas.

Vyriausioji Ateitininkų Federacijos Valdyba

Prof. St. Šalkauskis
Ateitininkų Federacijos Vyriausias Vadas.

Ig. Skrupskelis
Generalinis Sekretorius.

Kaunas, 1929 m. balandžio 24 d.

VI. Trigubo jubiliejaus reikalu

Ateitininkų Federacijos Vyriausios Valdybos
atsišaukimas 1930 m. *)

Šie 1930 — Vytauto Didžiojo — metai mums, ateitininkams,
yra reikšmingesni, negu bet kuriai kitai mūsų tautos grupei. Šiais
metais sukanka 20 metų nuo mūsų organizacijos įsisteigimo, 500
metų — nuo didžiausio mūsų valstybės vyro Vytauto, didžiojo
kunigaikščio, mirties ir 1500 metų — nuo didžiojo Katalikų Baž-
nyčios Tėvo, šv. Augustino, mirties. Mes džiaugiamės savo tarpe
sulaukę laimingai savo organizacijos subrendimo amžiaus; sykiu
su visa lietuvių tauta mes minime pagerbimu ir tautišku įsisą-
moninimu valstybės vyrą, kuris kadaise iškėlė Lietuvos vardą ir
galybę į pasaulinės reikšmės laipsnį, ir, pagaliau, sykiu su visa
Katalikų Bažnyčia medituojame gyvenimą ir mokslą Bažnyčios
Tėvo, kuris pirmas Bažnyčios doktrinai suteikė tokią universalios
sistemos išvaizdą, kad iki šiolei, praėjus 15 šimtmečių, jis žiba
pirmojo dydžio žvaigžde tarp didžiųjų Bažnyčios Tėvų ir Daktarų.

Šitoks trigubas jubiliejus vieneriais metais duoda ateitinin-
kams geros progos ir paraginamojo akstino pagilinti organizacinį
savo susipratimą tomis dviem linkmėmis, tautine ir religine, kurių
suderinimas organiškoje sintezėje glūdi pačioje ateitininkų, kaipo
lietuvių katalikų jaunuomenės, organizacijos prigimtyje. Ateiti-
ninkų atsiradimas Lietuvoje, kaip jau buvo iškelta savo laiku
spaudoje, yra tampriai susijęs su antruoju lietuvių tautos atgi-
mimu, būtent, religiniu, kuris ne tik nepaneigia pirmojo, tautinio,
atgimimo, bet jį į save suima, juoju materialiai remiasi. Tokiu
būdu šie metai mums reikšmingi, pirma, organizaciniu, antra,
tautiniu ir, trečia, religiniu atžvilgiu. Kiekvienu atžvilgiu mes
turime padaryti aiškią ir visai realią pažangą pagal pagrindinę
idėją, kurią kiekvienas iš trijų jubiliejų kelia aikštėn ir reika-
lauja įsisąmoninimo.

*) Spausdinta Ateityje 1930 m. 2—3 nr., 77—85 p. ir Židinyje 1930 m.
2 nr., 128—136 p.

Oa

I.

Ateitininkų organizacijos gimimo tarpas apima dvi svar-
bias datas: 1909 m. spalių 28 d., kai Luvene lietuvių katalikų
studentų buvo paskirtas organizacinis komitetas lietuvių studentų
katalikų sąjungai kurti, ir 1910 m. vasario 19 d., kai tam pačiam
Luvene buvo sudaryta pirmoji sąjungos valdyba iš Universiteto
studentų: Galdiko, Kuraičio, Maliausko ir Viskanto. Jei laikyti
organizacijos įsisteigimo pradžia pasirinkimą vykdomojo organo,
tai šiais metais vasario 19 d. sueina lygiai 20 metų mūsų organi-
zacijai. Lygiai 20 metų atgal prie lietuvių studentų katalikų
sąjungos, be lietuvių studentų luveniškių, buvo jau prisidėjusios
įvairios lietuvių studentų katalikų grupės, pav., Friburgo, Kroku-
vos, Maskvos ir k. Išrinktoji Luvene Sąjungos Valdyba greitu
laiku, būtent, 1910 m. kovo 12 d. perleido savo pareigas Maskvos
lietuviams studentams katalikams su Pranu Dovydaičiu prieša-
kyje, kuriam, įsteigus „Ateitį“, buvo lemta daug ir sėkmingai
pasidarbuoti varant pirmąjį sunkųjį barą mūsų organizacijos
gyvenime. |

Tokia buvo mūsų organizacijos pradžia. Toliau jos raidoje
galima pastebėti mažiausia du reikšmingu tarpsniu: pirmas —
horizontalinio plitimo augimo, antras, vertikalinio stiprėjimo
brendimo. Prieš pasaulinį karą, karo metu ir tuoj po karo ėjo
greitas organizacijos ūgėjimas, savo rūšies biologinis įsigalėjimas
visuomenės organizme, užėmimas jame sau skirtos vietos. Ži-
noma, gretimais ėjo reikalingas tam ideologinis susipratimas ir
atitinkamas susiorganizavimas. Šitoks buvo pirmas mūsų orga-
nizacijos gyvavimo dešimtmetis, iki pirmojo jubiliejinio mūsų
kongreso Kaune 1920 m. Sekamas penkmetis — savo rūšies
adolescencijos amžius mūsų organizacijoje. Ateitininkų organi-
zacijos gyvenimas žymiai komplikuojasi: trys sudedamosios jos
sąjungos — moksleivių, studentų, sendraugių — vis labiau ryš-
kėja ir specializuojasi savo funkcijomis. Visuomeninis gyvenimas
iškelia visą eilę sudėtingų problemų. Organizacijos kūnas smar-
kiai dar auga ir išsiplėtoja, bet sykiu ir diferencijuojasi. Gyve-
nimas stato mums aiškų reikalavimą: tiksliai precizuoti savo
ideologiją ir susiorganizuoti diferencijuotu būdu, kaip pridera
subrendusiam ar tik bręstančiam organizmui.

Antras jubiliejinis mūsų kongresas, įvykęs Kaune 1925 m.,
konstatavo reikalą reorganizuotis pagal gyvenimo iškeltus reika-

> Us

lavimus. Kongrese principialiai nutariama kviesti reorganizacinę
ateitininkų organizacijos konferenciją, kokia ir įvyko dviem me-
tais vėliau Palangoje. Nuo 1927 m. ateitininkų organizacija tampa
didžiule trijų sąjungų federacija su valdomųjų bei vykdomųjų
organų jierarchija ir tiksliai suformuluotais principais bei parei-
gomis. Žodžiu tariant, ketvirtasis mūsų gyvavimo penkmetis,
būtent, nuo 1925 iki 1930 m., yra tikras subrendimo amžius mūsų
organizacijoje. Jei iki 1925 m. mūsų organizacijos raida ėjo la-
biausiai horizontaline linkme, tai nuo 1925 m. jos gyvenimas ima
labiau eiti vertikalinio augimo linija.

Bet, kaip žmogaus, taip ir organizacijos gyvenime, subren-
dimas toli gražu nėra dar tobulumo lygmuo. Jis nereiškia dar
nei visiškai aiškaus susipratimo, nei patvaraus nepalenkiamo
drausmingo susiorganizavimo, nei tikrai kūrybinio nusistatymo.
Subrendimas į visa tai veda, bet to dar neduoda be nuolatinių
pastangų, nuolatinio budėjimo, nuolat gaivinamo pasiryžimo,
pastovaus nenuilstamo darbo, drąsios kūrybos, narsios kovos.
Subrendimas nereiškia taip pat tikslų visiško įvykdymo; todėl
ir mūsų ideologija yra geriau suformuluota, negu įsisąmoninia;
mūsų organizacija labiau sukonstruuota principe, negu atspari
gyvenime; mūsų kūryba labiau pageidaujama, negu konstatuo-
jama; mūsų gyvenimo kova labiau skelbiama, negu reiškiasi
žygiais; apskritai, pas mus daugiau projektuojama, negu reali-
zuojama.

Šiais mūsų organizacijos subrendimo metais mes ir priva-
lome įsisąmoninti, kad organizacinis mūsų subrendimas, atremtas
į drausmingą nenuilsiamą darbą, turi pasireikšti pastoviais vai-
siais: aiškiu ideologiniu susipratimu, atitinkamu tvirtu susiorga-
nizavimu, statomąja kūryba krikščioniškosios pasaulėžiūros dva-
sioje ir idėjine kova už savo idealus prieš pasaulio dechristiani-
zaciją. Tai turi būti stiprėjimas iš vidaus, einąs vertikaline au-
gimo linkme aukštyn ir gilyn. Štai pagrindinė mūsų organizacinio
gyvenimo idėja, kuri privalo būti pasisavinta ir įsisąmoninta kiek-
vieno federacijos nario iki visiško jos realizavimo mūsų organi-
zacijoje ir gyvenime.

Besivadovaudama šita organizacine idėja, Ateitininkų Fe-
deracijos Vyriausioji Valdyba šaukia šiais jubiliejiniais metais
Trečiąjį Didijį Ateitininkų Kongresą, kuris ir turės įvykti Kaune
birželio mėn. 19, 20 ir 21 d. Į jį mes kviečiame visus Ateitininkų
Federacijos narius atvykti organizuotai, drausmingai, su drau-

„Kali e

giško bendravimo pasiryžimais. O dabar, kai eina paruošiamieji
kongreso darbai, mes primename Federacijos nariams, kad kiek-
vieno nario pareiga yra padėti pagal savo pajėgas atlikti tinkamai
šitą uždavinį Kongrso Ruošiamajai Komisijai, kurios vyriausiu
vadovu Vyriausios Valdybos parinktas mūsų Tarybos Pirmininkas
p. Eduardas Turauskas.

Šis kongresas turės parodyti visa tai, ką mes esame aisiekę
per 20 savo gyvavimo metų, ir sykiu sugestionuoti visiems orga-
nizacijos nariams tai, ką mes turime atsiekti artimiausiame savo
gyvenimo laikotarpyje. Jame mes pasiryšime galutinai įkūnyti
organizaciniame savo gyvenime ir pareikšti vaisingais darbais
eilinį savo subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir
kovoti“. Tas šūkis trumpai reziumuoja visados aktualius orga-
nizacinius mūsų uždavinius, kurie turi būti vykdomi su niekados
nepaliaujamu įsitempimu. Ar nustosime aiškios linijos ideologi-
niame susipratime, ar leisime mūsų organizacijai apirti nedraus-
mėje ir anarchijoje, ar nustosime kūrybinės dvasios, ar liausimės
kovoję už savo idealus, — kiekvienu atveju prieš mūsų organi-
zaciją atsistos sumenkėjimo, sunykimo pavojai. Tad budėkime
nuolatos su šituo šūkiu savo sąmonėje ir valioje! Jį realizavę
būsime nenugalimi tiesos ir teisybės riteriai!

Bet paminėtieji mūsų organizacijos uždaviniai gali turėti
įvairų turinį, destis, kokie yra tautinės mūsų kultūros ir visuotinės
Katalikų Bažnyčios aktualūs uždaviniai. Įsisąmoninti tiek pir-
mosios, tiek antrosios aktualius uždavinius ir su jais suderinti
organizacinius savo uždavinius ir duoda mums šiais metais geros
progos kaip tik Vytauto Didžiojo ir šv. Augustino jubiliejai. Ko-
kios tad privalo būti pagrindinės vedamosios šių sukaktuvių mi-
nėjimo idėjos?

II.

Švęsdami Vytauto Didžiojo jubiliejų, mes iš tikrųjų pager-
biame didžiausį Lietuvos valstybės vyrą, politinį ir administracinį
genijų, tokiu pripažintą ir savo tautoje, ir visame pasaulyje. Kiek-
vienas genijus sudaro garbę tai tautai, kuriai jis atstovauja. Užtat
jis mylimas, su dėkingumu minimas, su pietizmu gerbiamas. Bet
sykiu kiekvienas genijus yra pamokomas tai tautai, kuriai jis
dirbo, kurioje gyveno ir dėl kurios kovojo. Užtat jis vertinamas
ir branginamas. Pigus būtų apsiėjimas su genijaus atminimu,

95

jei, ji gerbiant ir idealizuojant, sykiu nebūtų pasimokoma iš jo
žygių, iš jo patyrimo, iš jo darbų išdavų. Ir jei šiais metais į
mūsų tarpą ateitų prisikėlęs Vytautas Didysis, tasai tikras riteris
ir karštas patriotas, ir pereitų mintimi savo tėvynės likimą po
savo mirties, pirmas skausmu pervertos jo širdies šauksmas būtų
įsakymas: nebūkite mano atminimo vergai, vardan tėvynės išga-
nymo pasimokykite iš tragiško mano galingos valstybės likimo!

Vytautas Didysis turėjo visa, kas reikalinga tikram val-
stybės vyrui: karštas tėvynės mylėtojas, lankstus politikas, gabus
organizatorius, sumanus diplomatas, išmintingas viešpats, narsus
karvedys jungėsi viename jo asmenyje. Tai buvo tikras vidur-
amžių monarchas-riteris Lietuvos soste. Tiktai toks pasižymįs
įvairiomis dovanomis genijus tegalėjo išgelbėti Lietuvą nuo vi-
siško suirimo Jogailos ir lenkų pinklėse, atsispirti kryžiuočiams
vakaruose ir totoriams rytuose, sustiprėti kovoje, išplėsti Lietuvos
teritoriją ir galybę nuo Baltijos iki Juodųjų Jūrų, ir laimėti sau
ir Lietuvai pasaulio susižavėjimą ir garbingą pripažinimą.

O vis dėlto kažkoks fatališkas veiksnys glūdėjo Vytauto
Didžiojo imperijos likime, nes, jam mirus, jo palikimas ėmė greit
silpnėti ir irti, kad per pusantro šimto metų atsidurtų klastingame
lenkų prieglobstyje, o paskui, dar po dviejų šimtmečių merdė-
jimo, būtų palenktas po svetimu jungu rusų verguvėje. Kas yra
šito tragiško likimo priežastis?

Nedarysime čia istorinių studijų. Atsakysime labai trum-
pai: pagrindinė priežastis buvo ta, kad valstybinė Lietuvos galybė
nebuvo atremta į tautinę lietuvių kultūrą. Lietuviai pristigo ne
žmonių, ne narsos, ne ginklų ir ne kitų materialinių išgalių, bet
kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo. Lietuvos valstybė buvo
palengvėl mirtinai užslopinta svetimų įtakų grandine. Tiesa, ji
prisikėlė iš numirusiųjų, bet tik tada, kai lietuvių tauta buvo
atgimusi tautiškai ir ėmė kurti tautinę savo kultūrą.

Ir štai ateina laikas pasimokyti iš Vytauto Didžiojo impe-
rijos likimo. Mes nekaltiname jo, kad jis mums nedavė tautinės
kultūros. Tam galima būtų rasti pakankamai pateisinimų jo
laiko ir krašto aplinkybėse. Bet mes teigiame, kad, nežiūrint
Vytauto Didžiojo geniališkumo, nežiūrint jo didybės ir galybės,
nežiūrint visos mūsų teikiamos jam pagarbos ir susižavėjimo, jo
veikimo linija, jo valdymo būdai, jo Lietuvos koncepcija nebe-
tinka mūsų laikams ir mūsų atgimusios tėvynės padėčiai. Naivu
būtų manyti kitaip, prisimenant, kad mus skiria nuo Vytauto

= 8-2

Didžiojo pusė tūkstančio metų, į kuriuos patenka Naujojo Pa-
saulio atidengimas, feodalinės santvarkos išnykimas, galutinis
vergijos pasmerkimas, žmogaus ir piliečio teisių deklaravimas ir
tautų apsisprendimo principo paskelbimas, nekalbant jau apie
tą pažangą, kuri yra įvykusi visose materialinio ir dvasinio gy-
venimo srityse.

Vienas tik pamokymas iš anų laikų yra neabejotinas ir gali
būti visų pripažintas: tauta be kultūrinio apsiginklavimo yra
didžiausio pavojaus stovyje ir, jei nesugeba kultūriškai apsi-
„ginkluoti, yra pasmerkta mirti. Prisiminimas šito pamokymo
„ateina mums labai laiku. Kultūrinio apsiginklavimo reikalas yra
mums dabar nemažesnis, kaip Vytauto Didžiojo laikais. Kaip ir
tada, tai yra mūsų gyvybės klausimas, tik disproporcija tarp
mūsų jėgų iš vienos pusės ir svetimų įtakų ir brovimosi interesų
iš antros pakitėjo nuo anų laikų ne mūsų naudai. Todėl su visu
mūsų įsitikinimu ir pavojaus regėjimu šaukiame, kreipdamiesi į
ateitininkų eiles: Vytauto Didžiojo minėjimas privalo būti mūsų
tikro kultūrinio apsiginklavimo pradžia. Mūsų tautinio atsilai-
kymo instinktas mums neleidžia eiti europiškos civilizacijos už-
pakaly. Vardan išsigelbėjimo mes turime veikiai, nė kiek ne-
gaištant, prasiveržti į pirmąsias kultūringųjų tautų eiles. Tai
yra tautinės mūsų gyvybės šauksmas, ir su šita idėja savo sąmo-
nėje mes turime gerbti Vytauto Didžiojo atminimą.

Mes kviečiame visus Ateitininkų Federacijos narius daly-
vauti visos lietuvių tautos iškilmėse, organizuojamose Vytauto
Didžiojo jubiliejaus proga, bet sykiu raginame juos nepamiršti
nė valandėlei kalbamojo kultūrinio tautos apsiginklavimo reikalo.
Šita idėja per visus šiuos jubiliejinius metus privalo būti ateiti-
ninkų studijuojama, medituojama, keliama aikštėn prie kiekvienos
progos; jos šviesoje turi būti vertinamas visas tautinis gyvenimas,
visi jo įvykiai, visos iškilmės.

Mums malonu prie šios progos pabrėžti, kad šitos kardina-
linės idėjos iškėlimui aikštėn yra gerokai nusipelnęs mūsų idėjos
draugas prof. Dr. Kazys Pakštas savo veikalu „Baltijos Respub-
likų Politinė Geografija“. Tikimės, kad tuo pačiu ateitininkai
yra gavę tinkamą vadovėlį šitai idėjai įsisąmoninti ir jai propa-
guoti visuomeniniame mūsų gyvenime.

Taigi vardan garbingo Vytauto Didžiojo atminimo pradė-
kime didelį nieku nesustabdomą kultūrinio tautos apsiginkla-
vimo vajų!

197 —

III.

Iš tautinės gyvenimo srities einame dabar į religinę, ir sy-
kiu, juo toliau siekiame į praeitį, juo reikšmingesnės yra mūsų
veminiscencijos. Šiais metais rugpiūčio 28 d. sueina lygiai pus-
antro tūkstančio metų, kaip apgultame barbarų vandalų Hipone
mirė šv. Augustinas. Koks tolimas laikas, ir koks artimas šven-
tasis! Net šiais laikais mums jis reikšmingesnis ir labiau pamo-
kantis, negu daugelis vėlesnių Bažnyčios šventųjų, negu daugelis
jos tėvų ir mokytojų. Jis juk gyveno, veikė, sielojosi ir kentėjo
toje istorinio persilaužimo gadynėje, kuri galima nusakyti šiais
keliais žodžiais: senovės pasaulis griūva, barbarai žygiuoja, krikš-
čionija ima kurti naują civilizaciją, naują Dievo pilį.

Šv. Augustinas, išaugęs ir išsilavinęs senovinės civilizacijos
atmosferoje, pasisavino iš jos subtilią proto kultūrą ir visą eilę
pamėgimų, kurie charakterizuoja rafinuotos kultūros žmones: jis
mylėjo mokslą, menus, iškalbą, gamtą, brangino draugiškumą,
sirgo kultūros filosofijos problemomis ir t.t. Visa tai leidžia
pasakyti, kad jis galvojo, kaip mes galvojame, jautė, kaip mes
jaučiame. Neveltui todėl jis vadinamas pirmuoju iš moderniųjų
šventųjų.

Šitas šv. Augustino artimumas mums didėja dar labiau todėl,
kad pirm, negu jis tapo dideliu šventuoju, jis buvęs didelis nusi-
dėjėlis, pasinėręs senovės pasaulio pagedime. Jam buvo žinoma
civilizuoto žmogaus puikybė ir patvirkusio prabangoje pasaulio
gašlumas, ir reikalingas buvo Apvaizdos paraginimas, kad jis
galėtų atsiversti ir atsigręžti nuo šio pasaulio į Dievą. Ir koks
reikšmingas paraginimas: Tolle et lege, — imk ir skaityk! Tuo
tarsi buvo pasakyta, kad tuo metu, kai vienas pasaulis griūva, o
kitas gimsta, aiški vedamoji mintis, arba skaidrus susipratimas,
yra išganymo pradžia.

Bet tai, kas labiausiai suartina mus su šv. Augustinu, yra
jo ir mūsų gadynių panašumas. Žiūrint tiesiai į tai, kas vyksta
mūsų pasaulyje, mes negalime neįžvelgti, kad mūsų senas buržu-
azinis pasaulis, supagonėjęs savo papročiuose ir pamėgimuose,
sunkiai serga patvirkimu ir eina neišvengiamo pairimo keliais.
Tai yra neišvengiama todėl, kad civilizacija, atsipalaidavusi nuo
dorinio principo ir nustojusi kilimo linkmės nuo žemės į dangų,
yra pasmerkta savo esmėje. Ir mūsų seno pasaulio horizonte
jau aiškiai matyti gausingos barbarų eilės, kurios, kaip kadaise

a e

senovėje, beslinkdamos nesustabdoma banga į išlepusį ištvirkime
pasaulį ir pačios nežinodamos, kokiu įrankiu jos yra, eina vykdyti
Dievo teismą piktiesiems ir išmėginti teisingųjų.

Dabarties barbarai tuo skiriasi nuo senovės barbarų, kad
jie ateina ne iš šalies, išsinėrę iš amžių glūdumos ir neištirtų
kraštų, bet iš mūsų tarpo, iš šių dienų pasaulio, kaip kad atsi-
randa suirimą ir mirtį nešančios bakterijos sergančiame kūne.
Bet ir tiems, ir kitiems yra bendras grobio ir valdžios įsigeidimas
ir didelė ardančioji pajėga. Kiekvienas iš mūsų gerai žino vieną
šitų barbarų vardą, t. y. bolševikai. Bet, kaip vandalai nebuvo
vieninteliai senovės barbarai, taip ir bolševikai, susikūrę savo
tvirtovę Rusijoje, nėra vieninteliai dabarties barbarai. Jie tik
ryškiausi barbarai, labiausiai apsisprendę savo vandališkume, —
barbarai be kaukių.

Pakanka atidžiai apsidairyti mūsų pasaulyje, kad rastume
"apsčiai jų sąjungininkų, samdinių ir advokatų visose gyvenimo
srityse. Jiems taiso kelią tie nesąmoningi elementai, kurie skelbia
visiškąjį reliativizmą moksle, doroje ir visuomeniniame gyvenime.
Jiems ruošia tinkamą dirvą ir tie, kurie yra pagoniško etatizmo
gerbėjai ir vykdytojai, būdami abejingo liberalizmo doros daly-
kuose ir kultūrkampfo religijos dalykuose šalininkai. Jiems tar-
nauja ir tie, kurie ardo masėse ir jaunuomenėje prigimtuosius
dorinius jausmus instinktų erzinimu, nepadoriomis pramogomis,
seksualizmo skiepijimu. Tokių mažiau ar daugiau paslėptų bar-
barų ir mažiau ar daugiau sąmoningų jų talkininkų yra pilna
visur. Rastume jų nelaimei ir mūsų tarpe tų žmonių asmenyje,
kurie eina inertiška dechristianizuoto pasaulio linkme ir savo
nesusipratimu, nedrausmingumu, moraliniu neatsparumu gimdo
mūsų tarpe dezorientaciją, suirimą, demoralizaciją.

Taigi, kaip ir šv. Augustino laikais senasis pasaulis griūva,
barbarai žygiuoja. Kur išganymas? — Mums katalikams atsa-
kymas aiškus: kaip tada, taip ir dabar išganymas tegali ateiti
iš krikščionijos, arba jo visai nebus. Mūsų žemėje nėra kitos
pajėgos, ketvirtos galybės, kuri įstengtų atstatyti lemtą pusiau-
svyrą tarp prigimties, kultūros ir religijos, kuri sugebėtų sude-
rinti nelygstamąją asmens vertę su visuomenės pašaukimu, su-
stabdyti pasibaisėtiną triumjalią ištvirkimo eigą, kitaip tariant,
atsispirti pasaulio dechristianizacijai ir jį rechristianizuoti krikš-
čioniškosios kultūros priemonėmis. Uždavinys didelis ir labai

O

atsakingas — kurti krikščioniškoji civilizacija, pritaikyta mūsų
laikų aplinkybėms, statyti toliau Dievo pilis, kuri, atsirėmusi pa-
matu į žemę, sueitų viršūne į dangų. Kad šitas uždavinys tikrai
sėkmingai galėtų būti atliktas, reik iš vienos pusės pasisavinti
iš seno civilizuoto pasaulio visus nuostabius kultūrinius jo lai-
mėjimus, o iš kitos pusės pasiimti iš barbarų nepaliestą gaiva-
lišką jų energiją; bet, kas svarbiausia, reik išlaikyti šventai ir
išplėtoti iki pilnutinio įsisąmoninimo krikščioniškąją pasaulėžiūrą,
pagrįstą Kristaus Bažnyčios doktrina, ir sykiu neprarasti do-
rinio vertingumo ir tvirto pasiryžimo nuolatos tobulėti dorinėje
pažangoje.

Nusakytasis uždavinys kurti krikščioniškąją civilizaciją pri-
valomas taip pat ir ateitininkams, kaipo organizuotai lietuvių
katalikų jaunuomenei. Šitą uždavinį įsisąmoninti ir padaryti
reikiamų jam pasiryžimų duoda tinkamos progos šiais metais
švenčiamas šv. Augustino jubiliejus. "Todėl mes kviečiame visus
Ateitininkų Federacijos narius uoliai dalyvauti bažnytinėse iškil-
mėse ir šiaip jau minėjimuose, kurie bus daromi šv. Augustinui,
tam krikščioniškosios istoriosofijos tėvui, pagerbti. Šv. Augustino
minėjimas privalo būti ne tik pagerbimas šviesaus proto, didelės
širdies ir nepalenkiamos valios vyro, genialaus mąstytojo ir nepa-
prasto šventojo, bet ir krikščioniškosios civilizacijos ir Dievo Pilies
uždavinių įsisąmoninimas šiais sprendžiamaisiais persilaužimo
laikais. Tarp kitko 30-asis viso pasaulio katalikų Eucharistinis
Kongresas, kuris įvyks šv. Augustino tėvynėje, Kartaginoje, šių
metų gegužės mėnesyje, tarp 7 ir 11 d., turės duoti geros progos
medituoti krikščioniškosios civilizacijos problemą ir iškelti aikštėn
gyvą reikalą kovoti su visu sąmoningumu, nuosakumu ir griež-
tumu 'prieš pasaulio dechristianizaciją už jo rechristianizaciją.
Tikimės, kad ir ateitininkai, kur ir kaip galėdami, panorės padėti
visas pastangas šitoms problemoms išsiaiškinti ir tinkamai nusi-
teikti religinei kūrybai ir kovai už savo švenčiausius idealus.

*

Esame perėję mintimi tris šių metų jubiliejus: organizacinį,
tautinį ir religinį. Kiekvienas iš jų, kaip matėme, sugestionuoja
mums pagrindinę idėją, pagal kurią, kaip sakyta, mes privalome
padaryti realią pažangą artimiausioje ateityje.

Mūsų organizacijos jubiliejus ragina mus eiti nuo organi-
zacinio mūsų subrendimo į intensyvesnį stiprėjimą iš vidaus, i

— 100 —

aiškią vertikalinio augimo liniją aukštyn ir gilyn pagal mūsų
subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti“.

Mūsų tautinis Vytauto Didžiojo jubiliejus ragina mus ryžtis
visomis savo pajėgomis pradėti sąmoningai ir planingai didelį
kultūrinį lietuvių tautos apsiginklavimą.

Religinis šv. Augustino jubiliejus ragina mus išsiaiškinti di-
delę krikščioniškosios civilizacijos problemą ir statant Dievo Pilį
ištvermingai ir nuosakiai kovoti prieš pasaulio dechristianizaciją.

Ateitininkų jaunuomenei visi šitie uždaviniai turi būti vyk-
dytini visų pirma organizacinio gyvenimo plotmėje. Kitaip ta-
riant, ateitininkų susipratimas ir susiorganizavimas privalo būti
ne kas kita, kaip tikras pasiruošimas sukurti turtingą bei galingą
krikščioniškąją civilizaciją tautinio lietuvių gyvenimo lytyse.

Birželio mėnesyje savo jubiliejiniame kongrese mes pada-
rysime pasiryžimus, kad artimiausias penkmetis prieš mūsų 25
metų sukaktuves suteiktų mums tokių laimėjimų, kokiais galė-
tume pasidžiaugti ne tik mes, bet ir visa mūsų tauta ir sykiu
Katalikų Bažnyčia. Tuomet mes ryšimės su visu griežtumu visą
savo gyvenimą tvirtu suderintu žingsniu eiti keliais, kurie sykiu
veda į mūsų tautos Romuvą ir visos krikščionijos Dievo Pilį.

à Kaunas, 1930 — Vytauto Didžiojo — metai, Lietuvos Nepri-
klausomybės Šventė.

Prof. Stasys Šalkauskis
Vyriausias Ateitininkų Vadas

Prof. Prel. Pranas Kuraitis i Eduardas Turauskas
Vyriausias Dvasios Vadas Vyriausios Tarybos Pirmininkas

Stasys Rauckinas
Generalinis Sekretorius

Trečiasis skyrius

Įvairūs ideologiniai aktai, susida-
riusieji laisvo projektavimo
tvarkoje

I. Visuomeninio veikimo principai *)

1. Bet kuris žmogaus veikimas turi būti visuomeniškas ta
prasme, kad jis būtų suderintas savo pobūdžiu su visuomenės
gerove ir reikalais.

2. Visuomeninis veikimas turi būti pagrįstas racionaliai pa-
teisinamu principialiu nusistatymu ir suderintas su galutiniu
visuomenės tikslu ir jos idealu.

3. Visuomenės veikimas turi būti pritaikytas realiai tikrovei,
privalo skaitytis su turimomis faktinai priemonėmis ir būti orga-
nizuojamas su mokslišku metodingumu.

4. Visuomeniniame veikime griežta kova už principus ir tai-
kingumo dvasia turi derintis pagal tai, kokie interesai yra paliesti,
kokios priemonės yra vartojamos, ir kokie tikslai yra siekiami.

5. Visuomeniniame veikime kompromisai leistini ir dažnai
neišvengiami šalia tvirtų ir nuosekliai realizuojamų principų, bet
jie tegali liesti interesų ir moraliai abejingų priemonių, klausimus.

6. Visuomeninio veikimo taktika turi būti pagrįsta tvirtu
principialiu nusistatymu, moderuojama kompromisiniais nusilei-
dimais interesų ir abejingų priemonių srityje ir atremta į faktiną
sugebėjimą realizuoti maksimumas visuomeninės pažangos aktu-
aliose gyvenimo aplinkybėse.

7. Visuomeninis veikimas turi visados eiti linkme, vedančia
nuo programos-minimum, kuri yra neatidėliojamai realizuotina
realinių reikalavimų dalis, prie programos-maximum, kuri yra
vykdytina ateityje idealinių reikalavimų dalis, kaipo visuomeninio
idealo įsivaizdavimas konkretinėse gyvenamo laiko aplinkybėse.

8. Visuomeninis veikimas privalo derinti individualinę žymių
asmenų iniciatyvą, veiklumą ir vadovavimą (aristokratinis pradas)
su sutelktine plačiųjų masių akcija (demokratinis pradas).

*) Vedamosios mintys paskaitai, skaitytai Ateitininkų Sendraugių Kon-
ferencijoje Kaune 1927. XII. 30d. Spausdinta Tiesos Kelyje 1928 m. 1 nr.,
37—38 p.

— 104 —

9. Visuomeninis veikimas principialiai turi reikštis sutelk-
tinėmis pastangomis, nors niekados faktinai negali sujungti visos
visuomenės dėl pažiūrų ir interesų skirtumo; todėl atskirų grupių
federalizmas, turįs realizuoti bendriausius visuomeninio gyvenimo
tikslus, privalo sudaryti visuomeninės vienybės pagrindą.

10. Visuomeninis veikimas valstybinio gyvenimo srityje ne-
privalo vengti žmonių organizavimo į partijas, nes partija yra
neišvengiamas žmonių susibūrimas, turįs savo tikslu politinio vei-
kimo priemonėmis realizuoti valstybiniame gyvenime tam tikrą,
mažiau ar daugiau konkretizuotą, programą tam tikrais būdais.

11. Visuomeninis veikimas turi vengti partyvinio ekskliuzi-
vizmo, kuris stato partijos reikalus aukščiau už visuomenės ge-
rovę, ir demagoginių priemonių, kurios turi savo tikslu laimėti
žmonių pritarimą nedoru būdu.

` 12. Visuomeninis veikimas turi auklėti ir tuos, kurie jį sąmo-
ningai vykdo, ir tuos, kurie yra nesąmoningi jo įrankiai arba net
pasyvūs objektai. '

13. Katalikiškasis visuomeninis veikimas tuo privalo skirtis
nuo pasaulietiško, kad jis iš vienos pusės šalia teorinio nusima-
nymo, praktinio sugebėjimo ir dorinio nusistatymo turėtų religinę
intenciją pagal Katalikų Bažnyčios supratimą, o iš antros pusės
stengtųsi sutelkti visuomenines katalikų pajėgas visuomeniniams
tikslams realizuoti galutinėje sąskaitoje pagal religinę intenciją.

14. Katalikams veikėjams ne tik principialiai, bet ir prak-
tiškai yra privalomas ieškojimas vienos bendros programos vi-
siems katalikams.

15. Visuomeniškas bei visuomeninis veikimas mažesniame ar
didesniame laipsnyje yra privalomas visiems subrendusiems
žmonėms.

II. Visuomeninio mūsų tautos atgimimo
reikalu *)

Ekscelencijos, gerbiamieji svečiai, draugės ateitininkės
ir draugai ateitininkai!

Visiems, kas teikėsi atvykti į šį iš eilės trečiąjį didįjį ateiti-
ninkų organizacijos kongresą, tariu Ateitininkų Federacijos Vy-
riausios Valdybos vardu lietuviškąjį „sveiki atvykę“: sveiki ger-
biamieji svečiai ir brangūs draugai! Tikrai malonu pažvelgti į
tiek gausingą susirinkimą, taip gražiai nusiteikusį dirbt ir, gai-
vinti savo jausmus šiuo svarbiu ir iškilmingų momentu mūsų
organizacijos gyvenime.

Dvylikos nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metų laikotar-
pyje trečią kartą mes renkamės laikinojoje mūsų sostinėje, Kaune.
Per šitą reikšmingą mūsų tautos gyvenime tarpą mes drauge su
visa mūsų tauta augome, stiprėjome, kovojome jos kovas, liūdė-
jome jos vargais, džiaugėmės jos laimėjimais, o, kas svarbiausia,
visados ėjome tiesia aukštųjų idealų linija, nenorėdami nieko pa-
vergti ir skriausti, bet taip pat pasiryžę nevergauti jokiai prie-
vartai, jokiai tautiškojo idealo karikatūrai. Šiandien mes galime
pasakyti sau ir kitiems, kad mes turime gryną sąžinę, kilnias
intencijas, nepalenkiamus pasiryžimus visados tarnauti Dievui ir
Tėvynei ir nuolatai kovoti su visu tuo, kas gręsia religiniam, tau-
tiniam ir valstybiniam gyvenimui dezorientacijos, dezorganizaci-
jos, suirimo pavojais. Tokia buvo ikišiolinė mūsų veikimo linija;
tokia, tikiuos, ji pasiliks ir visados.

Į šio atidaromojo mano žodžio uždavinį neįeina daryti pra-
nešimas apie mūsų organizacijos veikimą paskutiniais keliais me-
tais, praslinkusiais nuo Reorganizacinės mūsų Konferencijos Pa-
langoje. Tai padarys Ateitininkų Federacijos Generalinis Sekre-

*) Atidarymo kalba, pasakyta Ateitininkų Kongrese Kaune 1930. VI. 21.
Spausdinta Židinyje 1930 m. 7 nr., 49—52 p.

— 106 —

torius savo laiku. Šiuo momentu man svarbu keliais žodžiais
iškelti aikštėn tą nuotaiką, kuri turėtų gaivinti mūsų kongreso
darbus ir pramogas.

Joks kongresas ir ypač kongresas jaunuomenės, kuri visais
atžvilgiais auklėjasi, lavinasi ir auga į nešančią su savimi ateitį
rytojaus kartą, negali praeiti šalimais pro visuomeninę nuotaiką,
susidariusią tuo pačiu metu ryšyje su pagrindine visuomeninio
gyvenimo linkme ir svarbiausiais jo įvykiais. Nekalbėsiu čia apie
politiką, apie partijas ir kovą už valdžią. Mums katalikams
visuomeninis gyvenimas gali ir privalo rūpėti žymiai platesniu
ir žymiai gilesniu atžvilgiu. Visuomeninis gyvenimas katalikiš-
koje pasaulėžiūroje randa svarbią, sau tinkamą vietą ir privalo
būti pagal šitą pasaulėžiūrą normuojamas, tvarkomas ir tobuli-
namas. Kai visuomeniniame gyvenime ne viskas yra gera, arba
kai jame įvyksta gili krizė, katalikams susidaro pareiga šiaip ar
taip į šitą negerumą reaguoti ir šiaip ar taip visuomeninį gyve-
nimą gydyti. Ką gi mes matome visuomeniniame mūsų gyvenime
šiuo metu?

Vienu žodžiu tariant, — didelį chaosą. Stoka moralinių ir
legalinių autoritetų, teisėtai laimėtų visuomeniniame gyvenime;
visuomeninės vienybės suirimas, tvirtų visuomeninių principų bei
pažiūrų sunykimas, asmens laisvės ir šiaipjau prigimtųjų teisių
negerbimas, visuomeninių idealų paniekinimas, kitaip tariant, —
praktinis visuomeninis nihilizmas ir skepticizmas yra užvaldę
mūsų gyvenimą plačiai ir giliai. Tokiose aplinkybėse naciona-
listiškas liberalizmas ir socialistiškas radikalizmas dažnai sutaria
savo paneigimu katalikiškosios visuomenės teisių, šios tikros sau-
gotojos visuomeninės pusiausvyros, socialinės taikos, pilietinės
vienybės ir valstybinės tvarkos.

Šitame liguistame mūsų visuomenės stovyje mums katali-
kams tenka nepavydėtina posūnių vieta. "Tarp kitko, dėl šitos
priežasties ir šis mūsų kongresas negali būti toks, kokiu jį pagei-
dautų matyti Ateitininkų Federacijos vadovybė, "Tiems, kas
verčiasi prievarta, uzurpacija, išnaudojimu ir skriaudomis, yra
nepakenčiamas laisvas katalikų išsivystymas, viešas jų pasireiš-
kimas ir atviras apaštalavimas dechristianizuotame, supagonėju-
siame mūsų pasaulyje. Todėl mūsų priešų padaryta viskas, kad
mes negalėtume pagal savo pajėgas išsiplėsti, tinkamai pasireikšti
ir parodyti kaialikiškąji savo veidą plačiajai publikai: mes esame

— -107 —

suspausti nepatogiose sąlygose, mes esame nustumti į užkampius,
mes esame klastos ir gudrybių auka.

Visa tai, kas pasakyta apie visuomeninį mūsų gyvenimą, dar
nebūtų taip liūdna, jei sykiu nebūtų ardomi giliausieji religijos,
tautos ir valstybės pagrindai. Tokiu būdu lengvai gali būti pra-
rasta visa tai, kas mūsų tautos iki šiolei atsiekta tautiniu, religiniu
ir valstybiniu atgimimu. Tokiose aplinkybėse katalikai, ir tuo
pačiu katalikiškoji jaunuomenė, turi tiesioginę pareigą pagal savo
visuomeninį idealą stiprinti visuomeninius pagrindus katalikiš-
kąja akcija ir pradėti nuo savęs visuomeninį mūsų tautos atgi-
mimą su kultūros, doros ir religijos pagalba. Tikrai sakau, tai
privalo būti visuomeninio mūsų gyvenimo rechristianizacija ka-
talikiškosios akcijos priemonėmis. Štai, kas yra svarbiausia šiuo
gyvenamuoju momentu.

Visi eiliniai uždaviniai, kurie buvo ateitininkų vadovybės
iškelti įvairiais atvejais, yra puikiausiai suderinami su šiuo svar-
biausiu momento reikalavimu: mes esame visuomenininkai, nes
esame katalikai, ir mūsų katalikiškume tikrai glūdi naujo visuo-
meninio atgimimo pradžia. Šis atgimimas tegalės ateiti vien iš
tos versmės, kuri laiko savyje tikro visuomeniškumo paslaptį,
arba jo visai nesusilauksime. Štai kodėl tie, keno rankose yra
visuomeninio atgimimo priemonė, turi ypatingos pareigos tuo
atgimimu visų pirma pasireikšti. Ir šis mūsų kongresas turi tai
konstatuoti ir sugestionuoti su visa galima įtaka katalikų jau-
nuomenei reikalą prie to ruoštis, o katalikų visuomenei reikalą
tai pilnai realizuoti.

Taigi šiuo trečiuoju savo kongresu mes ateitininkai priva-
lome padaryti pradžią, bent savo pasiryžimais, visuomeniniam
mūsų tautos atgimimui, kuris turi įvykti kultūros, doros ir reli-
gijos priemonėmis. Katalikiškoji visuomenė ir atitinkamai kata-
likiškoji jaunuomenė yra Lietuvoje pakankamai gausingos ir įta-
kingos, kad vieną kartą jų iškeltas visuomeninio atgimimo šūkis
galėtų tapti tikrenybe artimoje ateityje. Ir šituo atveju šv. Au-
gustino ir Vytauto Didžiojo jubiliejai, kurie sutampa su šių metų
sukaktuvėmis, ir kurie šiaip ar taip turi būti ir mūsų pagerbti,
sugestionuoja mums labai svarbias idėjas.

Šv. Augustinas, iškėlęs aikštėn dieviškosios Apvaizdos rolę
istoriniame tautų gyvenime, sykiu yra įrodęs, kad tikra visuo-
menė, toji Dievo pilis, laikosi Dievo meile ir aukštais doros žygiais.
Visuomenė, nepagrįsta doriniu pagrindu, yra atremta į smėlio

— 108 —

pamatą ir turi suirti prie pirmo stipresnio ardomųjų gaivalų
pūstelėjimo. Tuomet ateina teisinga bausmė neteisingiesiems, ir
sunkus sprendžiamasis išbandymas teisingųjų. Žodžiu tariant.
negali būti tikro visuomeninio gyvenimo be dorinio pagrindo,
atremto galutinėje sąskaitoje į dieviškojo įstatymo gerbimą. Štai
ką primena mums šv. Augustino jubiliejus. Tai yra svarbiausioji
idėja, kuri turi būti padėta į visuomeninio mūsų tautos atgimimo
pagrindą, ypač tuo metu, kai aplink eina dechristianizacijos, pa-
gonėjimo, bolševikiško suirimo vyksmas. Taigi šv. Augustinas
mums liudija, kad negali būti visuomeninio atgimimo be tvirto
dorinio pagrindo.

Vytautas Didysis savo jubiliejumi mums primena kitą svar-
bią mūsų visuomeniniam ir valstybiniam gyvenimui idėją. Tai,
kas jo veikime turi reikšmės visiems laikams, ir ypač mūsų chao-
tiškos fermentacijos gadynei, yra sėkmingai patirta tiesa, kad
visuomeninės tvarkos ir valstybinio klestėjimo pagrindas yra
drausminga organizacija. Daug kas iš Vytauto Didžiojo politikos
metodų, priemonių ir iš jo politinės santvarkos jau yra nustoję
savo reikšmės: mūsų laikams, bet šita tiesa pasilieka niekados
nepajudinama visuomeniniame gyvenime. Ji tad turi būti pasi-
savinta ir visuomeniniam mūsų tautos atgimimui. Taigi mūsų
visuomeninis atgimimas turi būti atremtas ne tik į tvirtą dorini
pagrindą, bet ir į drausmingą tautos susiorganizavimą pagal vi-
suomeninės kultūros reikalavimus.

Nesigilinsiu čia į visuomeninio mūsų atgimimo uždavinius
ir galimybes; tai ne atidaromojo žodžio reikalas. Čia tenorėjau
iškelti aikštėn tąjį šūkį, kuris turėtų suteikti tam tikrą nuotaiką
mūsų kongreso darbams ir pramogoms, o paskui ir pagrindinę
linkmę artimiausiam mūsų veikimo penkmečiui. Mes ruošiamės
tikram vajui už visuomeninio mūsų gyvenimo rechristianizaciją
katalikiškosios akcijos priemonėmis.

Pagaliau, dar vieną dalyką negaliu neiškelti, baigdamas savo
žodį. — Mums, būtent, labai svarbu įsisąmoninti, kad mūsų grįž-
tamasis kelias į Vilnių eina per visuomeninį mūsų tautos atgi-
mimą. Mes negalime grįžti į Vilnių tokiais barbarais, kokiais mes
esame laikinose savo ribose. Jei mes įžengtume į Vilnių su tuo
principialiu niekinimu demokratinių principų, parlamentarinių
laisvių ir visuomeninės iniciatyvos, kuris dažnai girdėti iš vadi-
namosios tautiškos minties organų ir kuris praktiškai duoda toną

— 109 —

mūsų valdomajam režimui, tai mes iš tikrųjų įžengtume ten tik
tam, kad prarastume savo sostinę galutinai ir negrąžinamai.

Šiandien mes turime ryžtis padaryti visa, kas nuo mūsų
pareina, kad šita nelaimė neateitų dėl katalikų visuomenės apsi-
leidimo. Maža to, iškėlę visuomeninio mūsų tautos atgimimo šūkį,
mes turime tiek subręsti, kad įstengtume ateityje patraukti su
savimi didžiausią mūsų tautos daugumą, ir kad šitas mūsų atgi-
mimas turėtų sprendžiamosios reikšmės mūsų tautos ir valstybės
gyvenimui. Tuomet mes galėsime būti tikri, kad visuomeninis
mūsų atgimimas, realizuotas kultūros, doros ir religijos priemo-
nėmis, atidarys mums jau vieną kartą ant visados ir Vilniaus
vartus. Aš neabejoju, kad tai yra karščiausias visų čia susirin-
kusių troškimas, ir tegaliu vien linkėti, kad šito mūsų troškimo
išsipildymas leistų mums mūsų 25 metų sukaktuves švęsti jau
mūsų sostinėje Vilniuje ir ten manifestuoti mūsų jausmus Gedi-
mino pilyje.

Aš tikiu, kad tai yra galimas dalykas, bet sykiu žinau, kad
jis pareina nuo mūsų tautos kultūrinio ir visuomeninio nusista-
tymo. Todėl mes esame pasiryžę realizuoti savo tarpe tokį nusi-
statymą, kuris reikalingas Vilniaus atvadavimui. Darydami
pradžią visuomeniniam mūsų tautos atgimimui, mes priartiname
šitą džiaugsmingą valandą kultūriniu, taikingu, doriniu būdu.

Pasiryžę visa atnaujinti Kristuje, tarnaujant Dievui ir Tė-
vynei, mes galime rasti kiekvienam klausimui dorą išsprendimą
ir dirbti pozityviai kiekvieną darbą kad ir sunkiose aplinkybėse.
To ir linkiu prasidedančio šiandien mūsų kongreso darbams.

III. Tautinės lietuvių politikos kategori-
niai imperatyvai *)

Prof. K. Pakšto knygoje „Baltijos Respublikų Politinė Geo-
grafija“ (Kaunas 1929 m.) randame visus davinius, kurie leidžia
nustatyti vedamąją liniją tautinei mūsų politikai, neužmerkiančiai
akių prieš tai, kas yra blogo tautiniame mūsų gyvenime, ir aiškiai
matančiai, kas privalu daryti laimingesnei ateičiai. Remiantis
šitais daviniais, galima formuluoti savo rūšies „kategorinius im-
peratyvus“ realinei tautinei lietuvių politikai. Tai ir bandysiu
padaryti, surašydamas praktines išvadas iš prof. K. Pakšto vei-
kalo, kiek šis liečia Lietuvą.

1°. Po mirties grąsme Lietuva privalo planingai sutvarkyti
antropologinį savo ūkį. — Šiam aktualiausiam tautos gyvybei rei-
kalui reik tarp kitko sistemingai didinti kaimo ir miestų talpumą.
nuosekliai dauginant pragyvenimo šaltinius ūkio, pramonės ir
prekybos priemonėmis, planingai keliant tautos sveikatingumą ir
racionaliai tvarkant krašto emigraciją.

2“. Vardan elementarinio žmoniškumo Lietuva turi griebtis
griežtų priemonių nedovanotinam kūdikių mirtingumui krašte
sustabdyti. — Nekalbant jau apie bendras priemones tautos svei-
katingumui kelti, privalu visų pirma nuplauti nuo savęs didžiausio
barbariškumo dėmę, sveikatos departamento žygiais, propagandos
priemonėmis ir t.t.

3°. Lietuva turi susirūpinti skęstančios svetimose jūrose savo
išeivijos likimu ir nė vieno išeivio nebeišleisti neplaningai iš savo
krašto. — Privalu dar išgelbėti nuo nutautimo tuos išeivius, kurie
galima, ir planingai sutvarkyti būsimąją emigraciją pagal racio-
nalios kolonizacijos reikalavimus. Šiam reikalui pirma turi būti
atlikti tyrinėjimai ir reikiamos studijos.

*) Ištraukos iš straipsnio „Lietuva politinės geografijos šviesoje“, spaus-
dinto Židinyje 1930 m. 3 nr., 252—255 p. ir 257.

— 111 —

4°. Lietuvių tauta privalo sustabdyti nutautimo vyksmą
savo lingvistinės teritorijos periferijoje iš lenkų, vokiečių ir gudų
pusės. — Slenkąs į priekį lietuvių nutautimo vyksmas iš stipresnio
kaimyno pusės, kad ir vykstąs nevaldomoje tautinėje teritorijoje,
yra didelis pavojus tautos nepriklausomybei; todėl tenka siste-
mingai palaikyti tokiose periferijose lietuviškos tautinės sąmonės
gyvavimą, ruošiant joms inteligentijos, vedant atitinkamą propa-
gandą ir šiaipjau palaikant tautinį bendravimą.

5°. Geresnės ateities vardan Lietuva turi planingai ruoštis
tapti intensyvaus tranzito kraštu. — Kadangi ateityje nuo tran-
zito išsivystymo turės padidėti ir krašto talpumas ir jo turtin-
gumas, tai jau iš anksto tenka tranzito reikalais tinkamai susi-
rūpinti, plečiant susisiekimo tinklą, ruošiant žmones prekybos ir
pramonės mokyklose ir šiaipjau išvystant žmonėse komercinių
sugebėjimų.

6°. Platesnių perspektyvų vardan Lietuva privalo tinkamai
išnaudoti savo pajūrį ir, įsisteigus prekybos laivyną, tapti jūrine
valstybe. — Šiam tikslui turėtų tarp kitko tarnauti įsistiprinimas
Klaipėdoje, įsteigimas joje jūrininkų mokyklos, suinteresavimas
platesnių tautos sluoksnių laivyno klausimu ir apskritai sukėlimas
tautoje vajaus į jūrą.

7°. Savo nepriklausomybės vardan Lietuva turi padėti visas
savo pastangas išvystyti intensyviems ekonominiams santykiams
su tolimesniais kaimynais, nesuinteresuotais Lietuvos kolonizacija
ir politiniu jos pavergimu. — Šituo atžvilgiu Lietuvai ypatingai
pavojingos yra Vokietija ir Lenkija, todėl ekonominius santykius
su jomis reikėtų atstoti intensyviais santykiais eventualiai su An-
glija ir Belgija.

8°. Lietuvos pavojinga padėtis, svetimų įtakų intensyvumas,
ypač iš vokiečių pusės, ir reikalas išlaikyti konkurenciją su tvir-
tomis kultūringomis tautomis verčia lietuvių tautą atstoti žmonių
gausingumą ir didelę materialinę galybę galinga technika, inten-
syviai išvystytu ūkiu, aukšta dvasine kultūra ir tarp kitko nepa-
liesta ištvirkimu dorove. — Tik prie tokių aplinkybių lietuvių
tauta sugebės turėti lietuviškus miestus, su gyva prekyba ir pra-
mone, laivyną, inteligentijos perteklių, keliantį kultūrą į aukš-
čiausius laipsnius, ir kitus veiksnius, be kurių, akivaizdoje pavo-
jingų ir stiprių priešų, tauta tegali būti vien liūdnos defenzyvos
ir merdėjimo stovyje.

— 112 —

9°. Lietuvių tautai yra gyvybės klausimas kuo veikiausiai
"paimti spartaus vertikalinio augimo liniją, gilyn ir aukštyn, kad
„galima būtų. tinkamai apsiginkluoti techniškai, intelektualiai ir
-apskritai kultūriškai. — Šituo atžvilgiu intensyvus švietimo iš-
vystymas turėtų būtį pastatytas pirmon eilėn. Privalomas ilga-
-metis visuotinis mokymas ir platus visų rūšių aukštesniųjų mo-
kyklų tinklas, ruošiąs technikų, ekonomistų, komersantų, agro-
nomų ir šiaipjau specialistų praktikų techninio ir ekonominio
gyvenimo šakoms yra lietuvių tautai aktualiausias reikalas.

10°. Lietuva turi padaryti savo nepriklausomą buvimą rei-
kalingu didelėms kaimyninėms valstybėms, kaipo tautinių kovų
neutralizuotoja, pusiausvyros palaikytoja ir svarbių punktų ser-
-gėtoja. — Šita prasme Lietuva gali būti Nemuno žiočių sargas,
pusiausvyros palaikytoja tarp slavų ir germanų, ir tautinių kovų
neutralizuotoja tarp visų tų tautinių hibridų, kurie yra susipynę
kadaise tautinėje lietuvių teritorijoje. Čia Belgija, Olandija,
„Šveicarija ir Danija turi tarnauti Lietuvai pamokomais pavyzdžiais.

11°. Lietuvai privalu stiprinti politinė savo nepriklauso-
mybė įsigyjant tarptautinėje plotmėje moralinį prestižą, visuo-
tinai reikšmingą kultūrą ir pavyzdingą vidaus santvarką, o vi-
duje auklėjant piliečius mylėti nepriklausomybę iš viršaus ir laisvų
iš vidaus. — Viso pasaulio pagarba ir piliečių patriotizmas yra
jėgos, kurios tautinės nepriklausomybės. apgynimo sistemoje turi
savo būtiną vietą.

12°. Lietuva turi išvengti kultūrinės priklausomybės nuo
artimų stipresnių kaimynų ir užmegsti tamprius kultūrinius san-
tykius su tolimesnėmis kultūringomis tautomis pagal antiseptinį
atskiedimo metodą prieš kultūrinį užgožėjimą. — Šiuo metu, kai
bolševikiškoji Rusija yra gerokai izoliuota tiek savo nenormalia
padėtimi, tiek lenkiškuoju koridoriumi, ir kai nuo Lenkijos skiria
Lietuvą sunkiai peržengiama demarkacijos linija, ypatingai pa-
vojinga yra planingai ir sumaniai plečiama vokiečių kultūrinė
įtaka, paremta dar ekonominiais santykiais ir politine kon-
junktūra. i

13°. Okupuoto Vilniaus atvadavimas turi būti lietuvių tautos
laikomas viso savo likimo klausimu, ir visos tautos pastangos
turi būti koordinuojamos šituo tikslu. — Lietuvių tauta privalo
-gerai nusimanyti, kad Vilniaus atvadavimas pareis ne tik nuo
„tarptautinės, Lenkijai palankios konjunktūros, bet ir nuo išvi-

— 113 —

dinio Lietuvos susiorganizavimo, tolerantiškos kultūringos poli-
tikos ir visuotinai reikšmingos tautinės kultūros.

14°. Norinti apimti savo etnografines ribas, išeinančias iš
lingvistinių ribų, Lietuva turi skaitytis su šitos platesnės terito-
rijos daugiakalbiškumu, ir savo politiką vesti kultūrinio ir poli-
tinio federalizmo linkme. — Lietuvai būtų nedovanotinas savo
pozicijos silpnumas ir apsilenkimas su savo padėties pašaukimu
stengtis sudaryti vieningą valstybę, kuri nesiskaitytų su susida-
riusiomis Lietuvos teritorijoje mažumomis ir deformuotomis peri-
ferijomis. Todėl tam tikras išmintingas ir atsargus federalizmas
Lietuvai yra neišvengiamas, jei ji nori išeiti iš grynai lingvistinių
lietuvių tautos ribų.

Štai kaip atrodo pagrįstos ištisu mokslo veikalu vedamosios
idėjos, kurios turėtų būti padėtos kertiniu akmeniu tautinėje
politikoje. Tokia politika būtų ne tik tautinė, bet ir tautiška
tikra šito žodžio prasme. Užbrėžta ilgesniam laikui plačiu inicia-
lyvos užsimojimu, ji skaitytųsi su visomis lietuvių tautos ir Lie-
tuvos krašto ypatybėmis ir būtų atremta į gerai ir plačiai su-
prastus lietuvių tautos interesus. Kai dabar su reikalu ar be rei-
kalo įprasta kalbėti apie tautiškus dalykus, būtų tikrai išmintinga
ir savo vietoje susirūpinti šitaip suprastos tautiškos politikos
reikalais ir sudaryti jai pagrindą visuomeniniu jaunuomenės
auklėjimu.

Visuomeninis jaunuomenės auklėjimas gali ir privalo ruošti
jaunuomenę bendrai patriotiškai politikai. Ir todėl patriotinio
-politinio auklėjimo programa gali būti sudaryta pedagogams
vadovautis ir jaunuomenei pasisavinti.

Šita prasme visos neabejotinos išvados iš politinės Lietuvos
geografijos, panaudotos mūsų tautiškai politikai nustatyti, gali
ir privalo būti įdiegtos jaunoms kartoms sykiu su patriotiniu
auklėjimu. Pavyzdžiui, ar gali būti abejonės, kad patriotiškas
auklėjimas reikalauja mūsų jaunuomenę orientuoti pagal šias
pagrindines mūsų tautiškos politikos idėjas:

1°. Kiekvienas lietuvis turi pareigos rūpintis gyventojų prie-
auglio klausimu, nepamiršti nutaustančios periferijos tautinėje
teritorijoje ir skęstančios nutautime emigracijos.

2°, Kiekvienas lietuvis privalo, kiek galėdamas, didinti
„Lietuvos gerovę ir nepamiršti apie reikalą įsistiprinti pajūryje,
sudaryti laivyną, išnaudoti tranzito galimybes ir sueiti į ekono-

— 114 —

minius ir kultūrinius santykius su politiškai nepavojingomis
tautomis.

3°. Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsisąmoninti, kad Lie-
tuvos padėtyje tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta
materialinė ir dvasinė kultūra ir intensyvus kultūrinis aktyvumas.
l 4°. Kiekvienas lietuvis turi pareigos įsisąmoninti, kad Lie-
tuva tik tada tegalės atsilaikyti nepriklausoma, kai ji sugebės
realizuoti kultūringą santvarką ir piliečių sutarimą iš vidaus ir
užinteresuotų jąja tarptautinių jėgų pusiausvyrą iš viršaus.

5°. Kiekvienas lietuvis turi pareigos nepamiršti, kad Vilniaus
atvadavimas yra Lietuvai viso likimo klausimas, ir dirbti visomis-
savo pajėgomis šita linkme.

Kai šitie tautiškos politikos principai įeis į visuomenės kūną
ir kraują per naujų karių auklėjimą, Lietuva iš tikro galės būti
rami dėl savo ateities!

IV. Ateitininkai ir Vilniaus
atvadavimas *)

Šią gedulingą Vilniaus dieną mes liūdime, bet sykiu
džiaugiamės. Mes liūdime, kadangi mūsų sostinė, mūsų krašiu
širdis, tebelieka iki šiolei mūsų priešo rankose. Mes džiaugiamės,
kadangi kultūrinių darbininkų, turinčių atvaduoti istorinį bei
kultūrinį mūsų tautos centrą, eilės kaskart auga. Šios dienos
gedulos kaip tik yra tokios, kad jos leidžia sykiu ir gedėti ir
džiaugtis. Kai yra gedima dėl nebepataisomų nuostolių, dėl pra-
rastos vieną kartą ant visados gėrybės, nėra vietos džiaugsmui,
nes nėra taip pat vilties, kuri galėtų atskleisti atgaunamojo lai-
mėjimo perspektyvas. Užtat, kai yra gedima dėl materialinių ar
dvasinių turtų, kurie nėra neatgaunamai pralaimėti, galima sykiu
džiaugtis, jei gyvenimo bei veikimo faktai suteikia mums įro-
dymų, kad turtas nėra neatgaunamai prarastas; kad kasdien
atsiranda naujų laimėjimo veiksnių; kad pasiryžimai ištverti iki
laimėjimui stiprėja; kad nauji atgaunamojo laimėjimo kariai
narsiai rikiuoja savo eiles. Taigi mes liūdime, matydami mūsų
tautos sostinę svetimose rankose, ir mes džiaugiamės, kad būsi-
mųjų atvaduotojų eilės daugėja.

Šia gera proga, sveikinant naujai įstojusius draugus į Lie-
tuvos Universiteto Studentų Ateitininkų Sąjungą, visai pritinka
kalbėti apie numatomą ateitininkams rolę kultūriniame bei dva-
siniame mūsų sostinės atvadavime. Prie šios progos mes pri-
valome taip pat atgaivinti mūsų pasiryžimus laimėti atvadavimo
kovą; ir įžengti vieną gražią dieną į Gedimino pilį ne brutaliais
užkariautojais, bet nešėjais mūsų daug kentėjusiai sostinei ra-
mybės, taikos, materialinės gerovės ir, kas svarbiausia, naujos
aukštesnės kultūrinės sintezės, kuri savo kilnumu, platumu ir to-

*) Kalba, pasakyta gedulingą Vilniaus dieną (1927. X. 9), sveikinant
naujai įstojusius į Lietuvos Universiteto Stud. Ateitininkų Sąjungą narius.
Spausdinta Židinyje 1927 m. 10 nr., 264—265 p.

— 116 —

k rantingumu atverstų net mūsų paklydusius brolius į tautinio
nigimimo kelią.

Jei, kaip man tenka dažnai konstatuoti, ateitininkų judė-
jimas yra antrasis, būtent, kultūrinis dvasinis mūsų atgimimas,
lai kultūriniame bei dvasiniame Vilniaus atvadavime negalima
neskirti ateitininkams žymaus kultūrinio uždavinio. Reik, būtent,
žinoti, kad Vilniaus atvadavimas ne vien tik išviršinis. bet ir išvidi-
nis negali įvykti be gilaus kūrybinio kultūrinio darbo, kuris paro-
dytų, kad mes esame verti mūsų istorinės sostinės, kad mūsų orga-
niškame išsivystyme bei kultūriniame likime jis nėra atsitiktinė
tautinių nelaimių ir svetimų įtakų grandis, brauktina vieną kartą
ant visados iš mūsų istorinio likimo. Taip žiūrėdami į Vilnių,
mes faktinai pasidarysime jam svetimais intruzais, kurie nepa-
jėgs niekados atlikti jame kultūrinio bei tautinio atgimimo darbo.
Toks grynai neigiamas nusistatymas į Vilniaus krašto kultūrinį
likimą, būdamas lengviausias ir paprasčiausias, yra vis dėlto
labai pavojingas, nes jis nežada mums tikro laimėjimo net tada.
kai mūsų sostinė bus atvaduota išviršiniu būdu.

Vilnius amžių bėgyje buvo veikiamas įvairių kultūrinių
įtakų, su kuriomis yra neišvengiama šiaip ar taip skaitytis. Ogi
sėkmingiausias tautiniu atžvilgiu bus toks nusistatymas atžvilgiu
į jas, kuris ne nustelbs juos mechanišku būdu, bet suves jas į
aukštesnę kultūrinę sintezę, apvilktą individualinėmis lietuvių
tautybės lytimis. Yra juk žinomas dalykas, kad kultūrinis uni-
versalizmas, besireiškiąs tautinėmis lytimis, turi daugiausia da-
vinių laimėti sau daugiausia draugų ir šalininkų. Su šitokio
kultūrinio universalizmo dvasia ir tenka eiti į Vilnių, norint jį
laimėti visiškai ir ant visados. Mes visados turime laikyti mūsų
dėmesio centre tai, kad stipriausia mūsų apsigynimo bei atsilo-
šimo priemonė yra ne materialinis ginklas, bet plati, kilni ir šituo
savo kilnumu sugestyvinė kultūrinė idėja.

Šitos kilnios kultūrinio universalizmo idėjos nešėjais ir pri-
valo būti visų pirma ateitininkai, kaipo to dvasinio atgimimo
reiškėjai, kuris stengiasi individualinėse lietuvių tautybės lytyse
realizuoti universalinį krikščioniškosios kultūros idealą. Šitas
kultūrinis dvasinis universalizmas, realizuojamas lietuvių tautybės
lytimis, yra bendras visam ateitininkų judėjimui, ir todėl taip
pat yra privalomas studentams ateitininkams, kaipo tasai tikslas,
kuris turi vadovauti jų auklėjimosi bei lavinimosi keliams. Šitas
universalizmas rado jau sau tinkamą išraišką tuose principuose

— 117 —

bei pareigose, kurie liko priimti per reorganizacinę ateitininkų
konferenciją Palangoje. Ir reik tikėtis, kad šitas universalizmas
šiaip ar taip bus ateitininkų laimėtas lietuvių tautai, nes keli
tūkstančiai aspirantų į inteligentiškąsias profesijas yra tokia mo-
ralinė pajėga, kuri sugeba turėti sprendžiamosios reikšmės kultū-
rinio mūsų tautos gyvenimo pakraipai. Noriu tad tikėti, kad
ateitininkai supras kultūrinio universalizmo reikšmę Vilniaus
atvadavimo klausimu, ir kad jie kaip tik labiausiai pasidarbuos,
kai teks atvaduoti Vilnių iš vidaus kultūriniu bei dvasiniu būdu.

Bet šitame plačiame ir labai sudėtingame darbe, į kurį su-
eina šimtai ir tūkstančiai žmonių, reikalinga yra tam tikra dife-
renciacija bei specializacija, kad šitas darbas nepasiliktų tik
bendrų pageidavimų plotmėje, ir kad jis iš tikro būtų pritai-
kytas prie visų realių bei konkrečių mūsų tautinio gyvenimo rei-
kalų. Šituo tikslu studentai ateitininkai yra susiskirstę atskiromis
korporacijomis, kurios, nepamiršdamos vienų vieno bendro uni-
versalaus ateitininkų tikslo, pasidalija darbu ir stengiasi atsiekti
sėkmingiausių rezultatų atskirose veikimo srityse. Taip, turinti
ilgiausių tradicijų Kauno studentų ateitininkų draugovė pasilieka
labiausiai bendrų principų bei tikslų sargyboje. Studenčių ateiti-
ninkių draugovė, susiskirsčiusi į atskiras sekcijas, stengiasi pa-
kelti lietuvės moters savarankiškumą, veiklumą, susipratimą, ir
kitas savybes, kuriomis turi pasižymėti lietuvių moterys, norint,
kad mūsų tautinis, kultūrinis ir religinis atgimimas rastų visuo-
menėje bei šeimynoje tvirtų perleidžiamų iš kartos į kartą tra-
dicijų. Abstinentų korporacija turi savo tikslu eiti per santūrą
į dorą, kad mūsų veikimas turėtų visados pakankamai darbi-
ninkų, visuomet paslankių į išsižadėjimą bei pasiaukojimą. Mūsų
tautinio didvyrio Kęstučio korporacija yra pasiryžusi gaivinti
mūsų tautoje riteriškus užsimojimus, taip reikalingus drausmin-
giems žygiams sprendžiamais tautos gyvenimo momentais. Mūsų
didžiojo valstybės vyro Vytauto klubas specialiai yra susirūpinęs
visuomeninėmis problemomis, kurių tinkamas išsprendimas ir
atitinkamas praktiškas nusistatymas tiek yra svarbus mūsų val-
stybės bei visuomenės santvarkai. Šatrijos draugija stengiasi
kelti dailiosios literatūros ir šiaipjau meno reikalus mūsų jaunoje
draugėje, kad tokiu būdu tarsi meniškais kerėjimais išvystytų
kūrybines mūsų tautos galias. Gal esu šiandien ir ne visas grupes
paminėjęs, ir tikriausia nesu paminėjęs tų, kurios tik formuojasi
ir ne šiandien, tai ryt išeis aikštėn mūsų gyvenime, bet šiaip ar

— 118 —

taip jau čia trumpai nusakytosios ateitininkų studentų grupės
kiekviena skyrium ir visos sykiu dirba ir dirbs mūsų kultūrinio
bei dvasinio atgimimo tikslams ir sykiu ves mus Vilniaus linkon,
kad ten realizuotų galutinį mūsų tautinį laimėjimą. Argi ne
svarbu mums ateiti ten jau su tvirtais tautiniais bei kultūriniais
laimėjimais? Ar nesvarbu, kad į Vilnių įžengtų visai susipratusi,
aktyvi bei savarankiškai veikli lietuvė moteris? Ar nesvarbu
turėti, mums ten įžengus, išsižadėjimo bei pasiaukojimo dvasios?
Ar nesvarbu mums turėti riteriškų užsimojimų mūsų įsibėgėjime
į Vilnių ir didžiadvasio riteriško kilnumo, kai jau mes būsime
ten įžengę pergalėtojais? Ar nesvarbu mums būti tikrais visuo-
menininkais, kai mums teks tvarkyti margus Vilniaus gyventojus
į vieną mūsų sostinės savivaldybę? Ar nesvarbu pagaliau mums
užkerėti mūsų paklydusius brolius kuriamojo meno stebuklais ir
tokiu būdu geriausiai pratarti į jų širdis? Visi jūs, draugės ir
draugai ateitininkai, dirbate ir dirbsite didelį atvadavimo darbą;
o jūs, jaunieji draugai, kurie ką tik esate įstoję į atskiras korpo-
racijas, šiandien turite progos įsitikrinti, kiek kilnūs tikslai laukia
jūsų atsidėjusio darbo, jūsų kilnių užsimojimų, pasiaukojimo bei
išsižadėjimo. Sveikindamas šiandien jūsų įstojimą į mūsų tarpą.
aš tariu jums lietuviškąjį: sveiki atvykę, draugės ateitininkės ir
draugai ateitininkai; su jumis mums bus drąsiau eiti į didįjį
Gedimino pilies atvadavimo žygį.

V. Bendroji Politinio Centro Ideologija *)

1. Politinis Centras turi savo tikslu realizuoti Lietuvoje tei-
siškos valstybės lytyse politinę bei socialinę demokratiją Kristaus
mokslo pagrindais.

2. P. Centras tiek savo ideologija, tiek savo taktika yra
visuomeninės pusiausvyros reiškėjas ir saugotojas: jis aiškiai atsi-
riboja ideologiniu atžvilgiu -iš dešinės nuo liberalistiško indivi-
dualizmo, o iš kairės — nuo socialistiško kolektyvizmo, nors tak-
tikos atžvilgiu principialiai nei su pirmojo nei su antrojo šali-
ninkais neatsisako dirbti bendrą darbą bendriems konkretiniams
uždaviniams realizuoti.

3. Svarbiausiais visuomeninės santvarkos pagrindais P.
Centras laiko:

a. religiją, kaipo žmogaus viso gyvenimo jungimą vienu dieviš-
viškuoju pradu,

b. tautybę, kaipo individualinę kultūrinio visuomenės pasireiš-
kimo lytį,

c. šeimyną, kaipo prigimtąjį visuomenės ir valstybės organizmo
narvelį,

d. profesinę korporaciją, kaipo racionalią produktyvaus darbo
organizaciją,

e. valstybę, kaipo pilnalytį suorganizuoto tautos bendravimo
reiškimąsi,

f. privatinę nuosavybę, kaipo visuotinės gerovės veiksnį.

4. Matydamas realų reikalą pagrįsti visuomeninį gyvenimą
religiniu idealu, P. Centras laiko harmoningus santykius tarp
visuomeninės santvarkos ir Bažnyčios būtina sąlyga materialinei
bei dvasinei visuomenės gerovei.

5. P. Centras laikosi įsitikinimo, kad tik grįžimas prie pri-
gimtosios teisės ir krikščioniškosios doros dėsnių ir sėkmingas iš-

*) Ši ideologija dar nebuvo niekur spausdinta; apie jos susidarymą žiūr.
pralartį.

= 1902

plėtimas Bažnyčios inspiruojamos katalikiškosios akcijos tegali
reformuoti dabartinį visuomeninį gyvenimą pagal teisingumo ir
gailestingumo reikalavimus.

6. Laikydamas tautybę teigiamuoju veiksniu visuomenės
gyvenime bei susitvarkyme, P. Centras eina tautiškos politikos
keliais, nors sykiu, kaipo pusiausvyros reiškėjas, atsiriboja tiek
nuo šovinistiško agresyvaus nacionalizmo, matančio tautybėje ne-
lygstamąjį tikslą, tiek nuo kosmopolitiško internacionalizmo, ne-
matančio tautybėje jokios teigiamosios vertybės.

7. P. Centras laiko visų lietuvių tautos šakų subūrimą sa-
voje valstybėje prigimtąja tautos teise ir moraline jos pareiga ir
eina prie šito tikslo tautinės sąmonės žadinimo, tautinės kūrybos
kėlimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimo ir atitin-
kamos vidaus ir užsienio politikos priemonėmis,

8. Reikalaudamas respektuoti teisėtus lietuvių tautos inte-
resus,'P. Centras ne tik siekia taikingo sugyvenimo ir gerų kai-
myninių santykių su gretimomis valstybėmis, bet ir stengiasi
dirbti visuotinei krikščioniškai taikai, bendradarbiaudamas tuo
tikslu visų pirma su kitų tautų krikščioniškomis grupėmis ir palai-
kydamas tarptautines pastangas sudaryti juridiškai suorganizuotą
visų tautų vienybę, pagrįstą prigimtosios teisės ir teisingumo
principais.

9. Pripažindamas krikščioniškosios šeimynos nesuardomumą4ą
ir jos teisę bei pareigą krikščioniškai auklėti naujas kartas, P.
Centras kovoja prieš šeimynos dezorganizaciją ir naujų kartų
auklėjimo bei lavinimo monopolizavimą suvalstybintoje mokyk-
loje ir sykiu reikalauja globojančių šeimyninį gyvenimą įstatymų.
kurie tarp kitko laiduotų katalikams katalikiškas proporcionaliai
subsidijuojamas mokyklas, saugotų motinos ir vaiko teises, pa-
lankiai reguliuotų šeimyninio atlyginimo, mokesčių, buto, šeimy-
ninės nuosavybės ir kitus klausimus.

10. Nelaikydamas idealu nei kapitalizmo, kuris, atpalai-
duodamas individualistiškus instinktus, nesugeba išvengti socia-
linėje santvarkoje įvairių išnaudojimo rūšių, nei komunizmo,
kuris, nesiskaitydamas su žmogiškąja prigimtimi, nesugeba iš-
vengti prievartos, priešingos prigimtajai ir krikščioniškajai teisei,
P. Centras yra šalininkas pažangių socialinių reformų, kurios ra-
cionalizuotų socialinę santvarką ir sudarytų korporatyvinį režimą
pagal žmonių prigimtį, jų teises, pareigas ir solidarumo idealą.

ur =

11. Pripažindamas prigimtąją žmonių teisę į privatinę:
nuosavybę, P. Centras laiko kiekvieną konkretinę nuosavybę
vienlaikiu atskiro asmens ir visos visuomenės padaru ir to-
dėl nepripažįsta racionaliais reikalavimų, kad privatinė nuosa-
vybė būtų tvarkoma ar viena tik atskirų asmenų nuožiūra ar
vienu tik visos visuomenės sprendimu; dėl tos pačios priežasties
jis nepritaria nei materialinių turtų koncentracijai su monopoli-
zacijos tendencijomis ir sykiu su atitinkamu proletarišku masių
augimu, nei niveliuojančiai materialinių turtų socializacijai, nei
nieku neribojamai antisocialinei konkurencijai, nei jokiai kitai
lyčiai visiško materialinių veiksnių įsiviešpatavimo socialiniame
gyvenime.

12. P. Centro įsitikinimu, išvidinis ekonominių klasių ir
profesinių organizacijų solidarumas sudaro moralinį socialinės
santvarkos pagrindą, iš kurio turi išaugti autonomiškai suorgani-
zuotų ir juridiškai pripažintų socialinių korporacijų organizmas.
kur politiniai, socialiniai ir moraliniai tiek kapitalizmo, tiek ko-
munizmo pavojai galėtų būti nuveikti racionaliu gamybos nor-
mavimu, teisingu atlyginimu, darbo žmonių vertės apsaugojimu,
visų gamybos veiksnių solidariu bendradarbiavimu, spekuliacijos
ir išnaudojimo šalinimu, profesinio vertingumo kėlimu ir apskritai
gamybos vyksmo bei ekonominių santykių dorinimu,

13. P. Centras nepateisina nei valstybės abejingumo socia-
linio gyvenimo atžvilgiu, nei biurokratiškos etatistiškos ekono-
minio socialinio gyvenimo centralizacijos, kuri kėsintųsi prieš
atskirų asmenų ir korporacijų teises ir privatinę iniciatyvą, steng-
damasi atstoti privatinę ekonomiją viešosios ekonomijos priemo-
nėmis: jis pripažįsta valstybei teisę daryti intervencijų į ekonomini
socialinį gyvenimą, kiek ji yra individualinių, šeimyninių, korpo-
ratyvinių ir visos visuomenės teisių saugotoja, privatinės inicia-
tyvos skatintoja bei papildinėtoja, ir bendros gerovės sergėtoja ir“
reguliuotoja. Ė

14. P. Centro supratimu, valstybinė valdžia privalo budėti.
kad būtų išlaikyta tarp atskirų ekonominių klasių ir atskirų kor-
poratyvinių organizacijų normali pusiausvyra, kuri laiduotų so-
cialinę taiką, bendrą gerovę ir kiekvienam piliečiui teisėtą dalį
įtakos ir akcijos visuomeniniame gyvenime.

15. Tvirtai tikėdamas demokratiniu idealu, P. Centras sykiu
gerai nusimano, kad tikros demokratijos realizavimas politiniame
ir socialiniame Lietuvos gyvenime tegali vykti, nuolat savitarpiškai

— 1221—

-derinant visuomeninės santvarkos institutus, visuomeninės val-
džios vadovybę ir visuomeninę žmonių kultūrą; todėl jis laiko
lygiai svarbiais dalykais įstatymų tobulinimą, visuomeninės vado-
vybės ruošimą ir visuomeninės žmonių kultūros kėlimą.

16. P. Centras laiko viešai bei visuomeniškai veikiančią par-
tiją neišvengiama priemone kultūriškai politikai, bet sykiu kovoja
su atviru ar paslėptu ekskliuzivistišku partyvumu, siekdamas tai-
kingo sugyvenimo tarp atskirų konfesinių, ideologinių, klasinių.
profesinių ir tautinių visuomenės grupių teisiškos lygybės, pasi-
reiškimo laisvės, savitarpinio reciprociteto ir bendros gerovės
priemonėmis.

17. Darydamas skirtumo tarp visuomeninio idealo ir eilinių
laiko uždavinių, P. Centras pirmojo formulavimą vadina programa-
maximum, o antrųjų konkretizavimą — programa-minimum ir
užleidžia atskiroms savo grupėms laisvę saviškai individualizuoti
šitas dvi programas neprieštaraujant tačiau šios bendros ideolo-
gijos principams.

VI. Spaudos draudimo pamoka
lietuvių tautai *)

Įvairių esti iškilmių tautų gyvenime. Bet, tur būt, nedaug
teatsiras tautų, kurios galėtų pasigirti tokios rūšies iškilme, kokią
mes turime šiandieną. Tautų kentėjimai ir vargai esti įvairūs,
todėl ir minėjimas atsivadavimo nuo šitų kentėjimų ir vargų turi
„dažniausiai labai nevienodą pobūdį. Mūsų tautinės martirologijos
istorijoje spaudos uždraudimas buvo viena iš skaudžiausių dramų.
Ir iš tikro buvo kuo sielotis, kad rusų despotiška vyriausybė.
nesiskaitydama su švenčiausia prigimtąja tautos teise, uždraudė
jai turėti savo lotynišką-lietuvišką spaudą. Įsivaizduokime tik
gerai, kokiose aplinkybėse tai buvo įvykę.

Tauta, kultūriškai atsilikusi, tautiškai nesusipratusi, nete-
kusi tradicinės savo inteligentijos, nes ši žuvo savo tautai, betar-
naudama svetimiems dievams, — tokia tauta nustoja vienos iš
svarbiausių priemonių užpildyti šitas spragas kaip tik tuo laiku,
kai visame pasaulyje smarkiai eina tautinis atbudimas ir kilimas
tose tautose, kurios buvo kultūriškai atsilikusios arba tautiškai
nesusipratusios. Koks tat apmaudas turėjo graužti kiekvieną
susipratusį lietuvį matant, kaip tautos budeliai plėšė iš tautos
rodos paskutinę išganymo priemonę!

Tiesa, rusų valdžia tarsi paliko lietuvių tautai išeitį iš šitos
keblios padėties, leisdama, ir ne tik leisdama, bet ir proteguo-
dama, lietuviškų knygų spausdinimą rusų raidėmis, vadinamąja
„graždanka“. Rusų valdžios užmačios buvo visai permatomos:
rusiškoji „graždanka“ turėjo tarnauti įrankiu lietuvių tautai iš
pradžios suartinti su rusų kultūra, o paskui ir visai surusinti.

Tokiu būdu prieš lietuvių tautą buvo atsistojusi šitokia tra-
giška alternatyva: arba išsižadėti legalios savo spaudos, bet tuomet
dar labiau pagilinti taip pavojingą tautai kultūrinį atsilikimą,

*) Kalba, pasakyla per iškilmingą ateitininkų susirinkimą, įvykusį
Kaune 1929. V.9. Spausdinta Židinyje 1929 m. 5—6 nr., 462—465 p.

— 134 —

arba prisiimti rusiškąją „„graždanką“, bet tuomet šituo oportu-
nistišku žygiu pastūmėti tautą eiti tuo klastingu keliu, kurį buvo
jai paruošusi rusų despotija. Pirmuoju atveju perspektyva ne-
galėjo būti labai viliojanti jau todėl, kad spaudos uždraudimas
atėjo tuoj po lenkų nevykusio sukilimo, kai rusų reakcija ir
teroras itin siautė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Sunku tat buvo
tikėtis greit ir lengvai atkovoti savo spauda. Žodžiu tariant,
tamsi ateitis turėjo tuomet slėgti lietuvių sielą, tarsi paniuręs
dangus, kuriame nematyti nė vieno vilties spindulėlio. pranašau-
jančio artimą giedrą.

Antruoju, t. y. oportunizmo, atveju perspektyva buvo nege-
resnė. Leiskime, kad lietuvių tauta būtų nuėjusi rusų siūlomo
kompromiso keliu. Ar tai reiškė, kad ji iš tikro būtų pasinaudojusi
savo spauda taip, kaip jai būtų pageidaujama? Visų pirma rusų
cenzūra žymiai būtų aprėžusi spaudos naudojimosi laisvę, o antra
vertus, patyrusi, kad lietuviai pasinaudoja rusų „graždanką“ kultū-
riniam savo kilimui ir tautiniam susipratimui, rusų valdžia neabe-
jojant būtų radusi savo despotizmo arsenale tinkamų priemonių
šitam judėjimui kliudyti. Bet, kas svarbiausia, lietuvių tauta būtų
atsistojusi į tautinių kompromisų kelią, kas būtų reiškę susilp-
nėjimą tautos pasiryžimo būti kultūriškai nepriklausomai, būti
moraliai nepalenkiamai, apsaugoti savo valią į pergalę, į laimė-
jimą. Žodžiu tariant, oportunistiškas kompromisas su rusų valdžia
ne tik būtų buvęs nesėkmingas, bet jis dargi būtų buvęs tautos
nusižengimu prieš savigarbos pareigą ir prieš savo nepriklau-
somą ateitį.

Lietuvių tauta garbingai pasirinko pirmąjį erškėčiais nu-
klotą kelią, — kelią, žadėjusį iš pat pradžios didvyrišką kovą.
prometėjiškus kentėjimus, bet ir galutinio išsivadavimo viltį, nes
kiekvienas tvirtas pasiryžimas laimėti yra iš esmės laimėjimo
pradžia. Ir mes galime būti dėkingi Apvaizdai, nulėmusiai mūsų
tautai šitą kovos bei skausmo kelią. Minėdami šiandieną spaudos
atgavimą, įvykusį prieš 25 metus, mes iš tikrųjų turime minėti
ir pagerbti tuos, kurie kovojo už spaudos laisvę, nenorėdami
nurimti brutalios prievartos atmosferoje. Jie pirmi stojo į ak-
tyvią kovą už nepriklausomą tautos gyvenimą ir savarankišką
kultūrinį reiškimąsi, duodami mums nepamirštiną pavyzdį ir pa-
likdami tautai garbingos ateities testamentą.

Labai reikšmingas yra faktas, kad mūsų tautinio atgimimo
pradžia yra įvykusi kaip tik spaudos uždraudimo laikotarpyje.

— 12)

Vadinasi, rusų prievarta neįstengė užgniaužti tautos atbudimo iš
ilgo snūduriavimo. Greičiausia rusų priespauda bus labiau su-
kiršinusi lietuvių tautos sąmonę ir pakėlusi tautinį susipratimą,
iššaukdama pasipriešinimo reikalą lietuvių tautoje. Tai yra išro-
dymas to fakto, kad kiekviena prievarta neatsiekia savo tikslo
ir suteikia net priešingų išdavų, jei jai sugebama pasipriešinti ir
nesusidemoralizuojama oportunistiškame servilizme.

Apskritai, spaudos draudimo istorija, su jos brutalia prie-
varta iš vienos pusės ir didvyriškomis kovomis iš antros, yra
mums labai naudinga pamoka, kurios mes neprivalome pamiršti
nei dabar nei ateityje. Šita istorija mus pamoko visos eilės tiesų
moralinio ir praktiško pobūdžio.

Visų pirma, ji mums gyvu pavyzdžiu įrodo, kad brutalios
nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač, kai šita prievarta
kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias teises, serviliškas nusilen-
kimas prieš ją, arba net kompromisas su jąja yra mažiau nau-
dingas, negu griežtas, pirmu net pažvelgimu visai nenaudingas,
pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilen-
kimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja žmones moraliu at-
žvilgiu ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei
visuomeninei akcijai.

Šitos tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad ap-
skritai visuomeniniame gyvenime bei veikime galima apsieiti be
kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvai-
riausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų in-
teresų, kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad
kompromisai tegali liesti žmonių interesus ir taktikos priemones.
bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą
brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, yra
iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir y
net nusižengimas.

Antra, ko moko mus mūsų spaudos draudimo istorija, yra
tai, kad didelis įsitikinimas savo tiesoje ir tvirtas pasiryžimas
laimėti kovą su despotiška prievarta turi anksčiau ar vėliau baigtis
pergale ir triumfu. Bet, žinoma, šitokis laimėjimas neapsieina
be sunkaus darbo, be brangių aukų, be kentėjimo, be susigrū-
mimo su apginkluotu prievarta priešininku.

Ir dar mus moko spaudos draudimo istorija, kad tauta
bręsta nepriklausomam gyvenimui arba šitą nepriklausomą gy-
venimą sugeba išlaikyti tik tol, kol ji tikrai myli savo laisvę ir

— 126 —

yra pasiryžusi ją ginti visomis savo pajėgomis. Tauta, nustojusi
verguvėje laisvės meilės, yra, vieno istoriko pasakymu, sušunėjusi
tauta, neverta nepriklausomo gyvenimo.

Atsiminti šitą mūsų istorijos pamoką, palaikyti ją savo
dvasioje per visą gyvenimą, ir padaryti iš jos prideramų išvadų,
yra mūsų prievolė, yra, taip sakant, atsilyginimo kaina atžvilgiu
į tuos, kurie sudėjo brangias aukas kovoje už spaudos laisvę ir
tuo pačiu už mūsų būsimą nepriklausomumą. Šita pamoka itin
svarbi yra mums todėl, kad vergiško servilizmo pavojus dėl įvairių
priežasčių yra mūsų tautai labai didelis. k

Visų pirma, mes dar nesuskubome visai išsiemancipuoti nuo
tos nelaisvės, kuri slėgė mūsų tautos dvasią ir varžė jos kūną per
keletą šimtmečių. Iš pradžios lenkų politikos įtaka, ėjusi sumu-
žikinimo linkme, paskui rusų biurokratinio despotizmo jungas,
turėjęs nukultūrinimo tendencijos, laikė mūsų tautą žiauraus
pavergimo stovyje. Baudžiava, taip dar neseniai pasidariusi pra-
eities faktu, negali dar šiaip ar taip nesireikšti mūsų tautos būde
ir įpročiuose. Servilizmui palanki dirva istorijoje susidarė dar
todėl, kad mes neturėjome joje tikrai riteriško periodo, ir kad tie-
mūsų visuomenės sluoksniai, kurie savo socialine padėtimi buvo
pašaukti atsispirti miesčioniškumo dvasiai ir sudaryti moraliai ir
intelektualiai laisvos inteligentijos kadrą, nutauto, pasidavę sveti-
moms kultūrinėms įtakoms.

Bet ir dabartis sudaro nemaža pavojų laisvam mūsų tautos
apsisprendimui ir išsiemancipavimui iš dvasios verguvės. Apsupti
didelių ir žymiai stipresnių, agresyviai nusiteikusių, kaimynų.
mes nuolatos turime drebėti už savo nepriklausomumą, ir kartais
esame verčiami daryti kompromisų, užuot stojus į nelygią kovą.
Tokiose aplinkybėse susidaro labai palanki atmosfera serviliz-
mui augti.

Servilizmo pavojus dar labiau didėja todėl, kad visa val-
dymo linkmė šiuo laiku ne saugoja tautą nuo vergiško servi-
lizmo, bet kaip tik šiam pataikauja. Pakanka tik įsisąmoninti,
kokia oficialinė ideologija aidėte aidi mūsų visuomenės gyvenime,
kad įsitikrintume, jog mes einame į dvasios verguvę. Ar mums
neįrodinėja oficiozo skiltys, kad tikrai laisvos yra tik laukinės
tautos, ir kad kultūringos tautos yra labiau suvaržytos, negu
kokios kitos? Ar mums neskelbiama, kad kultūrinė autonomija,
pagrįsta laisvu kultūriniu apsisprendimu, yra susiskaldymo
veiksnys? Ar mums neskiepijama nepasitikėjimo įvairiomis visuo-

— 127 —

meninės savivaldybos lytimis ir ar ne labiau propaguojama biuro--
kratinė nuožiūra, negu visuomenės savarankiškumas ir veikli ini-

ciatyva? Ar mes neįskaitome kasdieną oficialaus pasibaisėjimo -
aiškia nuoseklia aktyvia katalikų pasaulėžiūra ir savarankišku

katalikų susiorganizavimu, nepalenktu biurokratinei priežiūrai ir

liberalizmo aprobatai?

Išvada iš čia tegali būti viena: ten, kur verčiamasi prie-
varta, norima vergų. Ir gal būt niekados mums nebuvo tokio
didelio dvasios verguvės pavojaus, kaip šiuo metu, kai šitas pa-
vojus slenka nejučiomis, prisidengęs gražiais žodžiais ir savais
tautiškais rūbais. Tokiu metu prisiminti mūsų kovotojų už spaudą
pamokomą pavyzdį itin yra savo vietoje. Nuo jų, kurie sykiu
su knygomis nešė mums laisvę, mes turime šiandieną pasimokyti
didvyriško pasiryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamo
patvarumo, laisvės meilės, ir verguvės neapykantos. Minėdami
mūsų tautos knygnešius, mes tuo pačiu ryžiamės eiti jų garbin-
gomis pėdomis ir pasižadame niekados nevergauti dvasios servi-
lizmui. Rinkdamiesi šitą kelią „per skausmą į garbę“, mes drįs-
tame kiekvienam mūsų tautos dvasios pavergėjui pasakyti sykiu
su poetu: „Kad tu, gude, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori..
bus kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori!“

VII. Vedamosios idėjos Moterų klausimui

spręsti *)

I. Siekiamasis tikslas. — Moterų klausimas galima būtų laikyti
išspręstu tada, kai moteris, dirbdama normaliai tiesioginio
savo pašaukimo srityje ir atsitiktinai bendrose su vyrais pro-
fesijose, turėtų visas sąlygas:

È

atsiekti maksimalinį individualinės savo asmenybės iš-
vystymą;

laisvai apsispręsti, pasirenkant savo gyvenimo karjerą;
kuriamai ir vienodai vertingai su vyrais pasireikšti parink-
tojoje savo veikimui srityje;

laimėti savo darbui šeimoje lygų moralinį bei materialini
pripažinimą su visuomeninėmis profesijomis;

naudotis lygiomis su vyrais moralinėmis ir visuomeninėmis
teisėmis bei prievolėmis.

II. Vykdomosios priemonės. — Norint sudaryti visas sąlygas
moterų klausimui patenkinamai išspręsti, reikalinga:

L.

mažinti moterų ambicija ir didinti jose tikros savo vertės
pajautimas;

„ individualizuoti moterų auklėjimas bei lavinimas pagal jų

lyties skirtingumą ir pašaukimo uždavinius;

„ išvystyti maksimalinis kuriamasis moters veiklumas tiesio-

ginio jos pašaukimo srityje;

. dirbant šeiminio pašaukimo darbą, vengti konkurencijos su

vyrais visuomeninių profesijų srityje;

. visuomeniškai vertinti, teisingai atlyginti ir juridiniu būdu

laiduoti šeiminės moters pareigos;

. įsąmoninti visuomenėje supratimas, kad ne pareigų vieno-

*) Vedamosios mintys pasikalbėjimui, ivykusiam Ateitininkių šeimotyros

„būrelyje 1927 m. kovo mėn.

— 129 —

dumas, bet vienodas įvairių pašaukimų vertingumas yra
pagrindas tikrai vyrų ir moterų lygybei;

„ atidaryti laisvam moters pasirinkimui visos visuomeninės
profesijos, kurios tik neprieštarauja specifinei moters pri-
gimčiai, ir duoti jai galimybė lygiai pasiruošti su vyrais.
bet sykiu reikalauti už vienodą atlyginimą ir vienodo pro-
duktyvumo;

8. moterys, neinančios į šeiminį pašaukimą iki 25 metų im-

tinai, pašaukti į kultūrinį visuomeninį darbą panašiomis
sąlygomis, kaip vyrai yra šaukiami į karo tarnybą.

VIII. Išvidinis moters atsivadavimas,
kaipo tikros jos emancipacijos pradžia *)

I. Kuo turi prasidėti tikras žmogaus atsivadavimas nuo bet
kurios verguvės?

ve

1. Vidaus nelaisvė yra blogiausia verguvės rūšis, kuria
tvirtai laikosi kiekviena kita einanti iš šalies prievarta.

2. Jokia einanti iš šalies prievarta negali neribojamai trukti,
jei pavergtieji atsivaduoja iš vidaus ir sąmoningai gina savo laisvę
ne kaip maištingi vergai, bet kaip turį savo vertės pajautimą
asmenys.

3. Tikros savo vertės pajautimas yra pirmutinė laisvo apsi-
sprendimo sąlyga, nes žmogiškosios prigimties protingumas yra
žmogaus laisvės pagrindas.

4. Tikras savo vertės pajautimas, besiremiąs žmogiškosios
asmenybės protingumu, reikalauja nuo žmogaus vadovautis savo
gyvenime bei veikime racionaliais motyvais ir realizuoti racionali
gyvenimo tvarka.

II. Kame glūdi moterų verguvės pagrindas ir kuo šita ver-
guvė reiškiasi?

5. Giliausias moters nelaisvės ir įvairaus pavergimo šaltinis.
yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma neįgauna nie-
kados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai bei
sąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei
veikime racionaliais motyvais.

6. Vietoje tikro savo vertės pajautimo moteris turi daž-
niausiai daug tuščios ambicijos, kuri, kaipo pirmojo jausmo kari-
katūra, yra su juoju žmoguje atvirkščioje proporcijoje.

7. Geriausiu tuščios ambicijos, nesutariančios su tikru savo
vertės pajautimu, įrodymu yra įvairios falsifikavimosi rūšys, ku-

*) Vedamosios mintys pasikalbėjimui, įvykusiam Ateitininkių šeimo-
lyros būrelyje 1927. XI. 27. Spausdinta Židinyje 1927 m. 11 nr. 331—323 p.

— 131 —

rios prasideda paprasta pudra ir baigiasi tirštais dažais ir stam-
biais erzacais, ir kurios yra vartojamos labai žymios dalies vadi-
namųjų kultūringų moterų.

8. Tuščią ambiciją ir sykiu stoką padorumo bei savo vertės
pajautimo įrodo taip praplitęs tarp vadinamųjų kultūringų mo-
terų palinkimas giliai dekoltuotis ir šiaipjau stengtis patikti vy-
rams išviršinėmis moteriško savo kūno savybėmis.

9. Tiek dažnas nekritiškas pasidavimas mados hipnozei yra
geriausias pavyzdys tų atsitikimų, kai moters nesivadovauja gy-
venime bei veikime racionaliais motyvais ir susižavi tuo, kas nėra
nei protinga, nei padoru, nei tikslinga, nei estetiška.

'10. Nesupratimas reikalo racionaliai apvaldyti emocianalinį
savo pobūdį, kuris, atpalaiduotas nuo sąvaržų, reiškiasi paprastai
smalsumu, plepumu, pavydumu, nepagrįstomis simpatijomis ir
antipatijomis, nepateisintomis užgaidomis ir neprotingais įpro-
čiais, esti priežastimi tos neracionalios gyvenimo linijos, kuri nesu-
derinama su savo vertės pajautimu ir laisvu apsisprendimu racio-
naliais motyvais, ir kuri taip dažnai padaro iš moters gyvenimo
` aklų nuotykių ir nenuoseklių žygių krūvą (neigiamoji emociana-
lumo pakraipa).

11. Kraštutinių ir nekritiškų emancipančių nusistatymas
suniveliuoti moteris su vyrais ir priversti jas pildyti gyvenime
tuos pačius uždavinius, kuriems tarnauja vyrai: a) nesutinka su
tikru moteriškosios vertės pajautimu, nes pažemina lygiai aukštą,
kaip vyro, moters pašaukimą, b) yra netikslingas, nes verčia
moterį konkuruoti su vyrais tiesioginio jų pašaukimo srityje, c)
yra neteisingas, nes neįvertina ir tinkamai neatlygina moters
darbo tiesioginio jos pašaukimo srityje, d) yra kenksmingas fizi-
niam, kultūriniam ir religiniam visuomenės gyvenimui, nes ardo
šeiminį gyvenimą, kuris yra tvirčiausias pirmojo pagrindas.

III. Kuo turi pasireikšti išvidinis moters atsivadavimas?

12. Tikra moters emancipacija, visai teisingai neatsisakanti
nuo reikalavimo moterims lygių su vyrais moralinių bei visuo-
meninių teisių, turi prasidėti nuo įsigijimo tikros savo vertės pa-
jautimo ir nuo išvidinio atsivadavimo iš prievartos visų tų veiks-
nių, kurie taip dažnai neleidžia moterims vadovautis savo gyve-
nime bei veikime racionaliais motyvais.

13. Tikros savo vertės pajautimas bus moters igytas tada,
kai ji, tarp kitko, a) auklėjimusi bei lavinimusi įgaus pilną žmo-

— 132 —

giškosios asmenybės sąmonę, b) kovos su tuščios ambicijos už-
gaidomis, c) laikys savo veidą ir šiaip jau išvaizdą neliestiną
falsifikacijos tikslais, d) aukštai vertins moteriškąjį savo pašau-
kimą ir reikalaus jam pagarbos ir tinkamo pripažinimo iš vyrų
pusės, e) atsisakys nuo noro patikti vyrams nepadoriomis prie-
monėmis, f) reikalaus iš vyrų tos pačios seksualinės doros, kokios
kad paprastai vyrai iš jos reikalauja, g) saugos savo žmogiškąją
individualybę nuo pavergimo vyriškai prievartai, mados hipnozei,
neracionaliems gyvenimo įpročiams ir t.t.

14. Sugebėjimas laisvai apsispręsti ir sąmoningai vado-
vautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais tegali
ateiti moteriai sykiu su tinkamu būdo lavinimu, pagrįstu tokiu
emocionalinės jos prigimties išauklėjimu, kuris suteiktų jos valiai
viltingą atramą turtingoje aukštųjų jausmų kultūroje (teigiamoji
emocionalumo pakraipa: jautri intuicija ir entuziastiška širdis).

IX. Estetinė ateitininkų ideologija *)
(Projektas) 4

a. Grožis

1. Grožis yra daikto tobulumo spindėjimas pro išviršinę jo
formą, arba lytį.

2. Daikto tobulumas gali būti fizinis, metafizinis, psichinis,
moralinis, kultūrinis, religinis ir t.t. ir yra ne kas kita, kaip daikto
atitikimas savo normų, turinčių giliausias savo šaknis amžinoje
Dievo esmėje.

3. Grožio kriterijai yra subjektyviniai ir objektyviniai: sub-
jektyviniu grožio kriterijumi eina estetinė emocija, kaipo malonus
pergyvenimas, pagrįstas daikto gražumo nuvokimu; objektyviniu
grožio kriterijumi eina daikto objektyvinė savybė, atitinkanti ob-
jektyviai konstatuotus estetikos principus.

4. Dailiajai lyčiai objektyviai reikalingi: a. atbaigta orga-
niškoji visuma (integritas, sive perfectio), b. vienybė įvairumoje
(ordo aestheticus), c. deramoji proporcija (harmonia), d. skaidrus
įsigalėjimas apvaldytoj medžiagoje (splendor formae).

b. Menas ir kūryba

1. Menas, plačiai suprantamas, kaipo vykęs priemonių pri-
taikymas tikslui, gali būti skirstomas į nedailųjį, pritaikomąjį ir
dailųjį meną: pirmasis nieko bendro su grožiu neturi, pavyz-
džiui, strategija, ugdymas; antrasis pritaiko estetines normas iš
esmės neestetiniams tikslams, pavyzdžiui, iškalba; trečiasis turi
tiesioginiu savo tikslu grožį, kad ir panaudojamą kartais utilita-
riniams tikslams, pavyzdžiui, architektūra, skulptūra, tapyba,
muzika. Kai kalbama apie meną apskritai, dažniausiai turima
galvoje dailusis menas.

*) Spausdinta Ateityje 1932 m. 5 nr., 218—221 p. ir Židinyje 1932 m. .
4 nr., 364—367 p. Po to daryta pataisų pagal kritiškas pastabas, kurių
autoriui teikėsi padaryti gerb. prel. A. Dambrauskas.

— 134 —

2. Dailusis menas gali būti suprantamas trejopa prasme:
subjektyvine, aktyvine ir objektyvine; menas subjektyvine prasme
yra sudėtingas menininko nusiteikimas, kuris vadovauja jam dai-
liųjų daiktų kūryboje; menas aktyvine prasme yra dailioji kū-
ryba, arba kuriamasis grožio realizavimas konkretiniu pavidalu;
menas objektyvine prasme yra ne kas kita, kaip dailiosios kū-
rybos išdavos, arba meno kūriniai.

3. Menas subjektyvine prasme, arba meniškas nusiteikimas,
reikalauja šalia įgimtų meniškų palinkimų dar išlavinimo: a. este-
tinio skonio, b. estetinio sprendimo, c. atgaminamosios (repro-
duktyvinės) bei kuriamosios vaizduotės ir d. sugebėjimo techni-
nėmis priemonėmis realizuoti meno kūrinį.

4. Menas aktyvine prasme, kaipo turinti savo tikslu grožį
žmogiškoji kūryba, apipavidalina kokią nors medžiagą dailiąja
lytimi pagal menininko įsivaizduojamą idealinį pirmavaizdį, glū-
dintį giliausiomis savo šaknimis Kūrėjo esmėje, naudodamasis
tam tikslui vaizduojamojo konkretizavimo priemonėmis.

5. Dailioji kūryba yra kūryba tikriausia to žodžio prasme,
nes ji gamina daiktus, turinčius reikšmės jau dėl vieno tik savo
konkretinio, grožiu nešino, pavidalo.

6. Tikras dailiosios kūrybos pateisinimas yra tas, kad jos
kuriamas pagal įsivaizduojamą idealinį tipą konkretinis pavidalas
gali ir privalo patiekti meniškąjį grožį, kurio neįstengia realizuoti
gamta be žmogaus pagalbos.

rA Objektyvus menọ kuriamojo grožio pagrindas pareina
nuo tų pačių normų ką ir gamtos grožis, bet subjektyviai meno
kūrinį apsprendžia iš vienos pusės psichologinės grožėjimosi ypa-
tybės, o iš antros pusės — vaizduojamojo išreiškimo priemonės
(homo additus naturae).

8. Menas objektyvine prasme, arba sukurtosios meno daile:
nybės, būdamos tyrinėjamos estetikos mokslo priemonėmis (ste:
bėjimas, palyginimas, apibendrinimas ir t.t.), patiekia moksliškai
pagrįstų davinių ne tik estetinėms kūrybos normoms, bet ir rei:
kiamiems menininko nusiteikimams nustatyti.

c. Kūrinio lytis ir turinys
1. Nors grožis glūdi formalinėje priežastyje, būtent, lytyje,
vis dėlto grožiui anaiptol nėra abejingas ir apipavidalinamasis
turinys, nes tik žmogiškai reikšmingos idėjos išreiškimas dailiąja
lytimi sudaro tikrai vertingą. meno kūrinį.

— 135 —

2. Pilnas tarpusavis lyties ir turinio atitikimas, arba tobula
jų dviejų vienybė, yra vienas iš pagrindinių dailiosios kūrybos
principų, nes ši realizuoja idėją dailiąja lytimi atbaigtoje orga-
niškoje visumoje.

3. Ten, kur nėra idėjos kokia nors prasme, negali būti ir
grožio, nes grožis šiaip ar taip visados yra idėjos išreiškimas regi-
muoju pavidalu.

4. Dailioji lytis pareina ne tik nuo idėjos turinio, bet ir
nuo medžiagos savybių ir atitinkamos technikos ypatybių.

5. Tiek kūrinio turiniui, tiek jo lyčiai yra neribotų skai-
čiumi, bet ne atpalaiduotų nuo sąlygų galimybių: meno kūrinio
turinys yra subordinuotas gyvenimo tikslo reikalavimams, o lytis
— grožio normoms; todėl meno turinys gali neribojamai turėti
žmogiškai reikšmingos ir suderintos su gyvenimo tikslu kūrybos
ribose, panašiai kaip dailiosios lytys gali neribojamai evoliucio-
nuoti grožio užbrėžtame plote.

d. Menas, tiesa ir dora

1. Dailioji kūryba iš įkvėpimo esmės turi būti laisva, bet
sykiu, autonominga savo“ srityje, ji turi būti subordinuota ben-
driems gyvenimo tikslams; šitas paradoksalinis pirmu pažvelgimu
reikalavimas, kad menas būtų laisvas ir sykiu neprasilenktų su
gyvenimo tikslais, išsprendžiamas ta prasme, kad menas subjek-
tyviai turi būti laisvas savo kūryboje, tuo tarpu kad objektyviai
jis negali nusidėti doros principams, lygiai taip pat, kaip jis negali
nusidėti psichologinės ir ontologinės tiesos reikalavimams.

2. Objektyviai netikras arba moraliai nedoras turinys, iš-
reikštas dailiąja lytimi, negali dar sudaryti tikros dailenybės; yra
tam objektyvinė ir subjektyvinė priežastis: pirma, daikto tobu-
lumas reikalauja tikrumo (atitikimas idealinio tipo) ir gerumo
(atitikimas doros reikalavimų); antra, netikro arba nedoro tu-
rinio pergyvenimas nesiharmonizuoja su grožėjimosi emocija ir
todėl ją drumsčia neestetiniais įspūdžiais; taigi, kurinys, kuris
prasižengia tiesai ar dorai, neišpildo taip pat grožio reikalau-
jamų sąlygų.

3. Nei moralizavimo tendencija nei prasilenkimas su doros
reikalavimais nesiderina su dailiosios kūrybos esme, sykiu laisva
ir subordinuota gyvenimo idealui; jei menininkas pasižymi giliu
jautrumu, to pakanka, kad jo kūryba visai laisvai ir harmoningai

— 136 —

susiderintų su doros reikalavimais. (Spiritualis homo non est
sub lege; ama et fac guod vis). Jei meno kūriny yra nesutarimo
tarp etikos ir estetikos, tai įrodo, kad doriniame menininko sto-
vyje yra netvarkos, neigiamai veikiančios jo dailiąją kūrybą.

4, Menininkas, susiharmonizavęs intelektualiniu, doriniu ir
estetiniu atžvilgiu, kūrybos metu neturi reikalo su prisivertimu
derintis prie žinijos, doros ir estetikos reikalavimų: jis tuomet
visai spontaniškai (savaimingai) respektuoja pagrindinius dailio-
sios kūrybos dėsnius.

e. Meno reikšmė ir tikslas

1. Nei šūkis „menas menui“ nei reikalavimas pavergti meną
naudingumui neatitinka tikros meno esmės: pavergimas meno
utilitariniams tikslams pažemina jį ir panaikina išvidinę jo laisvę;
šūkis „menas menui“ taip pat pažemina meną ir net atima iš jo
tikrąją jo prasmę, nes uždaro jį formalizmo ribose ir atpalai-
duoja nuo idealinio reikalavimo tarnauti gyvenimo tobulumui.

2. Menas tegali turėti tiesioginiu savo tikslu vien grožį; rea-
lizuodamas jį dailiosios kūrybos priemonėmis, menas tobulina
tikrovę ir didina gyvenimo džiaugsmingumą; tokiu būdu reikala-
vimas, kad menas netiesioginiu būdu tarnautų gyvenimo tobu-
lumui, įneatitraukia jo nuo tiesioginio jo tikslo, nes, siekdamas
grožio, menas tuo pačiu tobulina gyvenimą.

3. Tikras meno šūkis privalo būti: menas grožiui, grožis
gyvenimo tobulumui.

f. Aesthetica perennis

1. Tikra estetika tegali būti vien aesthetica perennis, t. y.
trunkanti per amžius estetika, kuri suima į save teigiamuosius
visų amžių laimėjimus, praturtina juos kiekvieno naujo amžiaus
patyrimais ir sugeba atsakyti visiems racionaliems naujovės rei-
kalavimams žengiant į ateitį.

2. Trunkanti per amžius estetika negali pašlyti į jokią vie-
našališką linkmę, nes bet kuris vienašališkumas prieštarauja
jos integraliniam sintetizmui, kuris sudaro svarbiausią esminę
jos žymę.

3. Trunkanti per amžius estetika stato menui labai didelius
reikalavimus, kuriuos tegali ištesėti vien menininkai, apdovanoti .
iš prigimties tikru talentu, rimtai pasiruošę dailiajai kūrybai ir

— 137 —

sugebą faktinai dirbti didelį ir sunkų kūrybos darbą; menininkus,.
nepasižyminčius šitomis savybėmis, ji degraduoja į nepavykėlių
rangą ir jų kūrinių nelaiko dailiaisiais, nedarydama jokių kom-
promisų su aukštaisiais savo principais.

4. Pavyzdžiu tam, kokių reikalavimų stato dailiajai kūrybai
trunkanti per amžius estetika, gali tarnauti sintetinė jos pažiūra
į estetinę poezijos esmę: tikra poezija privalo, pagal poetinės
kūrybos motyvus, sujungti savyje intensyvią emociją (pergyve-
nimas), sugestyvinę išraišką (išreiškimas) ir tobulą dailiąją lytį
(apipavidalinimas, arba įforminimas); pagal poetinės kūrybos
pradus, — ritmiškąją žodžio kultūrą, tikslingą vaizdų dinamiką
ir gilų idėjinį turinį; pagal poetinės kūrybos tematiką, — psicho-
loginę tiesą, ontologinę tiesą, vaizduotės padarų naujoviškumą ir“
natūralų turintį transcendentinę prasmę simboliškumą. Poezija,
neatitinkanti šių integralinės estetikos reikalavimų, negali būti
priskaityta prie pavyzdingos poezijos.

X. Jaunuomenės idealizmas ir modernieji
šokiai *)

Parinktasis moderniųjų šokių vertinimo atžvilgis —
kilnusis jaunuomenės idealizmas

Atsitinka, kad jaunuomenė per nesusipratimą pritaria arba
net praktikuoja dalykus, kurie visa savo esme prieštarauja jau-
natvės dvasiai ir tuo pačiu iš pagrindų ją demoralizuoja. Prie
tokių dalykų, kaip tik priklauso modernieji šokiai, labai praplitę
vadinamajame kultūringame pasaulyje ir todėl importuoti pas
mus su regimai autoritetinga šio pastarojo aprobata. Tik didelis
nesusipratimas, skaudus ir pavojingas moraliu atžvilgiu, padaro
tai, kad žymi Lietuvos jaunuomenės dalis prisiderina prie šitos
šokių rūšies ir nemato tikros jų esmės, taip priešingos visiems kil-
niesiems jaunatvės užsimojimams. Tai iškelti aikštėn ir yra šito
mano rašinio uždavinys.

Mano giliu įsitikinimu, modernieji šokiai, šita žema patvir-
kusio barbariškumo apraiška, kuri šiaip taip dar yra suprantama
nepadoriose patvirkėlių vietose, turėtų neilgai trukus išnykti iš
viešos padorių nesusipratėlių apyvartos, jei jaunuomenė įvertintų
juos jaunojo savo idealizmo šviesoje, — to idealizmo, kuris par-
eina jai iš pačios jaunatvės esmės. Šitokiame moderniųjų šokių
vertinime glūdi ne tik radikalus jų pasmerkimas, bet jų perga-
lėjimo pradžia, nes susipratusi ir kilniai nusiteikusi jaunuomenė
negali nekovoti su mirtinais jaunatvės priešais.

Man nė kiek nebus netikėta, jei smarkūs mano žodžiai per
daug kontrastuos su nusistatymu tos jaunuomenės dalies, kuri
su nerūpestingu nayvumu leidžia sau šokti moderniuosius šokius,
juos kokia nors prasme pateisina arba net tik juos toleruoja, kaipo
neišvengiamą laiko ir bandiškos inercijos blogybę. Bet aš dar

*) Spausdinta Židinyje 1928 m. 3 nr., 185—198 p.; išėjo taip pat atskira
-atspauda, Kaunas 1928,

— 139 —

per daug pasitikiu sveika ir kilnia jaunatvės prigimtimi, kad
sykiu su linkusiais į dorinius kompromisus žmonėmis laikyčiau
bet kuriose aplinkybėse netikslingų dalyku pasakyti viešai visą
liūdną tiesą apie moderniuosius šokius tai jaunuomenės daliai,
kuri dėl kokios nors priežasties yra užsiangažavusi šitame klai-
dingame kelyje. Taigi į kilnųjį jaunuomenės idealizmą šaukiuosi
šituo rašiniu ir šituo idealizmo matu kviečiu vertinti moderniųjų
šokių esmę ir jų sudaromus pavojus.

Jaunuomenės idealizmas ir jo prasmė

1. Jaunuomenės pareiga suprasti jaunatvės prasmę. — 2. Prigimties
jaunatvė, kaipo „pilnas gyvastingų pajėgų klestėjimas“. — 3. Nuosekli dorinė
pažanga nuo prigimties jaunatvės prie dvasios jaunatvės, kaipo dorinio bren-
dimo kelias. — 4. Dvasios jaunatvė, kaipo intensyvus sielos pajėgų išsivys-
tymas idealo tarnyboje. — 5. Organiškas idealo meilės ir dvasios jaunatvės
sąryšis. — 6. Neišvengiama jaunuomenei apsisprendimo kova už kilniuosius
susižavėjimus prieš žemuosius polinkius. — 7. Jaunatvės pasturlakos.

1. — Gerai suprastas entuziastiškas jaunuomenės idealiz-
mas, tarsi pavasario gėlė, yra jaunosios prigimties dovana, kuri
tik tada pasirodo vaisinga visam gyvenimui, kai jinai yra imama
su visu rimtumu, ir kai yra suprantamos tos pareigos, kurių jinai
uždeda. Kilnumas visados įpareigoja; ogi ten, kur nyksta kil-
numo pareigų supratimas, išnyksta ir pats kilnumas. Tas pats
yra ir su jaunatvės idealizmu. Šitas jaunasis idealizmas, labai
rimtas bei kilnus iš-esmės dalykas, uždeda jaunuomenei taip pat
atsakingų pareigų. Ogi, kai šitų pareigų supratimas silpnėja,
nyksta ir- pati jaunatvės dvasia,

Viena iš pagrindinių įjaunatvės pareigų yra suprasti tikra
jaunatvės idealizmo prasmė, apsaugoti šitas idealizmas nuo suny-
kimo ir jis pagilinti sąmoningu nusistatymu bei gyvenimo paty-
rimu. Taigi ir šiuo atveju visų pirma dera bent trumpai įsisą-
moninti, kokia yra tikra jaunatvės idealizmo esmė ir prasmė.

2. — „Jaunatvė, sako F.-A. Vuillermet, tai amžius, kuriame
atsiskleidžia beribiai akiračiai, paauksuoti tekančios gyvenimo
saulės šviesa, žadančia ilgai patverti; tai amžius, kuriame viskas
yra įdvasinta pavasario žavesiu ir kuriame gyvenimo tamprumas
pasireiškia gyvomis spalvomis; tai amžius kilnių entuziazmų,
didingų užsimojimų ir dosnių aspiracijų, kai dvasia atsiveria

— 140 —

didžiosioms idėjoms, širdis — didvyriškiems jausmams, valia —
pastangoms, kovai, aukingumui; tai, pagaliau, amžius, kuriame
jaučiamas neišvengiamas reikalas žengti pirmyn, veikti, kilti,
kurti, atsidėti, pasiaukoti“ (La Mission de la Jeunesse Contem-
poraine, 14-e éd., 9 p.).

Iš tikrųjų tai yra dvasios jaunatvės charakteristika, kuri
turi savo pagrindą jaunatvėje suprastoje fizine prasme. Šita pa-
starąja prasme jaunatvė yra, H.-D. Noble žodžiais tariant, „pilnas
gyvastingų pajėgų išsivystymas“ (Idéal et Jeunesse d'ame, 7-e
éd., 52 p.). „Jaunatvė, sako ką tik paminėtas autorius, suteikia
žmogaus kūnui pilnatvę bei tamprą, proporcijų bei linijų harmo-
niją, veido žavesį, lūpų šypseną, žvilgesnio skaidrą, kaktos giedrą,
žodžiu tariant, visų gyvastingų pajėgų klestėjimą“ (t. p., 51 p.).
Ogi dvasios jaunatvė, jojo supratimu, yra visa tai, kuo pasižymi
jaunatvė fizinėje tvarkoje, tik perkelta į moralinę tvarką. Fizi-
nėje tvarkoje jaunatvė pareina nuo prigimties, tuo tarpu kai
dvasios jaunatvė pareina nuo dorinio nusistatymo. Pasirodo net,
kad prigimties jaunatvė yra visai savaimingai palinkusi į dvasios
jaunatvę ir, būtent, todėl, kad jaunatvė visai natūraliai yra su-
rišta su idealo meile. Didžiausia net jaunatvės jėga yra savai-
mingas jos palinkimas į praktinį idealizmą, t. y. entuziastišką
susižavėjimą bei atsidėjimą visam tam, kas yra tikra, gera, gražu,
kilnu, šventa. Tas, kas, būdamas jaunas, neturėjo aukštų idealų,
iš tikrųjų niekados nėra. buvęs jaunas psichologine šito žodžio
prasme. Maža to: žmogus, nebuvęs jaunas šitokia žodžio prasme
ir neturėjęs drąsios iniciatyvos ir plataus užsimojimo dėl idealo
meilės, niekados savo gyvenime negalės sukurti nieko žymaus,
nes tas, kas nėra buvęs jaunas psichologine šito žodžio prasme,
negali taip pat niekados tikrai subręsti didiesiems gyvenimo
žygiams.

3. — Tikras dorinis žmogaus subrendimas įvyksta tada,
kai tos moralinės žymės, kurios savaime pareina jaunimui iš
prigimties, pasidaro tomis pastoviomis tvirto būdo kokybėmis,
kurios charakterizuoja dvasios jaunatvę. Tikslinga dorinė pa-
žanga nuosekliai ir veda nuo prigimties jaunatvės prie dvasios
jaunatvės. Ir iš tikro tikslinga žmogaus prigimtis neveltui daro
iš entuziastiško idealizmo dovaną jaunatvei. Jei žmogus savo
gyvenime neturėtų tarpo, kai susižavėjimai kilniais idealais savai-
mingai pareina iš prigimties polinkių, tai entuziastiška idealo
meilė ir praktinio idealizmo įsigijimas būtų daug retesnis dalykas,

- 141 —

kaip kad tai yra dabar. Jaunatvės dovanos ateina žmonėms iš
prigimties ne tam, kad jos būtų bergždžiai išaikvotos jauname
pašėlime, bet tam, kad iš jų žmonės pasidarytų viltingą prie-
monę gyvenimo tikslams siekti. Tai ir įvyksta tada, kai jau-
natvės dovanos patvariai palaikomos žmogaus dvasioje doriniu
nusistatymu.

Taigi entuziastiška idealo meilė yra natūrali žymė to opti-
mistiško idealizmo, kuris ateina jaunuomenei iš prigimties. Bet
šita idealo meilė turi tikros dorinės reikšmės tik tada, kai idealu
pasiturima, juo gyvenama, jis realizuojama dorinėmis pastan-
gomis. Ogi tai iš tikrųjų įvyksta tada, kai prigimties jaunatvės
žymės įgauna dorinės vertės, būdamos stabilizuojamos dorinėmis
pastangomis, kaipo jaunosios dvasios ypatybės.

4. — Minėtasis H.-D. Noble labai gražiai bei nuosekliai
nustato idealo ir dvasios jaunatvės santykiavimą. „Idealas,
sako jisai, tai numatytas gėris, nujausta prievolė, gerbiama bei
geidžiama dorybė, gyvenimo tobulumas, siekiamas iš visų pa-
jėgų ir mylimas, kaipo toksai“ (t. p. 22—23 p.). „Turėti idealas
tai laikyti savo sąžinė nuolatinėje gėrio akivaizdoje ir dėl jo
sielotis“ (t. p. 24 p.). „Turėti idealas tai visų pirma juoju gy-
venti“ (t. p. 45 p.).

Visomis šitomis ypatybėmis prigimties įaunatvė pasižymi
labai aiškiai, tačiau ne tokiame laipsnyje, kad šitaip mylimas
ir geidžiamas idealas galėtų būti realizuojamas gyvenime. Šitam
tikslui yra reikalinga dvasios jaunatvė, kuri yra ne kas kita, kaip
intensyvus sielos pajėgų išsivystymas idealo tarnyboje. „Tai,
sako H.-D. Noble, gėrio geidimas visomis jo lytimis, net tada.
kai ydinga prigimtis linksta jam prieštarauti, ir kai aistringi
instinktai stengiasi pašalinti jį iš kelio; tai optimizmas, kuris
nepabūgsta pagundos, nepasisekimo arba net nusidėjimo, bet tik
ta proga dar stipriau ima pasitikėti galutiniu dorybės laimėjimu;
tai entuziazmas, karštas širdies užsimojimas, kilnių jausmų dos-
numas, herojiškų žygių ieškojimas, patvarumas bei pastovumas
pradėtame darbe; atsidėjimas, nematuojamas egoistišku išroka-
vimu; pasiaukojimas, tampąs lygiu prievolės reikalavimui; būdo
tvirtumas, laužąs kliūtis ir įgaunąs tamprumo kentėjime; viltis,
pasitikinti net tada, kai viskas yra pasvirę ir rodosi prarasta;
nuolatos stiprinamas įsibėgėjimas dorinėje pažangoje ir kovoje
su blogiu ir nuodėmingomis pagundomis“ (t. p. 57—58 p.).
"Trumpiau tariant, „tai tvirtas nepalenkiamas, gyvas, virpantis

— 142 —

pasitikėjimas galimybe realizuoti gėrį savyje ir aplink save ir
sykiu vyriška, sėkminga, karšta ir entuziastiška valia jį realizuoti
kiekvienu laiku“ (t. p. 59 p.).

5. — H.-D. Noble supratimu, idealas ir dvasios jaunatvė
pritinka bet kuriam amžiui ir visados papildo vienas antrą dori-
nėje žmogaus pažangoje. ¿Mes privalome, sako jisai, laikyti
savo sąžinę nuolatiniame susirūpinime gėriu ir juo daugiau tu-
rime idealo, juo labiau prievolės gražumas mus sužavi. Tuo
tarpu malonumo viliojimai nuolatos stengiasi palenkti gerą mūsų
valią, ir mes juo daugiau turime dvasios jaunatvės, juo labiau
stiprėja mumyse pasitikėjimas galimybe pasipriešinti blogio gun-
dymams. — Idealas mus apšviečia ir atskleidžia mūsų elgimosi
programą. Dvasios jaunatvė mus paragina ir mus stumia į sėk-
mingą vykdymą visų pareigų, kurioms mes esame liepiamai pa-
lenkti. Tokiu būdu betarpiškai yra pritaikomu du pagrindiniu
doros veiksniu: protas, kuris vadovauja veikimui, ir valia, kuri
stengiasi ji realizuoti“ (t. p. 10 p.).

Taigi entuziastiška idealo meilė ateina jaunuomenei sykiu
su tuo optimistišku idealizmu, kuris lydi fizinių bei psichinių
pajėgų išsivystymą. Bet, kad idealas būtų tikrai realizuojamas
gyvenime, yra reikalinga, remiantis prigimties įaunatve, įsigyti
trunkančią per visą gyvenimą dvasios jaunatvę. Tas faktas, kad
prigimties jaunatvė aplengvina įsigijimą dvasios jaunatvės, su-
teikia ypatingos prasmės tam savaimingam jaunuomenės idea-
lizmui, kuris verčia ją pasitikėti idealu, jį mylėti, reikalauti jo
realizavimo gyvenime ir jam pasiaukoti su visu jaunosios sielos
užsidegimu. Žodžiu tariant, prigimties jaunatvė visai nuosekliai,
nors ir savaimingai, veda prie dvasios jaunatvės. Tai yra na-
tūrali linkmė, kuri savaime reiškiasi jaunuomenės gyvenime, ir
kuri sykiu apreiškia tikrą jos vertingumą. Ir jei kadaise visai
teisingai buvo pasakęs prezidentas Roossevelt'as, kad žmogus, ne-
turįs gilios pagarbos idealui, yra be vertės, tai dar mažiau galima
pasitikėti ateitimi jaunuomenės, kuri neturi idealo ir kūri nesu-
geba dėl jo sielotis, juoju gyventi, jam pasiaukoti. Todėl jaunuo-
menė, einanti linkme, kuri yra priešinga natūraliai savo Tinkmei
į dvasios jaunatvę, iš tikrųjų neišvengiamai slenka į ankstybą
senatvę, į moralinę mirtį. Ir reik sąmoningai žinoti, kad prieš
kiekvieną jaunuomenę šitas nelemtas kelias yra visados lygiai
atdaras, kaip ir kelias į tamprų subrendimą, į dvasios jaunatvę,
i pastovų gyvenimo kovos laimėjimą.

— 143 —

6. — Maža to: jaunatvės prigimtyje yra visados pakankamai
veiksnių, kurie stumia jaunuomenę eiti kaip tik šituo antruoju
nelemtu keliu. Jau vienas lytinio subrendimo faktas leidžia
jaunuomenei labai aiškiai patirti tas iškalbingas pretenzijas,
kurias reiškia žmogaus gyvenime materialinis jo gaivalas. Iš
tikrųjų tai yra pradžia tos kovos, kuri žmogui tenka vesti per
visą savo gyvenimą, tik žymiai platesniame maštabe ir labiau
objektyviame pavidale. Kai jaunuolis pirmą kartą atjaučia savo
būtybėj kovos reikalą, prieš jį faktinai kyla apsisprendimo rei-
kalas, nuo kurio žymioje dalyje pareina visas tolimesnis jo gyve-
nimas. Pasirodo tokiu būdu, kad gyvenimo tikslingumas stato
piieš jaunuolį pirmo laisvo apsisprendimo reikalą kaip tik tada,.
kai jame atsiranda didžiausias jautrumas tiek prie to, kas yra
gera, tiek ir prie to, kas yra bloga. Teisingai tad pastebi vo-
kiečių pedagogas Grunwald'as, kad prieš jaunatvę stovi sunkus
pasirinkimas tarp to, kas yra aukščiau už žmogų, ir to, kas yra
žemiau už gyvulį, (die schwere Wahl zwischen Uebermensch und
Untertier).

Kova tarp dviejų gaivalų — gero ir blogo — ir surišta su
ja alternatyva, katra linkme apsispręsti, yra, galima sakyti, viena
iš charakteringiausių jaunatvės žymių, kuri eina gangreit per
visas jos apraiškas. Šita kova, kaip paminėta, labai aiškiai jau-
čiama jaunuomenės gyvenime lytinio subrendimo metu, kai
tenka apsispręsti ir pasirinkti kilnių susižavėjimų ar juslingų po-
linkių kelią. Susižavėjimas skaistybės idealu yra ne tik fizinės,
bet ir dvasinės jaunatvės kelias, tuo tarpu kai palinkimas į jus-
lingumą reiškia smukimą į fizinę ir dvasinę senatvę.

7. — Panašiai ir kitose jauno gyvenimo srityse eina kova
už teigiamąjį ar neigiamąjį apsisprendimą. Visur prieš jauną
žmogų atsiveria du priešingu keliu. Principe pasirinkimas yra
lengvas, nes nesugadinta jauna siela negali niekados pasisakyti
už aiškiai blogą dalyką. Bet šitas pasirinkimas pasidaro žymiai
sunkesnis, kai įvairūs sofizmai, emocionaliniai polinkiai, blogas
jaunatvės pareigų supratimas ir kitos atsitiktinės aplinkybės ap-
temdo apsisprendimo alternatyvą. "Tuomet pasirodo, kiek įvairių
pavojų gręsia doriniam jaunuomenės gyvenimui, jai pačiai apie
tai nežinant ir net nenujaučiant. Rodos, kas gali būti gražesnio
už atsidėjimą herojiškiems žygiams? O tuo tarpu kaip lengvai
šitas kilnusis pasiaukojimo reikalas pereina jaunuomenės gyve-
nime į.tuščią žygiavimą vardan klaidingai suprantamų tikslų.

— 144 —

"Tokiu būdu, pavyzdžiui, jaunuomenė užsiangažuoja, sakysime.
-antisemitiniuose ir kitokiuose ekscesuose, kur brutali prievarta
yra labai tolima nuo garbingos riteriškos kovos lygiomis sąly-
gomis. Arba kas, rodos, gali būti labiau girtino, kaip nuolatos
:gyva ir visados patvari kultūrinė pažanga? O tuo tarpu kaip
dažnai visai suprantama ir pateisinama reformatoriška jaunuo-
menės nuotaika pereina į niekuo nepagrįstą revoliucinį prievar-
tingumą, kuris nesugeba realizuoti jokios pozityvios pažangos,
nes nėra atsirėmęs į teigiamuosius praeities laimėjimus bei tradi-
cijas. Tokiu atveju jaunuomenė greit išsisemia bergždžiuose
bandymuose reformuoti visuomenę, kad, įžengus į platų visuo-
meninį gyvenimą, paskęstų labai veikiai pesimistiškame konser-
vatizme, šitoje visuomeninėje dvasinės senatvės apraiškoje.

Reformatoriška jaunuomenės nuotaika, tarp kitko, pasi-
reiškia palinkime palankiai priimti naujovės sensacijas, kritiškai
nesvarstant tikros jų vertės. Kiekviena naujovės sensacija lengvai
„jaunuomenės vertinama, kaipo pažangos apraiška, nors šita sen-
sacija ir būtų pasenusio dvasia ir patvirkusio pasaulio ieškojimas
savo atbukusiems nervams stambesnių ir nesveikų sukrėtimų. Tokiu
atveju pasidavimas sensacingos naujovės įtaigoms yra ne kas
kita, kaip nesąmoningas solidarizavimasis su šituo pasenusiu bei
patvirkusiu pasauliu ir užmaskuotas pasirinkimas dorinio suirimo
linkmės. Vienu iš ryškiausių pavyzdžių, kaip jaunuomenė sugeba
nesąmoningai pasirinkti kelią į fizinį pairimą ir dorinį patvir-
kimą, ir yra nekritiškas nusistatymas moderniųjų šokių klau-
sime. Kad taip iš tikrųjų yra su žymia dabartinės jaunuomenės
dalimi, turės paaiškėti iš tolimesnio šitų šokių esmės nusakymo
bei įvertinimo.

II.

Modernieji šokiai; jų esmė ir įvertinimas

1. Šokio esmė ir aplinkybės, kuriose jis gali būti blogas. — 2. Dailusis
bei profaniškas šokis ir erotinio momento išsigimimas juose seksualizmo
linkme. — 3. Seksualinės degradacijos linkmė šokių evoliucijoje paskutiniais
laikais. — 4. Simbolizavimas seksualinio orgiazmo, kaipo moderniųjų šokių
esmė. — 5. Modernieji šokiai, kaipo „naujojo barbariškumo“ apraiška. —
'6. Kelios nuomonės apie moderniuosius šokius estetiniu, moraliniu ir medi-
«cininiu atžvilgiu (moralinis bolševizmas). — 7. Modernieji šokiai ir deramas
katalikų nusistatymas. — 8. Padorių nesusipratėlių psichologinis argumentas

— 145 —

už moderniuosius šokius ir jo vertė. — 9. Tinkamos interpretacijos argu-
mentas už moderniuosius šokius ir jo vertė. — 10. Deramas jaunuomenės
nusistatymas moderniųjų šokių atžvilgiu.

1. — Gerai suprastas šokis yra neabejojant viena dailiojo
meno rūšis. Jai turėjau progos suteikti šitokią aptartį: „Šokis
yra grožio išreiškimas fiziniais judesiais, plastiškai bei ritmiškai
išsivystančiais erdvėje bei laike į vieną harmoningą visumą ir
apreiškiančiais psichinius žmogaus pergyvenimus“ (ž. mano
straipsnį „Gimnastikos ir sporto esmė“, Židinys 1927 m. 11 Nr.,
305 p.). Kaipo dailiojo meno apraiška, šokis yra aukščiausia
fizinių judesių lytis, kuri iš vienos pusės, taip sakant, įdvasina
žmogaus kūną, o iš antros pusės įdaiktina dvasinę žmogaus esmę
kūno judesiuose. Būdamas idealinės žmogaus kultūros apraiška,
šokis, kaipo toks, t. y. iš savo esmės, nėra blogas moraliniu at-
žvilgiu. Kitaip tariant, šokis nėra moraliai blogas, kaipo grožio
išreiškimas fiziniais judesiais.

Bet šokis gali būti vis dėlto moraliai blogas, kai jis paver-
čiamas tarnauti nedoram tikslui, kai jis išreiškia nepadorų turinį.
kai jis atliekamas netinkamu laiku ir vietoje, be prideramo apsi-
vilkimo, su patvirkusiais žmonėmis ir kitose aplinkybėse, kurios
sudaro progų moraliam nusidėjimui. Todėl sakoma, kad šokis,
nesas iš savo esmės moraliai blogas, tampa tokiu atsitiktinai pri-
puolamomis savo ypatybėmis. "Todėl, jei kalbama ne apie šoki
apskritai, bet apie atskirus šokius, pasižyminčius tam tikrais jude-
«desiais ir išreiškiančius tam tikrą turinį, galima jau sakyti, kad
tikras šokis gali būti moraliai blogas konkretine savo prigimtimi.
Kaip pamatysime toliau, modernieji šokiai kaip tik priklauso prie
Šitokios šokių rūšies.

2. — Reik skirti tikrai dailusis šokis, atliekamas dailiojo
meno tikslu, nuo profaniškojo šokio, praktikuojamo pasilinks-
minimo tikslu. Meniškas šokis randa pritaikymo balete, tuo tarpu
kai profaniškas šokis įvairiose pramogų rūšyse. Ir dailusis šokis
ir profaniškasis šokis turi visados tam tikrą pavojų nukrypti nuo
estetikos bei padorumo reikalavimų ir todėl išsigimti patvirkimo
lytimis. Šitas pavojus pareina nuo to, kad šokyje, kuriame daly-
vauja abidvi lytys, beveik visados yra erotinio prado, kuris turi
palinkimo pereiti į seksualinį momentą, besireiškiantį taip pat
perėjimu nuo pridengto prie nuogo judesio. Erotinis pradas
abiejų lyčių šokyje nėra dar blogas iš savęs, sakysime, tada, kai
Jis reiškiasi padoriu vienos lyties susiinteresavimu antra, džen-

— 146 —

telmenišku tarpusaviu užsilaikymu ir kuriamąja fantazija, kuria
viena lytis visai platoniškai stengiasi sužavėti antrą. Dorinė ir
estetinė degradacija prasideda tada, kai žemi instinktai stumia
šokėjus paversti padorų erotinį pradą seksualiniu momeniu. Tai
įvyksta balete, kai šokėjai, pataikaudami žemiems žiūrovų in-
stinktams, apnuogina fizinius judesius ir išreiškia jais nepadorius
motyvus. Tas pats įvyksta ir tada, kai dalyvaujančios profa-
niškame šokyje abidvi lytys išreiškia juoju seksualinio gyvenimo
motyvus ir atitinkamai judesių prasme ir prisilietimų būdais
žaidžia seksualinį žaismą.

3. — Jei paimsime tą evoliuciją, kuri ėjo profaniškųjų
šokių srityje gyvenančių dar žmonių atminimu, tai pamatysime,
kad šita evoliucija visą laiką ėjo seksualinės degradacijos linkme.
Tokia bent linija veda nuo kadrilio, polionėzo ir net mazuro per
valsą į moderniuosius šokius. Pirmuosiuose erotinis elementas
išsispręsdavo kuriamąja fantazija ir sutelktinėse figūrose, ir sykiu
lyčių prisilietimas buvo apribotas labiausiai neutraliomis seksu-
aliniu atžvilgiu kūno vietomis. Valse kuriamoji fantazija ir su-
telktinės figūros yra jau žymiai apribotos, bet užtat lyčių prisi-
lietimo būdas bei plotas yra jau žymiai sustiprinę linkmę nuo
erotinio prado prie seksualinio. Čia jau duodama daugiau progos
ir laiko šokėjų dėmesiui įgauti seksualinio intereso, tuo tarpu kai
pirmuosiuose šokiuose dėmesiui nebuvo duodama galimybės susi-
telkti aplink šitą klausimą. Vis dėlto ir valsas, kad ir buvo
apreiškęs savo laiku tam tikrą degradaciją, nėra dar blogas savo
prigimtimi, nes jo judesiai nesimbolizuoja dar jokio seksualinio
motyvo ir taisyklinga šokėjų susilietimo poza seksualiai yra dar
neutrali, nors nuolatos rizikuoja peržengti leistinas ribas. Neste-
bėtina todėl, kad valsas savo laiku buvo sutiktas su nepasiten-
kinimu turinčių padorumo jausmą žmonių, kurie tokiu būdu
buvo tarsi nujautę fatališką degradacijos linkmę. Dabar šitas
nepasitenkinimas norima panaudoti moderniųjų šokių naudai,
teigiant, kad kiekviena naujovė iššaukia konservatyvių žmonių
murmėjimą. Iš tikrųjų nepasitenkinimas valsu buvo jau visai
teisingas degradacijos, arba neigiamosios evoliucijos, įvertinimas.

Modernieji šokiai reiškia jau šitos evoliucijos atbaigiamąjį
tarpsnį, nuo kurio toliau tas pats kelias veda tik į sąmoningą
cinizmą, jei nenorima sąmoningai atsiversti ir atsispirti nelemtai
degradacijos pagundai. Ir iš tikro modernieji šokiai pasižymi
visu tuo, kas daro iš jų seksualinį žaismą, kur nėra jau vietos.

aro

platoniškai suprantamam erotiškam pradui. ` Kuriamoji inicia-
tyva iš jų beveik visai pašalinta ir pakeista nepaprastu judesių
vienodumu. Sutelktinės figūros iš jų pašalintos ir šokėjų dėmesys
sutelktas vien savo partnerių asmenyje. Muzikalinis akompa-
niamentas pasireiškia juose labai triukšmingų ir svaiginančiu
būdu, kurio sugestionuojamas labai primityvus ritmas. Tokiu
būdu kūrybinis, visuomeninis ir estetinis momentai randasi juose
pašalinti beveik visiškai. Ką tuo tarpu išreiškia savo judesiais
šokėjai, susidomėję vien savo partneriais chaotiškame džazbando
triukšme?

4. — Pakanka vieną tik kartą kritiška akimi pažiūrėti į
moderniuosius šokius, kad būtų aišku, jog intimiškai susilietusios
šckėjų poros savo judesiais simbolizuoja seksualinius pergyve-
nimus. Iš tikrųjų modernieji šokiai yra ne kas kita, kaip seksu-
alinio orgiazmo simbolizavimas fiziniais judesiais. Juose atmesta
visa, kas galėtų išlaikyti erotinį elementą padorumo lytyse, ir
sustiprinta visa tai, kas verčia šitą elementą pereiti į seksualinį
momentą, t. y. kas paspalvina lyčių draugavimą fiziologiniu
pobūdžiu.

Prof. S. V. Frankas, daręs neseniai Rygoje pranešimą apie
„naująją barbariją“, šitaip nucharakterizavo moderniųjų šokių
esmę: „Dar daugiau negu kinomatografe yra simboliškų primi-
tyvizmo apraiškų moderniuosiuose šokiuose. Pradedant kekvoku
ir baigiant blekbotomu, tenka stebėtis didžiausiu pasisekimu,
kuriuo džiaugiasi tarp Europos tautų primityvūs laukinių žmonių
šokiai. Ir kaip nesistengiama atsipalaiduoti nuo pagyvenusių
žmonių prietarų, negalima vis dėlto neigti, kad moderniųjų šokių
panašumas su laukinių žmonių šokiais, o, gali būti, ir šitų šokių
patraukiamoji galia, glūdi orgiastiškoje jų prigimtyje, arba taip
charakteringame laukiniams žmonėms simbolizavime ir kartais
net išviršiniame intimaus seksualinio akto pamėgdžiojime. Tr jei
mes dar paminėsime apie garsųjį džazbandą, tai nejaugi nėra
didžiai stebėtina, kad europiečio ausis, pripratusi prie švelniau-
sios muzikos, su didžiausiu pamėgimu gaudo primityvius triukš-
mus ir pasismagina barbariška kakofonija“ (ž. pranešimą, padėtą
1928-III-3 d. „Segodnia Večerom“ 51 Nr.).

5. — Prof. Frankas visai teisingai stato moderniuosius šokius
į priežastingą sąryšį su tuo „naujojo barbariškumo“ dvelkimu,
kuris eina gangreit per visas mūsų kultūrinio gyvenimo sritis.

— 148 —

Visur jaučiamos tam tikros dekadencijos apraiškos, kurios kri-
tiškai mąstančius žmones negali neįspėti dėl vykstančio mūsų
civilizacijos gelmėse kaž kokio irimo, kaž kokios fatališkos evo-
liucijos. Gimstąs iš šitos evoliucijos žmogus primena laukinį
žmogų, nors sykiu žymiai nuo jo skiriasi ir tam tikra prasme
yra net pavojingesnis už jiji. ,„Modernusis žmogus, tasai dirb-
tinis laukinis padaras, skiriasi nuo tikro laukinio žmogaus, "kaip
kad automatas skiriasi nuo gyvo žmogaus. Dirbtinis jo apsipras-
čiokinimas taip skiriasi nuo prigimto paprastumo, kaip Sena-
tviška vaikystė nuo tikros jaunatvės. Šitame sujungime primi-
tyvo su racionalizmu glūdi rimtas naujojo barbariškumo pavo-
jus“ [Ž t P)»

Žodžiu tariant, modernieji šokiai yra apraiška ne to bar-
bariškumo, kuris turi prieš save kultūrėjimo perspektyvas, bet
to barbariškumo, kuris atsiranda išsigimimo išdavoje, ir todėl
veda nejučiomis net jaunąsias savo aukas į ankstybą senatvę
ir ūmų suirimą.

6. — F.-A. Vuillermet, parašęs labai turiningą ir gerai do-
kumentuotą knygelę „Les Catholiques et les Dances nouvelles“
(Paris, P.Lethiellu, Ed.), yra surankiojęs tarp kitko visą eilę
nuomonių pasauliečių, kurie charakterizuoja moderniuosius šo-
kius ar estetiniu, ar moraliniu, ar medicininiu atžvilgiu. Kai kurios
iš jų bus gal ne pro šalį anonimiškai pacitavus barbariškai moder-
niųjų šokių prigimčiai geriau nucharkterizuoti.

„Šitas atletiškas kraipymasis, išreikštas muzikoje; šitas lėtas
bei liūdnas žygiavimas, atbaigiamas pagal savotišką taktą; šitas
paprastas junginys žingsnių su mažiau ar daugiau brutaliais slan-
kiojimais, su mažiau ar daugiau geidulingomis pozomis, su ma-
žiau ar daugiau rizikingu kojų draikymu, — tai skaudžiausias
paneigimas, kuris kada nors buvo padarytas Terpsichoros menui,
arba, aiškiau tariant, grakštumui ir grynam grožiui“ (o. c. 33 p.).

„Nejaugi šita nerangiųjų gimnastika galėtų turėti pasise-
kimą, kurį iš tikrųjų turi, jei jis nebūtų pridengtas seksualinio
jaudinimosi įrankis; ...ir tai, kas ją daro ypatingai pavojingą,
yra, būtent, dviprasmis jos pobūdis, kuris tiesioginiu būdu nesi-
kėsina ant dorybės, bet tik sužadina visą nesveiką smalsumą“
(0. c. 34 p.).

„Vienas geros draugijos žmogus, puikus šokėjas, šitaip cha-
rakterizavo kiekvieną iš naujų šokių: tango — nešvarus, fox-
tro — ciniškas, java — brutali, scottisch espagnole — provoka-

—- 149 —

toriška, schimmy ir blue — marazmas ir švento Vito šokis. Visa
tai atsiduoda apašu, avantiūristu, klajūnu, laukiniu žmogumi“
lo: C. 34 p), .

Ne mažiau reikšmingos yra ir gydytojų nuomonės. ,,Dak-
taras Pinard teigia, kad šitie šokiai sužadina kenksmingą susijau-
dinimą pas daugelį mergaičių, kad jie žalingi vaisingumui, kad
jie savo piktnaudžiavimu įveikia sveikatą. — Daktaras Pagės
tvirtina, kad šitie šokiai, užuot stiprinę, sudaužo; užuot jauninę.
pasenina. Iš tikrųjų rodos viskas juose yra numatyta favori-
zuoti jaudinimui. Ilgai trunką kūnų susilietimai, kurie kadaise
buvo laikomi nepadoriais, juose yra intimūs ir nuolatiniai. —
Daktaras G. L.-C. Bernard, žymus ginekologas, tvirtina, kad šitie
šokiai gamina daugybę fizinių bei psichinių sukrėtų; kad jie yra
pavojus, su kuriuo privalu labai rimtai kovoti, — nelaimė, kuri
reik neatidėliojant pašalinti“ (o. c. 34—35 p.).

Pats F.-A. Vuillermet, visai įsitikrinęs, prieina radikalią iš-
vadą: „Šitie šokiai yra ne kas kita, kaip moralinis bolševizmas“
(o. c. 35 p.), o prie kitos progos kartoja vieną pareikštą ankietoje
sprendimą: „Tai nuodai. Privalu drausti tai, kas užmuša“
(o. c. 45 p.).

7. — Kartais ta jaunuomenės dalis, kuri leidžia sau šokti
moderniuosius šokius, teisinasi tuo, kad šitie šokiai nėra formaliai
draudžiami tiesioginės jos vyresnybės, ir kad apksritai jie nėra
visuotinai draudžiami. Iš tikrųjų, katalikams daugelyje vietų
jie yra formaliai uždrausti bažnytinės vyresnybės, būtent, viešais
vyskupų atsišaukimais į savo tikinčiuosius. Bet ir tais atsitiki-
mais, kai nėra iš vyskupų pusės formalinių draudimų šokti mo-
derniuosius šokius, negalima tokio formalinio draudimo stoka
aiškinti ta prasme, kad tokie modernieji šokiai, kokie buvo aukš-
čiau nusakyti, yra leista šokti. Šituo atžvilgiu pakankamai auto-
ritetingas yra Cambrai arkivyskupo paaiškinimas: „Tango, fox-
trot ir kiti panašūs šokiai, sakė jisai jau 1920 metais, yra ne-
doros iš savo prigimties pramogos. Jie yra pačios sąžinės drau-
džiami visur ir visados, anksčiau už vyskupų pasmerkimus ir
nepriklausomai nuo jų. Šitie pasmerkimai tik suteikia naujos
prievolės jų nešokti. Ten, kur pasmerkimai nėra įvykę, prigimtoji
dorinė prievolė nuolatos galioja“ (Cituota pagal Vuillermet,
oc. 87 p.).

Lietuvos katalikiškajai jaunuomenei šiuo metu negali būti
jau abejonės. kad modernieji šokiai yra jai neleistini ne tik pri-

— 150 —

gimtosios doros draudimu, bet ir formaliniu bažnytinės vyres-
nybės paraginimu kovoti su moderniaisiais šokiais, kaipo su ne-
dora pramogų lytimi. Lietuvos bažnytinės provincijos arkivys-
kupo ir vyskupų laiške tikintiesiems, paskelbtame šiais 1928
metais Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga, randame
šitokį griežtą moderniųjų šokių pasmerkimą: „Paskui bėgėdiškas
madas eina nepadorūs naujos gadynės šokiai, tie ryškiausi liudi-
ninkai mūsų civilizacijos išsigimimo. Juk tie šlykštūs šokiai tai
ne kas kita, kaip grįžimas į laukinių žmonių papročius, tai vi-
siškas kilnesnio dvasios elemento žmoguje paneigimas, tai liūdnas
žmonių sielos ir skonio sumenkėjimas“ (Kauno akikatedros bazi-
likos vikarų kolegijos leidinys 10 Nr., 8 p.).

Ir štai Lietuvos bažnytinės provincijos jierarchai, nucharak-
terizavę kūniškumo ir ištvirkimo apraiškas šokiuose ir kitokiuose
įsigalinčiuose mūsų gyvenime įpročiuose, atsišaukia į mūsų jau-
nuomenės idealizmą. „Pirmiausia, skaitome tame pačiame laiške,
mes šaukiame į kovą katalikišką patriotišką jaunimą. Jūsų, skais-
tusis jaunime, jaunos ir jautrios širdys greičiau supras pavojų
ir giliau jį pajaus. Jūsų jauna drąsa sugebės pasipriešinti pik-
tiems sugedimo viliojimams. Jums šviečia kilniausi skaistybės
idealai. „Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą“
(Mat. V. 8). Jūs esate mūsų tautos tradicinių dorybių paveldė-
tojai ir jūsų šventa pareiga neišbarstyti to brangaus bočių pali-
kimo, bet dar aukščiau jį iškelti“ (t. p. 10—11 p.).

8. — Moderniųjų šokių praplitimas iš dalies gali būti aiški-
namas tuo nesusipratimu, į kurį dažnai įpuola visai padorūs
žmonės. Padorių nesusipratėlių argumentą F.-A. Vuillermet for-
muluoja šitokiu būdu: „Užtikriname jus, sako kai kurie, kad
mes nematome nieko blogo šituose šokiuose. Mes juos šokame
visai korektiškai, nepatirdami nė mažiausio blogo jausmo, ir ne-
jausdami, kad mūsų prote ar širdyje kiltų nors kiek nepadori
mintis arba geidimas. Mūsų dėmesys tėra atkreiptas vien į patį
šokį. Tr tai reikalinga norint gerai šokti. — Aš visai tikiu, atsako
į šitą argumentą už moderniuosius šokius Vuillermet: kad nuo-
latinis susitelkimas, kurio reikalauja naujųjų šokių atlikimas
pagal visas taisykles; kad noras pasilinksminti, įsitraukimas, kru-
tėjimas, kuris sykiu atliekamas, išsiblaškymas ir nuovargis yra
kliūtis pagundoms ir geidulių sužadinimui, arba net visa tai pa-
deda juos veikiai apramdyti. Bet, jei kurį laiką pavojus yra
sumažintas, ar tai reiškia, kad jis neatgims tada, kai jūs pasida-

— 151 —

rysite patyrusiais šitame mene? Be to, jei tai yra tiesa tam tikram
šokėjų skaičiui — užtikrinimai man buvo dažnai daromi, ir aš
neturiu jokio pagrindo įtarti jų tiesumą — tai ar galite jūs teigti,
kad lygiai taip pat yra su šokėjų dauguma ir ypač su jaunaisiais“
(o. c. 43—44 p.).

Visai galima tikėti, kad nesugadinti žmonės iš tikro ma-
žiausiai arba net per savo nayvumą visiškai nepatiria nieko blogo
moderniuosiuose šokiuose, kurie, kaip matėme, iš tikrųjų simbo-
lizuoja seksualinį orgiazmą. Bet kaip tik todėl šitų padorių nesu-
sipratėlių argumentai pasidaro ypatingai pavojingi tikram nusi-
statymui moderniųjų šokių klausimu. Šitie argumentai užtemdo
tikrą moderniųjų šokių esmę ir duoda patvirkusiems žmonėms
galimybės dangstytis liudymais tų, kurie nėra įtariami nedorais
pasielgimais. Bet ir patys nesusipratėliai šalia klaidingo spren-
dimo išsiduoda tokiais atvejais dar tam tikra dorinės intuicijos
ir dorinio jautrumo stoka, nes, jei jie nejaučia nieko blogo, šok-
dami moderniuosius šokius, tai jie vis dėlto turėtų jausti mora-
linę aversiją prie viešai demonstruojamų šokių, kurie simbo-
lizuoja visai nepadorius dalykus ir reiškiasi todėl atitinkamomis
pozomis ir judesiais.

Pagaliau, remiantis psichologijos daviniais, galima net labai
abejoti, ar iš tikro modernieji šokiai neveikia blogai tuos, kurie
nieko blogo nejaučia, juos šokdami. Psichologija konstatuoja
ne tik tai, kad psichinis pergyvenimas gali pasireikšti tam tikrais
judesiais, pozomis ir išvaizda, bet ir atvirkščiai, kad łam tikri
judesiai, pozos ir išvaizda, kitaip tariant, plastiški ir motoriniai
vaizdai turi mūsų psichikai judinamosios galios ir todėl daž-
niausiai sąmoningai ar tik pasąmonyje yra pergyvenami atitin-
kamu psichiniu būdu. Teigti todėl, kad iš savo prigimties nepa-
dorus bei nedoras šokis neturi jokios blogos įtakos žmogaus psi-
chikai ir dar jautriai jaunuomenės psichikai, yra iš tikrųjų nesi-
skaityti su psichologijos patyrimais. Taigi psichologiniu atžvilgiu
vertinant moderniuosius šokius, reik konstatuoti, kad šokiai, kurie
simbolizuoja seksualinį orgiazmą, turi fatališkos tendencijos są-
moningai ar nesąmoningai jaudinti šokėjus seksualine prasme.

9. — Yra taip pat žmonių, kurie, negalėdami apginti mo-
derniųjų šokių iš esmės, stengiasi juos išgelbėti nuo visiško pa-
smerkimo, teigdami galimybę juos sukultūrinti ir pašalinti iš jų
visa tai, kas nesutinka su doriniais ar estetiniais reikalavimais.
Tas tinkamos interpretacijos argumentas už moderniuosius šo-

— 152 —

kius, Vuillermet liudymu, yra prancūzų formuluojamas maždaug
šitokiu būdu: „Šitie šokiai, gal būt, yra blogi, bet tinkamai inter-
pretuojami ir dorų žmonių šokami šeimyniškoje aplinkumoje, jie
iš tikro nesudaro pavojaus. Prancūziškas skonis sugebėjo atskirti
tai, kas buvo juose sunkaus ir atstumiančio, ir šitie šokiai, tiek
užgauną padorumo jausmą ir juslingi, kai jie yra argentiniečių
ar amerikiečių šokami, pas mus, pakeitimų eilėje, yra pasidarę
ne tik švarūs, bet ir visiškai švelnūs. Paragvajuje, Meksikoje ar
San-Francisco jie tegali būti vien skandališki; Paryžiuje ir visur,
kur viešpatauja mūsų skonis, jie yra korektiški ir grakštūs“
(o. c. 41—42 p.).

Vuillermet atsako į.šitą tinkamos interpretacijos argumentą
iškalbingais kitų žmonių sumetimais. ,,Patyrimas ir tiesių pasau-
liečių liudymai leidžia mums teigti, kad šitokia interpretacija ne-
sugeba jautrioje ir pilnoje gyvybės jaunuomenės praktikoje pa-
šalinti iš šitų egzotiškų pramogų įgimtos nepadorios linkmės“
(Mgr Ouilliet). Tegul švelnina, jei galima, šitą barbarišką atžalą
ir tegul mažiau ar daugiau sąmoningai taiso įgimtą jai begėdiš-
kumą, bet kaip tik ji užtiks palankų sau temperamentą, ji atgaus
savo karštį ir prigimiąją galybę. Jinai yra pagoniškojo kūno
nuodai, įsisunkią į visuomenės organizmą, kurį tašė septyniolika
krikščioniškojo dvasiškumo ir dorinio vertingumo amžių. Jinai
yra daugiau negu maištas, nuo kokio nebuvo laisvas joks krikš-
čionybės amžius, — jinai yra iš savo esmės bei linkmės instinkto
anarchija, atmetanti gėdumo jausmus ir drausmės reikalavimus,
kurie yra ne kas kita, kaip amžinojo dorinio dėsnio pritaikymas.
sielos daromas savo kūnui“ (Mgr Charost). "Todėl Vuillermet
visiškai pasirašo po Paul Bourget pasakymu, kad „šitie savotiški
šokiai, sudaryti savotišku tikslu jų gimtinėje, negali būti visiškai
atpalaiduoti nuo pirmykštės savo ydos ir mažiau ar daugiau jie
pašaukti eiti prigimtąja savo linkme“ (o. c. 42 ir 43 p.).

Bet sakysime, kad modernieji šokiai iš tikro gali būti atpa-
laiduoti nuo savo prigimties ir ištobulinti iki tam tikro meniš-
kumo laipsnio. Būtent, sutiksime, kad jie nustoja simbolizavę
seksualinius motyvus ir jų judesiai atitinkamai pakeičiami; kad
lyčių susilietimai juose išlaikomi padorumo ribose; kad muzika
ištobulinama iki ritmiško melodingumo; kad juose sudaromi
bendro pasilinksminimo momentai arba figūros; žodžiu tariant,
kad jie yra pakeičiami estetiniu, moraliniu, visuomeniniu, higie-
niniu ir muzikaliniu atžvilgiu. Bet tuomet iš tikrųjų negalima.

— 158

jau kalbėti apie tuos pačius šokius, nes jie iš esmės bus pakeisti,.
ir juose neliks to, kas jiems dabar yra charakteringa, ir kas su-
daro savotišką jų prigimtį. Tuomet tektų kalbėti apie naujų
šokių kūrimą su ta ypatinga aplinkybe, kad į kūrybos pagrindą
būtų dedamas blogas dalykas tikslu kūrybos eigoje ji patobulinti.
Bet tuomet kokiam galui reikėtų imti pradedamuoju choreogra-
finės kūrybos pradu nevykęs iš esmės dalykas, kai kūrybinės.
galimybės nėra apribotos šita neišvengiama prievarta.

10. — Apskritai tokiais atvejais noras apginti šiaip ar taip
moderniuosius šokius yra pagrįstas ne racionaliais sumetimais,
bet oportunistišku pataikavimu laiko dvasiai ir mados sensaci-
joms. Todėl stoka drąsos stoti į atvirą ir griežtą kovą su moder-
niaisiais šokiais yra jaunuomenėje, ten, žinoma, kur ji pasi-
reiškia, jaunojo idealizmo ir heroiškų palinkimų trūkumas, kuris
negali būti suderintas su dvasios jaunatve ir tikra idealo meile.
Jaunuomenė, supratusi, kad modernieji šokiai yra ne kas kita,
kaip pasenusio pasaulio patvirkimo apraiška, turėtų visa savo
siela ir visomis savo pajėgomis stoti į griežčiausią kovą su šituo
savo priešu, kuris, užmaskuotas laiko dvasia ir mados sugestija,
taikosi pasiknisti po tuo, kas yra jai švenčiausia, būtent, po dorine
skaistybe. Tiesa, išvirkščia jaunatvės pusė gali patraukti silpnesnę
jaunuomenės dalį vesti seksualinio pobūdžio žaismą kaip tik
todėl, kad šis pataikauja žemiems žmogaus instinktams. Bet
kaip tik prie šios dalies negali prisidėti tie, kas turi savo širdyje
idealo meilę ir kas siekia dvasios jaunatvės. Pastarieji, jei jie
nori pasilikti nepaliesti dorinėje savo vertėje, jei jie nenori pasi--
duoti pasenusio pasaulio patvirkimui, jei jie nori turėti prieš
save atvirą kilimo ateitį, —ne tik negali prisidėti prie viešai demon-
struojamų seksualinio žaismo šokių, bet ir neturi teisės jų patei-
sinti, jiems pataikauti, jų toleruoti. Maža to: jaunuomenė pri-
valo boikotuoti tas pramogas, kur yra šokami modernieji šokiai,
nes jie užgauna dorame žmoguje tikrą savo vertės pajautimą, ir
kovoti su šitais šokiais aktyviai, kaipo su viešo patvirkimo ap-
raiška. Šita kova yra jaunatvės pareiga ir būsimų laimėjimų pa-
grindas, nes jaunuomenė, kuri neturi tikro savo vertės pajautimo,
ir kuri nedrįsta atvirai bei viešai stoti kovon su tuo, kas užmuša
dvasios jaunatvę, yra gyvenimo aplamdyta ir pasenusi anksčiau.
negu suskubo stoti į rimtą gyvenimo kovą.

Kovos su moderniaisiais šokiais sėkmingumas visai nereika-
lauja kovoti su šokiais, apskritai arba kovoti šokiuose su naujo-

— 154 —

viškumu, kaipo tokiu, arba net reikalauti išsyk naujų visai tobulų
šokių. Šokis visados pasiliks meniška fizinių judesių apraiška,
į kurią ypatingai yra linkusi jaunuomenė, ir todėl būtų klaidingas
ir bergždžias dalykas kovoti su šokiais, kaipo su tokiais. Kiek-
vienoje meno srityje reikalinga kūrybinė pažanga, ir todėl taip
pat būtų klaidingas ir nepateisinamas nusistatymas drausti naujo-
viškumą šokiuose. Prie nieko gero taip pat neprivestų šokių klau-
sime reikalavimas tobulumo choreografinėje kūryboje, nes toks
reikalavimas būtų tolygus atsisakymui nuo šokių.

Kovojant tad su nepadoriais moderniaisiais šokiais reik su-
derinti neigiamasis nusistatymas jųjų atžvilgiu su teigiamuoju
kūrybiniu nusistatymu šokių, kaipo padorios pramogos, srityje.
Kova su bet kuria visuomenine blogybe sėkmingiausiai yra ve-
dama tada, kai sykiu yra patenkinamas tasai teisėtas reikalas,
kuriuo šita blogybė remiasi. Taip pat yra ir su šokiais, kai šie
iškrypsta iš padorumo ribų. Mums lietuviams ypač yra svarbu
suprasti reikalas kuriamai nusistatyti kovoje su moderniaisiais
šokiais todėl, kad mūsų pasilinksminimų bei pramogų kultūra
apskritai yra gana žema ir nerodo pakankamos linkmės pažangiai
tobulintis. Jaunuomenė pirma turėtų tai suprasti ir, stodama
kovon su moderniaisiais šokiais, kuriamai užsimoti ir sąmoningai
eiti prie aukštesnės pasilinksminimo kultūros.

Taigi: Į kovą su moderniaisiais šokiais! Į kuriamąjį darbą
padorių pramogų srityje! Jaunatvė kviečia, kilnumas įpareigoja!

XI. Vienas iš giliausių mano
įsitikinimų *)

Mano giliu įsitikinimu, ateitininkai, kaipo tampriai suor-
ganizuotas lietuvių katalikiškasis jaunimas, stovįs sykiu ant tau-
tinio ir religinio atgimimo pagrindų, yra pašauktas suvaidinti
mūsų tautos gyvenime visai nepaprastą rolę. Jie turės, būtent,
apreikšti visuotinai reikšmingu būdu tas kultūrines ir religines
galimybes, kurios glūdi dar visai neišnaudotos, mūsų tautos
gelmėse.

Bet šitos galimybės tegalės būti ateitininkų apreikštos tik
tada, jei jie sugebės pakilti prie tos aukštumos, kurios reikalauja
visai susipratusių ir aukštai kultūringų lietuvių katalikų inteli-
gentų padėtis. Noblesse oblige, ir todėl, pasirinkus savo vyriausiu
principu „visa atnaujinti Kristuje“, negalima pasilikti miesčio-
niškų įpročių, smulkių norų ir žemų polinkių plotmėje. Todėl
pakilti iš gyvenimo pilkumos ir išsilaisvinti iš vergavimo miesčio-
niško pasaulio ir vidutinių žmonių įpročiams ir sykiu pergalėti
labai realias pagundas, kurios nejučiomis ateina sykiu su šitais
įpročiais, yra ateitininkų pašaukimo prievolė. Mes turime aiškiai
ir griežtai rinktis: arba šio pasaulio kunigaikštis, kuris pavergia.
arba Kristus Atpirkėjas, kuris išgano ir išvaduoja.

Šitos prievolės akivaizdoje susipratusiam katalikui inteli-
gentui negali būti abejonės, kad privalu užsilaikyti moderniųjų
šokių, simbolizuojančių seksualinį orgiazmą, dekoltavimosi ir ne-
doraus apsirėdymo, pudravimosi ir dažymosi klausimuose. Visa
tai yra dalykai, kurie įsibrauna į nesąmoningų žmonių gyvenimą
sykiu su mada ir kitomis nejuntamos sugestijos rūšimis. Bet
kaip tik todėl, kad šitie dalykai yra priimami visai nesąmoningai,
jie yra ypatingai pavojingi, nes jie visai nejučiomis užmuša žmo-
gaus asmenybėje savo vertės pajautimą, leisdami tarpti tuščiai
ambicijai.

*) Spausdinta Ateityje 1928 m. 4 nr., 171—172 p.

— 156 —

Todėl nesusipratėliu, nevertu ateitininko vardo, yra tasai,
kas šoka moderninius šokius, simbolizuojančius seksualinį orgi-
azmą; ir lygiai taip pat nesusipratėle, neturinčia tikro savo vertės
pajautimo, yra ta ateitininkė, kuri leidžia sau dekoltuotis nepa-
doriu būdu, pudruotis ir dažytis. Taip elgiantis, einama mora-
linės ir šiaipjau kultūrinės dekadencijos keliu, būtent, yra einama
priešinga pakraipa tajai, kurios reikalauja dvasinis atgimimas,
įrašęs į savo vėliavą kilnųjį tikslą: visa atnaujinti Kristuje.

Todėl taip pat ta diena, kurią Ateitininkų organizacija lega-
lizuotų nusakytuosius dalykus ateitininkų gyvenime, būtų mora-
linio bankroto ir nusižengimo savo vyriausiam tikslui diena. Ta
dieną, kiekvienas sąmoningas katalikas turėtų apleisti šitos orga-
nizacijos eiles. Toks yra mano giliausias įsitikinimas šituo aktualiu
dabar klausimu. Noriu tikėti, kad mūsų organizacija niekados
nepasiduos toms pagundoms, kurios ateina per nesusipratėlius,
ir kad ateitininkai ištesės tą pašaukimą, kurį jiems rezervavo
Apvaizda mūsų tautos gyvenime.

XII. Vedamosios idėjos naujų tautinių
šokių reikalu

I. Norint konkuruoti su moderniaisiais internacionaliniais
šokiais, besireiškiančiais seksualiniais motyvais, reik pastatyti
prieš juos naujus tautinius šokius, kurie atsakytų ir estetiniams
choreografinio meno ir specialiems mūsų laikų reikalavimams.

II. Nauji šokiai privalo būti tautiški ta prasme, kad jie
galėtų sujungti savyje tradicinių tautinių šokių ir žaidimų mo-
tyvus su choreografinio meno ir ritmiškos gimnastikos (sakysime
— Jagues-Dalcroze'o) principais.

III. Naujieji šokiai privalo atsakyti šiems racionaliems pra-
moginių šokių reikalavimams:

1. naujieji šokiai privalo būti nesudėtingi, kad jų galėtų lengvai
greit pramokti platesnės masės;

2. jie neprivalo turėti per daug intensyvių varginančių judesių,
nors privalo būti pakankamai įvairūs savo judesiais;

3. jie privalo kombinuoti savyje individualinį ir kolektyvinį
pradą, kad galima būtų juos šokti poromis, bet taip pat ir
sutelktinėmis figūromis ir virtinėmis;

4. šalia šabloninių, griežtai nustatytų judesių, jie turi užleisti tam
tikrą vietą individualinei iniciatyvai jų išpildyme, kaip kad tai.
pavyzdžiui, yra su lenkų mazūru;

. jie turi išvengti rizikingų pozų dviejų lyčių tarpusavėje padė-
tyje, nors nėra dar būtino reikalo juos atpalaiduoti nuo tam
tikro visai nekalto erotinio (ne seksualinio) kolorito, kurį su-
daro visai teisėtas dviejų lyčių savim susidomėjimas bendrame
pasilinksminime.

Si

IV. Kuriamąjį naujų šokių organą turėtų sudaryti šie tin-
kamai nusistatę asmenys: 1. baleto atstovas, 2. šokių mokytojų
atstovas, 3. gimnastikos atstovas, 4. tautinių šokių ir žaidimų
atstovas, 5. naujų kuriamųjų tendencijų atstovas.

— 158 —

V. Realizuojant sumanymą praktikoje, reikėtų išsyk pasi-
rodyti bent su dviem naujais šokiais; tam reiktų paruošti didesnį
skaičių studentų ateitininkų ir surengti pavyzdingą šokių vakarą,
gerai pirm išmiklinus šokių vedėjus.

VI. Būtų svarbu iaip pat atrinkti, paįvairinti ir stilizuoti
tautinius mūsų žaidimus, kurie toje lytyje, kaip jie dabar yra
praktikuojami, negali savo primityvumu patenkinti kultūrinių
reikalavimų.

XIII. Ateitininkų vėliavą pašventinant *)

1. Vėliavos pašventinimo iškilmė yra tikra organizacijos šventė:

a. tai yra moralinio įsisteigimo bei įsigalėjimo atbaigimas ir
b. organizacijos fizionomijos atidengimas viešumai.
2. Organizacijos įbalsis yra tampriai susijęs su jos vėliava:

a. įbalsis įgarsina, įbalsina pagrindinę organizacijos įdėją;

b. vėliava įvaizdina regimu būdu organizacijos fizionomiją ir
simbolizuoja giliausią jos esmę;

c. saulė, besiskečią kryžmais spinduliai ir susidaręs iš jų kry-
žius reiškia garbingą kopimą į šviesą — į kalną, į viršūnes:
„šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos“.

3. Vėliava reiškia pastangų organizavimą:

ji sutelkia,

. drausmina,
padrąsina,
sugestionuoja,
įpareigoja.

Pappe

4. Vėliava reikalauja linkmės į viršų:

kelti aukštyn,
garbingai kyloti,
nuolatai kopti,
galutinai laimėti.

e E

*) Vedamosios mintys kalbai, pasakytai per L. U. Studenčių Ateitininkių
Draugovės iškilmingą posėdį, įvykusį 1928. IV. 22 d.

XIV. Prideramas ateitininkų nusistatymas
numerus clausus klausimu *)

1. Į numerus clausus mažumoms aukštojoje mokykloje reik
žiūrėti neigiamai išeinant iš principo, kad jokia išimtinoji pa-
dėtis, taikoma gyventojų-piliečių daliai, negali būti pateisinta de-
mokratizmo bei teisingumo sumetimais.

2. Žiūrint į numerus clausus žemažiūriškai tarsi išeitų, kad
jo įvedimas tautinėms mažumoms V. D. Universitete būtų prak-
tiškai naudingas lietuviams: bet žiūrint į tą patį dalyką iš pla-
tesnės visuomeninės perspektyvos ir, būtent, atsižvelgiant, pirma,
į tai, kad kiekviena išimtinoji padėtis demoralizuoja visuome-
niniu atžvilgiu ir tuos, kurie jos reikalauja, ir tuos, kuriems ji
yra reikalaujama, ir, antra, kad išimtinoji padėtis, įvesta piliečių
daliai, užnuodija piliečių sugyvenimą kartais nebepataisomu
būdu ir tuo pasirodo kenksminga visuomenės gyvavimui, reik
radikaliai kovoti su numerus clausus pagunda.

3. Vienintelis teisingas ir teisėtas klausimo išsprendimas ir
sykiu visai sėkmingas lietuvių interesų apgynimas yra tas, kurį
siūlo proporcionaliai subsidijuojamos kultūrinės autonomijos
santvarka, pritaikyta visoms be išimties piliečių grupėms. Išei-
dama iš teisingo principo kiekvienam atiduoti, kas jam pridera.
ir išvengdama bet kurios išimtinos padėties, nes ji realizuoja
bendru įstatymu visiems vienodus principus, visuotinės kultū-
rinės autonomijos santvarka geriausiai apsaugoja ir lietuvių inte-
resus: ji numato visoms be išimties grupėms proporcionalų daly-
vavimą visose tose įstaigose, kurias valstybė subsidijuoja iš viešų
iždo lėšų, neaprėždama tačiau niekam teisių iš savo lėšų padengti
faktinas išlaidas ir tuo pačiu dalyvauti viešosiose mokslo įstai-
gose virš savo proporcijos. Toks padengimas iš savo lėšų faktinų
išlaidų darosi atskiroms grupėms negalimas tik tada, kai tech-

+) Spausdinta su mažomis atimainomis Židinio 1932 m. 2 nr., 393—394 p.

— 161 —

ninės sąlygos to neleidžia; tuomet visuotinės kultūrinės autono-
mijos santvarka reikalauja proporcionalaus patogumų suskirs-
tymo, jei tik kuri nors atskira grupė savo noru neatsisako nuo
prideramos jai proporcijos.

4. Jaunasis idealizmas, katalikiškasis taurumas ir gilesnis
tautinių ir visuomeninių reikalų supratimas turėtų įtikinti ateiti-
ninkus, a. kad numerus clausus, kaipo išimtinoji padėtis, yra ne-
priimtinas katalikiškosios jaunuomenės sąžinei, b. kad susida-
riusi nenormali padėtis tegali būti sutvarkyta vien organingamc
sąryšyje su kultūrinės autonomijos klausimo statymu visoje jo
plotmėje, c. kad žemažiūriškas vadovavimasis praktiška nauda.
tuoj apčiuopiama, tegali būti išprovokuotas neatsakingų, nacio-
nalistiškai nusistačiusių elementų demagogijos priemonėmis, d.
kad iškilęs į studentijos sąmonę numerus clausus klausimas duoda
katalikams labai gerą progą išpopuliarinti visuotinės kultūrinės
autonomijos santvarką, kuri tobulai išlaiko demokratizmo, ly-
gybės ir teisingumo principus ir sykiu neleidžia faktiškai nu-
skriausti jokios atskiros piliečių grupės, nes niekam nepripažįsta
privilegijų, e. kad ateitininkai pašaukti su visu rimtumu ir są-
ningumu išnaudoti šitą progą tam, kad studentų dauguma galėtų
būti laimėta kultūrinės autonomijos idėjai.

Ketvirtasis skyrius

Ateitininkų ideologijos realizavi-
mo klausimas

I. Ateitininkų ideologija ir josios realiza-
vimas gyvenimo praktikoje*)

Ideologijos supratimas ir jos reikšmė gyvenimui.
I. Ideologinis susipratimas:

1. ideologinio susipraiimo reikšmė,
2. ideologinis susipratimas ateitininkuose. .

II. Susiorganizavimas pagal ideologijos reikalavimus:

1. organizacijos tipo priklausomumas nuo ideologijos ir aktualit
gyvenimo aplinkybių, l
2 katalikiškosios organizacijos bolševikų ir fašistų akcijos aki-
vaizdoje. : 3

IH. Ideologijos realizuojamasis veiklumas

1. kova už savo idealus,
2. kuriamoji kultūrinė statyba.

Santrauka ir išvados.

Gyvename laikus, kuriuose sunku yra aiškiai orientuotis:
ir griežtai laikytis krikščioniškosios pasaulėžiūros nurodymų.
Sunku, žinoma, nereiškia negalima ar neprivalu. Neaiški padėtė
ir žiaurios as Lina r Feikarauja aiškios peoe kultūros

*) Šis referatas „skaitytas diaa. Ateitininkų Sąjungos metinėje
konferencijoje 1929 m. rugsėjo 29 d. Jis yra taikytas studentų ateitininkų
autokritikos reikalui, ir tuo privalu aiškinti daromi jame priekaištai ateiti-
ninkams, Paleisdamas dabar šį referatą viešimon ir norėdamas būti tinkamai:
suprastas tiek ateitininkų draugų, tiek ir jų priešų, autorius laiko reikalinga:
prie šios progos pažymėti du "dalyku. Pirma, kritiškas autoriaus nusista“
tymas „visai yra suderinamas su jo giliu įsitikinimu, kad ateitininkai vis
dėlto sudaro labiausiai susipratūsią ir geriausiai susiorganizavusią „mūsų
jaunuomenės dalį. - Ir antra, kilnieji ir nelygstamiėji ateitininkų idealai už“
deda ateitininkams didesnių pareigų už tas; kokių' kad. turi mūsų jaunuomenės
kitos grupės. Todėl autoriaus kritika, išeidama iš principo noblesse oblige
(kilnumas įpareigoja), ateitininkų jokia prasme nevertina žemiau už kitas
organizacijas, nors ir stato jiems didesnių reikalavimų. Tai privalu turėti
galvoje norint tiksliai ir lojaliai. suprasti autoriaus . „mintį. Spausdinta
Židinyje 1929 m. 11 nr. 313—327 p. Ža

— 166 —

ir didelio valios drausmingumo. Tokiais laikais nevalia migdyti
save optimistiškais nusiraminimais ir per aukštai vertinti savo
pajėgas, nors taip pat nevalia pasiduoti nusiminimui ir apatijai.
Drąsus pažvelgimas tiesai į akis ir išsidavimas sąskaitos iš susi-
dariusios padėties yra kovos metu laimėjimo sąlyga. Štai kodėl
šį kartą nesigailėsiu ateitininkams kritikos žodžio ir pažymėsiu jų
silpnybes, surištas su jų ideologijos realizavimo klausimu.

Bet pirma keletas pastabų apie ideologijos supratimą.

Ideologijos sąvoka yra glaudžiai susijusi su pasaulėžiūra.
Ideologija, rūpima mums šiuo atveju prasme, yra organinga idėjų
sistema, charakterizuojanti vieną kurią pasaulėžiūrą ir nustatanti
praktinę žmogaus gyvenimo bei veikimo liniją. Taigi nuosekliai
suformuotas žmogaus nusistatymas gyvenime, plaukiąs iš jo pa-
saulėžiūros, yra tai, kas paprastai vadinama ideologijos vardu.
Šiaip ar taip, ideologija yra idėjų mokslas arba išpažinimas, kuris
atskleidžia žmogaus idealus. Suprantama savaime, kad ideolo-
gijos klausimas yra labai svarbus žmogaus nusistatymui ir vei-
kimui gyvenime.

Ateitininkai, kaip mokslą einančios lietuvių katalikų jau-
nuomenės organizacija, turi savo ideologiją, einančią iš jų krikš-
čioniškosios katalikiškosios pasaulėžiūros. Įsigyvenimas į šitą
pasaulėžiūrą ir jos pilnas pasisavinimas, o paskui ir realizavimas
reikalauja tokio proto ir valios tobulumo, kuris nedažnai pasi-
taiko gyvenime. Atitinkamai nelengvas yra dalykas išsidirbti kata-
likiškąją ideologiją, reikalingą orientavimuisi gyvenimo prakti-
koje. Bet šiaip ar taip, tai yra privaloma katalikams ir tuo pačiu
katalikų jaunuomenei, kaipo katalikiškos visuomenės daliai.

Šitą kartą nesistatau tikslo formuluoti katalikų jaunuomenės
ideologiją. Tai buvo jau mano daryta, kai teko kalbėti apie
ateitininkų. principus bei pareigas per 1925 m. kongresą. Be to,
ateitininkų principai bei pareigos buvo trumpai suformuluoti ir
priimti Reorganizacinėje Palangos Konferencijoje 1927 metais.
Šiandien turi mums rūpėti ideologijos klausimas ryšyje su jos
realizavimu gyvenime. Vadinasi, dabar mes visų pirma statomės
klausimą, ne kokia yra ateitininkų ideologija, bet kaip ji aš | ir
privalo būti realizuojama gyvenime.

: $ I,
Ideologijos realizavimas nuosekliai pereina kelis tarpsnius,
arba momentus. Būtent, kad ideologija galėtų būti realizuota,

ls Alkų i a a si ias, Aa aaa ka
z

— 167 —

reikalingas yra, pirma, ideologinis susipratimas, antra, atitinkamas-
susiorganizavimas ir, trečia, idėjinis veiklumas, pasireiškiąs tiek
kova už savo idealus, tiek ir kuriamuoju veikimu. Apie kiekvieną
iš šitų momentų tenka pakalbėti skyrium.

1. Savaime aišku, kad ideologinis susipratimas stovi pir-
moje vietoje ideologijos realizavimo tvarkoje. Neturint ideolo-
ginio susipratimo, negalima realizuoti jokios pasaulėžiūros idealo
jau dėl to elementarinio psichologijos dėsnio, kuris skelbia, jog
nihil volitum nisi praecognitum, nieko nenorima, kas nėra anks-
čiau pažinta. Iš tikro, nepažįstant idealo ir nenorint jo realizuoti,
jis savaime gyvenime neįsiviešpatauja.

Taigi ideologinis susipratimas yra pradedamasis ir veda-
masis momentas idealo realizavime. Juo jis yra didesnis ir skaid-
resnis, juo nuoseklesnė bus veikimo linija. Tiesa, nevisados vei-
kimo galingumas yra tiesioginėje proporcijoje su susipratimo
laipsniu, bet užtat visados veikimo nuoseklumas yra tiesioginėje
proporcijoje su susipratimo laipsniu. Šiaip ar taip, ideologijos
klausimu, kaip ir apskritai visuomeniniame veikime, visai tei-
singas yra principas: „pirma doktrina, paskui akcija“.

Daug kas yra linkęs suprasti šitą principą kaipo kliūtį tamp-
riam savaimingam veikimui. Tačiau toks principo supratimas
yra iš tikrųjų nesusipratimo išdava. Principas „pirma doktrina,
paskui akcija“ yra ne tik paprastas psichologinis dėsnis, bet ir
sąlyga, kad veikimas būtų prasmingas, racionalus ir sėkmingas.
Taigi šis principas turi pakelti veikimo įtampą, bet ne ji panerti
svyruojančių samprotavimų nelaisvėje.

Antra vertus, žinomas yra katalikų nesusipratimo žalin-
gumas. Kartais net aiškūs katalikų priešai nesugeba taip pakenkti
katalikų reikalams, kaip tie katalikai, kurie, turėdami pretenzijos
katalikiškai elgtis, parodo katalikų reikaluose ignoranciją. Taip
būna tiek tada, kai katalikai, gavę valdžią, tvarko valstybės rei-
kalus, tiek ir tada, kai jie per nesusipratimą pritaria nekatali-
kiškam valdymui. "Tokiais atvejais tarp katalikų susidaro susi-
skaldymas ir šiaipjau katalikų reikalai tampa priklausomi nuo
gudresnių politinių spekuliantų. Ir šiaip yra ne tik su politika,
bet ir su visuomeninio gyvenimo plotu.

2. Kyla dabar klausimas, kaip eina susipratimo vyksmas
ateitininkuose, kas šituo atžvilgiu yra ir kas privalo būti. Atvirai
sakant, tenka abejoti, ar ateitininkai yra pakankamai susirūpinę
savo pasaulėžiūros išsiaiškinimu. Visų pirma, ar visi ideologiniai

— 168 —

ateitininkų vadovybės raštai, pradedant principų bei pareigų for-
mulavimu ir baigiant Vyriausios Valdybos atsišaukimais, yra
ateitininkų tinkamai išstudijuoti ir pritaikyti gyvenimo praktikai?
Yra reikšmingų simptomų, kurie neleidžia atsakyti į šitą klau-
simą visai teigiamai. Imkime tik porą pavyzdžių.

Paskutiniais laikais gyvenimas iškėlė moderniųjų šokių
klausimą. Žmogui, turinčiam minimalinį pastabumą iš vienos
pusės ir elementarinį susipratimą katalikiškosios pasaulėžiūros
dalykuose iš antros, yra aišku, kaip diena, kad modernieji šokiai
yra visiškai nesuderinami su krikščioniškąja etika ir apskritai
su pagrindiniu katalikų nusistatymu gyvenime. "Tuo tarpu ar
visiems ateitininkams tai yra aišku ir ar visi jie aiškiai nusi-
statę kovoti su šita atvira žaizda naujųjų kartų gyvenime? Noriu
tikėti, kad dauguma ateitininkų yra jau neigiamai nusistatę mo-
derniųjų šokių klausime, bet kad visų ateitininkų nusistatymas
šituo klausimu būtų visai aiškus ir tvirtas, toli gražu dar negalima
pasakyti. . Ypač abejoju apie sendraugius. O tuo tarpu, kiek
energijos ir laiko padėta diskutuojant šitą klausimą, kiek teko
daryti pastangų, kad galima būtų ateitininkai sulaikyti nuo tos
srovės, kuri sruvena su gyvenimu prieš krikščioniškosios pasau-
lėžiūfos idealus.

Negalėčiau teigti, kad ateitininkų susipratimas būtų men-
kesnis už susipratimą katalikų, kurie pasilieka visai neorgani-
zuoti, arba už susipratimą žmonių, neprisipažįstančių prie krikš-
čioniškosios pasaulėžiūros. Pas kitus apskritai moderniųjų šokių
problema neegzistuoja. Kiti priima juos kaipo nediskutuotiną
faktą. Bet iš ateitininkų galima ir privalu reikalauti daugiau,
nes noblesse oblige, kilnumas įpareigoja. Šito įpareigojimo aki-
vaizdoje ateitininkų nesusipratimas yra žymiai didesnė yda, negu
panašus nesusipratimas kitų žmonių ir ypač žmonių, nepreten-
duojančių būti katalikais.

Kaip su katalikiškumu sutaikinti laisvas nusistatymas šokių
klausimu tų ateitininkų, kurie šoka moderninius šokius ir tada,
kai šitie šokiai yra pasmerkti Lietuvos vyskupų laiške tikintiesiems
(1928 m.)? Tokių nesusipratėlių būta net tarp ateitininkų aukštai
pakilusių ateitininkų vadovybės jierarchijoje. Yra taip pat kor-
poracijų, kurios savo viešuose pasilinksminimuose toleruoja mo-
derniuosius šokius, ateitininkų ir jų svečių šokamus. Yra ir tokių
susirinkimų, kurie pasirodo ištikimi ideologiniam nusistatymui
tik tol, kol yra kas nors iš vyriausios vadovybės. Tuomet išeina;

169 —

kad savo vadus ateitininkai laiko žandarų rolėje, bet nepasiduoda
laisvai išvidinei drausmei, kuri remiasi įsitikinimu. Tai yra vienas
iš ryškiausių ideologinio nesusipratimo pavyzdys.

Dėl šito dalyko reik atvirai pasakyti: kol mūsų tarpe tokie
nesusipratėliai vaidina apsunkinančios medžiagos rolę, mes su
tokia medžiaga nieko laimėti negalime. Tokia medžiaga tėsu-
geba plaukti tik pavandeniui ten, kur neša iracionaliniai gyve-
nimo polinkiai.

Kitas dalykas, kuris taip pat parodo susipratimo stoką, yra
abejingumas, su kuriuo ateitininkai žiūri į jų pasaulėžiūros ir
ideologinio nusistatymo puolimus. Paskutiniais keliais metais
prieš ateitininkus ir jų ideologinį nusistatymą buvo prirašyta
labai daug. Ar į tai buvo reaguota su reikiamu idėjos aiškinimu
vardan to idealo, kuriam tarnaujama? — Žymiai mažiau ir rečiau,
negu tai buvo privalu ir negu buvo galima net šiais užčiauptų
burnų laikais. Susipratimas įvyksta visados kovoje už tiesą, bet
kova už tiesą yra vienu savo šonu kova su netiesa ir melu.

Dėl apsileidimo kovoje su melu nemaža katalikų, pavyz-
džiui, įtikėjo, kad katalikai esą dešinysis, vadinasi, vienašališkai
konservatiškas, sparnas visuomeniniame ir ypač politiniame vei-
kime. Tuo tarpu katalikai pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir
ideologinį savo nusistatymą yra visuomenėje ir todėl taip pat poli-
tikoje pusiausvyros, pastovios taikos, nuoseklios pažangos, pri-
gimtų teisių gynėjai, žodžiu tariant, yra centro žmonės. Katalikai
nustoja pajautimo to, kuo jie yra. Štai, prie ko veda apsilei-
dimas kovoje su netiesa ir melu.

Lygiai taip pat pavojingas yra ir ateitininkų apsileidimas
kovoje su tais kaltinimais ir ateitininkų ideologijos falsifikavimu,
kurie turi tikslą dezorientuoti ateitininkus jų susipratimo ir nusi-
statymo klausimuose, kad galėtų laimėti nekatalikiški idealai.
Pavyzdžiui, vyriausybės oficioze buvo aiškinta ateitininkų ideolo-
gija palyginimu su aušrininkais iš vienos pusės ir tautininkais
iš antros. Ateitininkai buvo paskelbti religinio asketizmo atsto-
vais, ir jiems užleista antitezės vieta tarp aušrininkų, kaipo nere-
liginės pažangos skelbėjų (tezė) ir „tautiškojo jaunimo“, atsirė-
musio į tautiškumą (sintezė). Iškėlimas tautiškojo, o iš tikrųjų
tautininkiškojo, jaunimo į sintetikų vietą buvo pagrįstas loginiu
sofizmu. Būtent, srovių sintetizavimas buvo darytas ne pagal
sąvokų talpos žymes, bet pagal galimų tysoje individų skaičius.
Kadangi tautiškumas pritinka visiems lietuviams, tai palaikyta

— 170 —

tautiškasis jaunimas sintetine srove, tuo tarpu sintetine srove
tegalima laikyti vien ateitininkus, nes jų ideologijoje randa vietos
ir pozityviai suprantama pažanga ir pozityviai suprantamas tau-
tiškumas. Nekalbant jau apie tai, kad kalbamu atveju hegeliškoji
sintezė neranda tikslaus pritaikymo, ir kad, be to, buvo įpai-
niotas netikslus asketizmo ir visuomenės tobulinimo supratimas,
visas oficiozo samprotavimas buvo labai abejotinos vertės.

Minėtasis ateitininkų nucharakterizavimas turėjo sukelti
tarp ateitininkų susidomėjimą, kritiškąjį nusistatymą ir atitin-
kamą reagavimą spaudoje, kad galėtų būti iškelti aikštėn straips-
nio sofizmai tiek dėl susipratimo pačių ateitininkų, tiek ir dėl
tikslios informacijos apie ateitininkus plačiosios visuomenės. Vis
dėlto kalbamas straipsnis, kaip ir daugelis kitų panašių, nesusi-
laukė iš ateitininkų reikiamo apsigynimui nusistatymo. Ateiti-
ninkų spaudoje taip ir liko neišaiškintas paskleistas apie ateiti-
ninkus sofizmas ir surištas su juo jų nucharakterizavimas. Toks
pasyvus laikymasis ideologijos klausimuose nerodo privalomo
susipratimo ir pasiryžimo savo susipratimą ginti ir kovoti su
netiesa bei melu’).

Taigi tai, kas pageidaujama susipratimo klausimu, yra,
pirma, įsigilinimas ir susigyvenimas su formuluotais ateitininkų
principais bei pareigomis, antra, organizuotas ir sistemingas gy-
nimas savo ideologijos tiek spaudoje, tiek ir kitose gyvenimo ap-
linkybėse, ir, trečia, nuoseklus ideologinis nusistatymas tuose
klausimuose, kuriuos gyvenimas aktualiai kelia aikštėn.

II.

1. Antras ideologijos realizavimo momentas, arba tarpsnis,
yra atitinkamas susiorganizavimas. Jokia ideologija, turinti viešus
tikslus, negali būti realizuota, jei ji neranda tvirtos ir pastovios
atramos organizacijoje. Organizacijos priemonės yra tarsi griau-
čiai, kurie palaiko stačius pasaulėžiūros gyvavimą visuomenėje
ir jos nurodomų tikslų realizavimą. Savaime suprantama, kad

1) Kaip teko patirti, šitas priekaištas ateitininkams turi būti, teisingumo
dėliai, žymiai suminkštintas, turint galvoje tas kliūtis, kurios varžo laisvą
ateitininkų pasireiškimą spaudoje. Vis dėlto iš ateitininkų galima būtų
tikėtis didesnių pastangų pergalėti šitas kliūtis, o nuo šito priekaišto nėra
laisva net ateitininkų vadovybė ir tame skaičiuje pats šio straipsnio autorius.

St. Š.

— 171 —

organizacijos tipas pareina nuo ideologijos turinio: pagal tai,
kokia yra realizuotina ideologija, atitinkamai susitvarko ir orga-
nizacijos tipas. Tačiau organizacijos tipas pareina ne tik nuo
ideologijos turinio, bet ir nuo tų aktualių aplinkybių, kuriose
tenka gyventi ir dirbti. Taigi organizacijos tipas pareina, pirma,
nuo ideologijos, antra, nuo aktualių gyvenimo aplinkybių. Ži-
noma, yra ir daugiau veiksnių, kurie turi sprendžiamosios reikš-
mės organizacijos tipui, bet šiuo atveju mums turi ypatingos
svarbos du paminėtuoju.

Nesunku pastebėti, kad juo turtingesnė yra pasaulėžiūra,
juo sudėtingesnė yra ir organizacija, kuri turi ją realizuoti. Ka-
talikiškosios organizacijos, besiremiančios universalia apimančia
visas gyvenimo sritis krikščioniškąja katalikiškąja pasaulėžiūra,
neišvengiamai yra labai komplikuotos ir sykiu sunkiai palaikomos
savo aukštumoje. Todėl jos reikalauja ypatingo pasiruošimo ir
nuolatinio budėjimo tvarkos, drausmės ir ideologinio nuoseklumo
atžvilgiu. Atsižiūrint į mažą organizacinį lietuvių sugebėjimą,
organizavimosi klausimas privalo būti atidžiai studijuojamas -ir
praktiškai sprendžiamas tikro susidraugavimo priemonėmis. Be
išsitobulinimo organizavimosi dalykuose negalima laukti, kad
ateitininkų ideologijos realizavimas sparčiai pažengtų į priekį.
Tai yra visai neišvengiamas reikalas, kuris ateitininkų vadovybės
buvo prie įvairių progų nurodinėtas.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti draugų ateitininkų dėmesį į
sąryšį organizacijos tipo su aktualiomis visuomeninio gyvenimo
aplinkybėmis. Katalikiškoji pasaulėžiūra, principialiai universali
laiko, vietos ir gyvenimo problemų atžvilgiais, būdama realizuo-
jama konkretinėse gyvenimo aplinkybėse, gali pareikalauti iš savo
vykdytojų, ir iš tikrųjų dažniausiai reikalauja, tinkamai prisitai-
kyti prie tų aplinkybių, kuriose tenka gyventi ir veikti. Todėl
katalikų veikėjų ideologija, kaipo visai reali, turi būti lanksti ir
pritaikoma prie bet kurių gyvenimo aplinkybių. Tiesa, ideologinis
prisitaikymas prie aktualių gyvenimo aplinkybių nėra jokia
prasme oportunizmas ir prisitaikymas prie gyvenimo nedorybių
ir šiaip jau blogybių. Būti lanksčiu realiu veikėju dar toli gražu
nereiškia būti nedorėliu prisitaikėliu oportunistu. Katalikiškoji
pasaulėžiūra kaip tik sugeba suderinti realumą su griežta kova,
skelbiama oportunizmo, pataikavimo ir nepateisinamų kompro-
misų dvasiai. Kalbamasis lankstumas, pareinąs nuo katalikiš-

— 172 —

kosios pasaulėžiūros turtingumo ir vispusiškumo ir taktikos išmin-
tingumo, gali būti iliustruotas kad ir organizavimosi pavyzdžiu.

2. Kovoje už savo idealus žmonės yra linkę prie kraštutinių
pozicijų, ir todėl jie įvairių srovių kovoje dažnai persimeta iš
vieno ekstremizmo į kitą. Taip atsirado maksimalistiškas bolše-
vizmas, kaipo protestas prieš kapitalistiško pasaulio ekscesus ir
neteisybes. Bet, kai pasirodė, kad jis nėra nė kiek geresnis ir
nėra mažiau pavojingas, kaip kapitalistiško ir imperialistiško pa-
saulio avantiuristai, prieš jį pakilo lygiai kraštutinis ekstremiz-
mas, kuris įgavo fašizmo vardą. Fašistai, norėdami mušti savo
priešus, laiko reikalinga griebtis tų priemonių, kokias vartoja
žiaurus ir amoralinis bolševizmas, ir šitas priemones jie taiko
tiek bolševikams tiek ir bolševikų priešams, smerkiantiems bolše-
vikiškas ir tuo pačiu fašistiškas priemones.

Pasirodė, kad bolševikai ir fašistai turi daug bendrumo vei-
kimo priemonių ir metodų atžvilgiu, kas pagimdo net tam tikrą
ideologinį bendrumą tarp šitų kraštutinių ekstremistų, mirtinai
kovojančių tarp savęs. "Tokiu būdu visa eilė bendrų ypatybių
charakterizuoja tiek bolševikus, tiek ir fašistus. Prie tokių ypa-
tybių priklauso, pavyzdžiui, beapeliacinis paklusnumas savo va-
danis, korporatyvinis drausmingumas, visiškas pasiaukojimas
savo tikslams, partijos ryžimasis prie griežtų priemonių kovoje
už savo idealus, universalių principų ir prigimtųjų teisių panei-
gimas, nelygstamo etatizmo garbinimas visuomeninės kultūros
srityje ir kiti panašūs dalykai. Reikia pripažinti, kad ne viskas,
kas charakterizuoja bolševikus ir fašistus, yra principialiai bloga.
Tarp tų ypatybių yra karingo bei aktyvaus temperamento ap-
raiškų, kurios nėra iš savo esmės nei blogos nei geros; šalia jų
yra visai teigiamų ypatybių, bet yra taip pat ir visai neigiamų.
ir reikia net pripažinti, kad šios bus vyraujančios.

Norint dabar konkuruoti su bolševikais ir fašistais gyve-
nimo kovoje, neišvengiama visai realiai laikytis šitokio metodo.
Tai, kas yra bolševizme ir fašizme visai teigiamo ir pareina nuo
aktualių laiko reikalavimų, reik pasisavinti katalikams, kad nesu-
sidarytų nedovanotinas atsilikimas gyvenimo eigoje, nes toks atsi-
likimas nulemtų katalikų pralaimėjimą, kovoje už savo idealus.
Tai, kas yra abejinga doriniu atžvilgiu, bet naudinga kovos išda-
voms, gali būti katalikų pasisavinta su sąlyga įprasminti tai gerais
tikslais ir intencijomis. Tai, kas yra bolševikuose ir fašistuose
neigiamo, privalu atmesti ir pastatyti prieš tai teigiamas ypatybes.

115

Prie pirmos teigiamųjų ypatybių kategorijos, kurios iš tik-
rųjų reikalauja mūsų laikų dvasia ir gyvenimo santvarka, galima
priskaityti korporatyvinis drausmingumas, pasitikėjimas savo va-
dais ir griežtas jiems paklusnumas, ir visiškas pasiaukojimas savo
idealams. Krikščioniškoji pasaulėžiūra turtingoje bei sudėtingoje
savo ideologijoje randa vietos ir tam tikro aristokratizmo ir tam
tikro demokratizmo principams, nes sugeba lygiai vertinti tiek
atskirą asmenį, tiek ir visuomenės kolektyvą. Todėl šita pasaulė-
žiūra nebijo nei vadovaujamos atskirų asmenų rolės nei visos
visuomenės aktyvumo, drausmingo korporatyvinio federalizmo
pavidale. Banalu sykiu teigti visiems žinoma tiesa, kad krikščio-
niškoji religija yra idėjinio pasiaukojimo religija.

Prie antrosios kategorijos reik priskaityti griežtą karinga
temperamentą, nebijantį kovos ir stiprių priemonių. Toks tem-
peramentas, kiek jis yra apvaldytas išmintingumo įsakymais,
nėra dar blogas iš savo esmės. Jis net yra teigiama katalikų
ypatybė tada, kai katalikybės priešai, agresyviai nusistatę prieš
universalinius principus, prigimtąsias žmonių teises ir amžinas kul-
tūros vertybes, be jokios atodairos provokuoja katalikus į kovą,
kaip tai iš tikro ir daro bolševikai ir fašistai. -

Prie trečiosios neigiamųjų ypatybių kategorijos galima pri-
skaityti tą amoralinį bolševikų ir fašistų nusistatymą, kuris verčia
juos paneigti universalinius principus (pavyzdžiui, lygų visiems
teisingumą), prigimtąsias teises (pavyzdžiui, laisvo pasireiškimo
teisę) ir laimėtas kultūros vertybes (pavyzdžiui, laisvą spaudą,
laisvas organizacijas, laisvas nuo politikos mokyklas). Prieš šitos
kategorijos ypatybes katalikai privalo išsidirbti priešingas teigia-
mąsias ypatybes ir jas realizuoti savo veikime. "Tokiomis kata-
likų ypatybėmis turi būti, pavyzdžiui, universalinių principų ger-
bimas, prigimtųjų teisių respektavimas ir amžinų kultūros ver-
tybių branginimas bei saugojimas.

Yra neabejotinas dalykas, kad tai pusei, kuri gerbia pozi-
tyvųjį idealą, bet ne ardo visuomeninio gyvenimo pagrindus, yra
sunkiau veikti ir kovoti. Tačiau jei įsivaizduosime, kad katalikai
yra igiję visa tai, kas buvo nusakyta, kaipo pageidaujama paly-
ginime su bolševikais ir fašistais, tai nėra abejonės, kad iš kovos
su jais už krikščioniškosios katalikiškosios pasaulėžiūros idealus
katalikai turėtų išeiti laimėtojais. Ir iš tikro, jei katalikai įsigys
reikiamo drausmingumo, privalomo paklusnumo vadovybei, pasi-
aukojimo už savo idealus, lengvo apsisprendimo kovoti už savo

614 -—

idealus iki griežto laimėjimo, tai jie prie visų tų teigiamų savybių,
kurių suteikia krikščioniškoji katalikiškoji pasaulėžiūra, negali
pralaimėti kovos už dechristianizuoto pasaulio rechristianizaciją.

Negalėčiau čia gilintis į visas smulkmenas, kalbėdamas apie
katalikų susiorganizavimo ypatybes. Pažymėsiu tik labai bendrai
metodologinį nusistatymą, reikalingą katalikams einant prie savo
organizacijų pritaikymo aktualioms gyvenimo bei veikimo aplin-
kybėms. Grįžtant prie ateitininkų organizacijos, reik pasakyti,
kad ir ji turi skaitytis su nurodytais organizavimosi krypsniais,
nes, būdama mokslą einančios lietuvių katalikų jaunuomenės
organizacija, ateitininkai turi ruoštis prie tokios katalikiškosios
akcijos, kuri yra galima ir privaloma katalikams konkretinėse
laiko ir vietos aplinkybėse. Tai tarp kitko konkrečiai reiškia,
kad ateitininkai privalo įnešti į savo organizaciją daugiau draus-
mingumo, daugiau subordinacijos, ir pasiaukojimo dvasios, dau-
giau pasiryžimo kovoti už savo organizacijos laisvę ir neliečia-
mumą. Šalia šito, gyvas ypač yra reikalas nenutrūkstamai ruošti
sau vadus, kurie tinkamai galėtų organizacijai vadovauti, ir ku-
riems su pasitikėjimu galima būtų paklusti organizacijos veikimė
ir kovojime už savo teises.

III.

1. Susipratimo ir susiorganizavimo dar nepakanka ideolo-
gijos realizavimui gyvenime. Reikalingas dar yra idėjinis veik-
lumas, kuris galėtų vadinamąsias pasaulėžiūros idėjas realizuoti
gyvenimo praktikoje. Susipratimu įgyjami dar tik teoretinėje
srityje realizuotini idealai. Susiorganizavimu sudaromas platesnis
realizavimo aparatas. Bet tik veiklumu ideologija yra realizuo-
jama gyvenimo praktikoje. Savaime tad suprantama, kad veik-
lumo klausimas turi kreipti savęsp daugiausia dėmesio, kalbant
apie ideologijos realizavimą gyvenime.

Veiklumas paprastai reiškiasi dvejopa lytimi, a sakant,
neigiamąja ir teigiamąja. Būtent, iš vienos pusės tenka ginti
savo idealai gyvenimo kovoje, o iš kitos pusės kuriamai juos
vykdyti gyvenimo statyboje. Kovos momentas, kaip anksčiau
buvo pažymėta, turi reikšmės jau ideologiniam susipratimui, nes
atsisakius kovoti įtikrinėjimo priemonėmis dezorientacija ima
įsiviešpaiauti tarp pasyviai nusistačiusių žmonių. Kaip buvo
taip pat pažymėti, pačiai organizacijai tenka dažnai kovoti už

i Aiii

— 175 —

savo laisvę ir teises ir, be to, geriausiai prisitaikyti prie kovos:
reikalavimų, nes organizacija, neprisitaikiusi šita prasme prie
gyvenimo aplinkybių, negali konkuruoti su priešingai nusistačiu-
siomis organizacijomis. Bet tikra kova turi būti ateininkų skel-
biama tam nelemtam vyksmui, kuris yra vadinamas pasaulio
dechristianizacija ir kuris realiai jaučiamas visuose frontuose ir
visose gyvenimo srityse. Todėl kiekviena katalikų organizacija,
nepriklausomai nuo siekiamų tikslų, neišvengiamai turi susidurti
su šituo dechristianizacijos vyksmu ir turi su juo kovoti, neno-
rėdama pasiduoti linkmei, kuri verčia katalikus likviduotis.
Ateitininkai lygiai susitinka su dechristianizacijos apraiš-
komis ir neišvengiamai turi su jomis kovoti tiek savo tarpe, tiek
ir platesnėje savo aplinkumoje. Susipratimas turi aiškiai nuro-
dyti, kur yra dechristianizacijos pavojai, o pasiryžimas kovoti
privalo šituos pavojus pašalinti ir įsiviešpatavusias blogybes nu-
galėti. Modernieji šokiai, kurie yra viena tik pramogų dechristia-
nizacijos apraiška, davė mums progos patirti, kaip susipratimo
stoka sumažina atsparumą šitam dechristianizacijos vyksmui, ir

"kaip yra svarbu pašalinti visas kliūtis, mažinančias pasiryžimą

nuosekliai ir atkakliai kovoti su ardomaisiais gyvenimo veiksniais.
Bet tokių ardomųjų dechristianizacijos veiksnių yra aplink mus
didelė daugybė, ir visi jie reik demaskuoti ir visiems paskelbti
kovą. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių.

Žinoma yra sugestyvinė mados galybė. Šita įteigiama mados
sugestija labai dažnai nėra taip nekalta ir nepavojinga, kaip
paprastai žmonėms rodosi. Labai dažnai priimta be blogos minties
mada per ilgesnį laiką apsnaudina dorinį jausmą ir padaro žmogų
tuščiavidurį doros atžvilgiu. Šalia moderniųjų šokių tokios pa-
slėptosios prasmės turi nepadorios mados apsirėdymo srityje,
vartojimas kosmetinių falsifikatų, naudojimasis bendromis mau-
dyklėmis, nuogybių kultas, tam tikros moderninės tendencijos
mene ir daugelis kitų apraiškų. Visur šitų apraiškų gelmėse glūdi
destruktyvinės jėgos, kurios varo ardomąjį savo darbą, nejaučiant
net tiems, kas tampa jų auka. Paprastai kovojama su politiniu
bei socialiniu bolševizmu, bet nejaučiama reikalo kovoti su tuo
pačiu bolševizmu, kai jis persirėdęs, arba tik apsimetęs įsiskverbia
i kitas kultūros sritis. Žemažiūrių akys neįžvelgia užsislėpusio
šventovių griovėjo ir priima jį pageidaujamu svečiu.

“Ar ateitininkai visuomet yra pasiruošę tinkamai pasitikti
šitą klaidintoją ir apgaviką, kuris vilioja ir žavi savo pažadais,

— 176 —

niekuomet jų nepildydamas? Manau, kad ateitininkų budrumas
turėtų būti didesnis, negu jis yra faktinai; tuomet nereikėtų jų
taip ilgai ir dar nepakankamai sėkmingai įtikinėti apie tokių
moderniųjų šokių nepadorumą, nekalbant jau apie kitus daly-
kus, labiau subtilius ir mažiau pagaunamus, kaip nusistatymas
mene, abejingumas atžvilgiu į tuos kultūrinius sžsnhojins, kurie
yra daromi katalikų kituose kraštuose ir t.t.

Ateitininkai, kaipo katalikai, priklauso prie Katalikų Baž-
nyčios, kuri specialiai vadinasi Ecclesia militans, t. y. kovojanti
Bažnyčia. Prieš save Bažnyčia visados turi priešą, kuris nuolatos
mobilizuoja ir koncentruoja savo pajėgas destruktyvinei kovai
su Kristaus palikimu. Kaip Bažnyčia niekados negali atsisakyti
nuo kovos su šituo priešu, taip lygiai ir ateitininkai niekados
negali nurimti ir nebudėti, pamiršdami bendro katalikybės priešo
pinkles. Taigi kova su dechristianizacijos vyksmu visose gyve-
nimo srityse ir visokiose jo apraiškose ir yra viena veiklumo lytis,
kuri yra visai neišvengiama ir todėl privaloma sieitininkams,
kaip ir visiems kitiems katalikams.

2. Bet šita neigiamoji veiklumo lytis anaiptol nėra vienintelė
ir todėl nėra pakankama. Nepakanka gintis, reik dar kurti, t. y.
pozityviai statyti. Ideologija, kad ir formuluoja pasaulėžiūros
idėjas, kaipo tai, kas privalo būti realizuojama, vis dėlto yra
dalykas labai dar bendras ir neduodąs atsakymo į visus konkre-
tinius gyvenimo klausimus. Kad susipratęs ideologijos atžvilgiu
žmogus galėtų rasti kiekvienu atskiru atveju atsakymą į kon-
kretinį gyvenimo klausimą, reikalingas yra tam tikras kūrybinis
proto nusistatymas. Atsakymas toliau turi pereiti į sumanymą,
realizuotiną gyvenimo praktikoje. Ir šitam reikalui reikalingas
yra taip pat kūrybinis sugebėjimas sumanymą konkretizuoti ir
Šitą sumanymą iš tikro planingai realizuoti.

Kūrybinis sugebėjimas yra lygiai reikalingas, kaip ir apsi-
gynimas, ir net tuodu momentu yra labiau tarp savęs susijusiu,
negu paprastai manoma. Pasirodo net, kad galima sėkmingai
gintis tik tol, kol sugebama kuriamai statyti. Beveik niekuomet
mepakanka vien neigiamai nusistatyti prieš dechristianizacijos
apraišką, reik dar jos vietoje pastatyti teigiamąjį dalyką, kuris
galėtų patenkinti reikalą, pagaminusį neigiamąją apraišką. Bet
pasirodo taip pat, kad šitam kuriamajam momentui reik turėti
daugiau iniciatyvos, negu vienam tik apsigynimo momentui.
„Apsigynimo iniciatyva yra jau sugestionuojama agresyvaus veiks-

— 177 —

mo; tuo tarpu kuriamoji statyba reikalauja jau kažko visai naujo,
ko nėra dar buvę gyvenime lygiai tokiose pat aplinkybėse ir
tokiomis pat lytimis.

Kovoje su pasaulio dechristianizacija itin yra svarbu su-
jungti apsigynimo momentas su kuriamąja kultūrine statyba.
Dechristianizacijos vyksmas eina paprastai dalykuose, kurie yra
masių gyvenime labai aktualūs ir šiaip ar taip negali būti iš
gyvenimo išbraukti. Ar paimsime pramogų sritį, ar erotinę lyčių
santykiavimo sritį, ar profaniško meno sritį, visur pastebėsime
didelį masėms aktualumą ir sugestyvumą. Sustabdyti mases vien
tik kritikos ir propagandos priemonėmis paprastai negalima.
Vienintelis metodas, kuris čia gali būti realus ir sėkmingas yra
tas, kuris sugeba įžvelgti paminėtų apraiškų pagrinde gyvus rei-
kalus, stumiančius mases, o iš kitos pusės įstengia šituos reikalus
patenkinti naujos pozityvios kūrybos priemonėmis.

Sakysime, įsigali masėse nepadorios iš savo esmės pramogos.
Tuo atveju nepakanka jas tik neigti ir drausti, reik dar patį
pramogų reikalavimą patenkinti pozityviąja pramogų lytimi.
Todėl norint sustabdyti dechristianizacijos vyksmą pramogų sri-
tyje, visai neišvengiama šitoje srityje pasireikšti nauja kūryba.
Katalikams nėra kitos išeities, konkuruojant su pasauliu deka-
dentiškai pašlijusiu dechristianizacijos linkme.

Štai kodėl ir ateitininkams, turintiems konkuruoti su žmo-
nėmis, kurie pasiduoda neracionaliniams ir neidėjiniams laiko
judėjimams, buvo nekartą nurodinėjamas gyvesnės kultūrinės
kūrybos reikalas. Deja, reik atvirai pasakyti, kad šita sritis ap-
skritai sunkiausia yra prieinama mūsų žmonėms Lietuvoje, kaipo
reikalaujanti daugiausiai kultūrinio subrendimo, iniciatyvos jir
kūrybinio užsimojimo. Yra sričių, pavyzdžiui, tesie paminėta
pramogų sritis, kur ateitininkai studentai per septynerius univer-
siteto egzistavimo metus nėra padarę beveik nė vieno žingsnio
pirmyn nei pasilinksminimo turiniu nei pasilinksminimų tech-
nikos atžvilgiu.

Taip pat labai mažai yra pagerėjęs finansų organizavimo
klausimas. Ir čia ateitininkai nesugeba iki šiol sukurti platesnių
ir judresnių kooperatyvų, kurie galėtų laiduoti ekonominį pa-
grindą didesniam ateitininkų skaičiui,

Ateitininkų iniciatyvos ir kūrybinio nusistatymo stoka pa-
sireiškė dar tuo, kad jie nesugebėjo konkretizuoti ir realizuoti tų
uždavinių, kurie jiems buvo nurodomi Vyriausios Valdybos tuoj

— 178 —

po Reorganizacinės Konferencijos Palangoje. Juk atsišaukimai
apie aktualius ateitininkų uždavinius rašomi ne tik vienam pasi-
skaitymui, bet ir konkretiniam jų realizavimui. Nurodant aktu-
alius uždavinius tokiai plačiai organizacijai, kokia yra Ateitininkų
Federacija, nėra galimybės šituos uždavinius formuluoti visai
konkrečiai ir sykiu nurodyti visas priemones šitiems uždaviniams
realizuoti. Čia reikalingas tikras bendradarbiavimas visos orga-
nizacijos su savo vadovybe. Tuo tarpu ar teko kam girdėti, kad
kas nors realaus ir planingo yra padaryta tiesioginiu tikslu reali-
zuoti uždavinius, vadovybės nurodytus? Ar Vyriausios Valdybos
atsišaukimas apie aktualius uždavinius buvo suprastas, kaipo
rimtai įpareigojąs aktas, reikalaująs iniciatyvos ir kuriamojo užsi-
mojimo iš visos organizacijos? Būtų dideliu optimistu tasai, kas.
ryžtųsi atsakyti griežtai teigiamai į šituos klausimus.

Iniciatyvos ir kuriamojo užsimojimo stoka pas mus yra
tarp kitko priežastis to, kad mes amžinai negalime savo kongre-
suose ir konferencijose išeiti iš bendrenybių plotmės, ir nesuge-
bame pastatyti aktualius klausimus konkrečiai ir kuriamai. Skra-
jojimas bendrų idėjų padangėse yra neabejotinai reikalingas
bendram susipratimui, bet sykiu reikalingas yra taip pat nusilei-
dimas prie žemės, kad bendros idėjos galėtų būti realizuotos.
gyvenimo praktikoje. Bendrų idėjų pasisavinimas yra būtinai
reikalingas, nes tik jos duoda galimybės orientuotis konkreti-
niuose gyvenimo klausimuose, bet sykiu reik turėti iniciatyvos
jas taikant šitiems klausimams.

Sakysime, konstatuojame ateitininkuose iniciatyvos ir ku-
riamojo užsimojimo stoką. Tai yra bendra idėja, kuri nenusako
visų dalykų, kuriuose šitos ypatybės pasireiškia ir kurie todėl
turėtų būti susidomėjimo ir susirūpinimo objektas. Iniciatyva
turėtų čia konkretizuoti šitą bendrą konstatavimą, o kuriamasis
užsimojimas turėtų nurodyti būdus, kurie padėtų išeiti iš kūry-
binės stagnacijos.

Štai, kaip man atrodo, ideologijos realizavimo klausimas
ateitininkų gyvenime bei veikime.

Baigdamas savo pranešimą, padarysiu trumpą santrauką
pagrindinių savo idėjų.

1. Ateitininkų ideologija yra sudėtingos krikščioniškosios
katalikiškosios pasaulėžiūros pritaikymas prie mokslą einančios
lietuvių katalikų jaunuomenės gyvenimo bei veikimo. Norint
realizuoti šitą ideologiją gyvenimo praktikoje, ateitininkams tenka

Lk a iki

19

įsigyti aiškaus ideologinio susipratimo, tvirto atitinkamo susior-
ganizavimo ir nenuilstamo veiklumo, besireiškiančio tiek apsigy-
nimo kova už savo idealus, tiek kultūrine kuriamąja statyba.

2. Gilus sąmoningas susipratimas ateitininkams yra priva-
lomas vardan principo „pirma doktrina, paskui akcija“, kad atei-
tininkų veikimas niekados nebūtų be idėjinio pagrindo, nenu-
kryptų nuo katalikiškosios akcijos principų ir sykiu sugebėtų
būti pateisinamas ir apgintas krikščioniškosios katalikiškosios
pasaulėžiūros šviesoje.

3. Kadangi oganizacija yra sutelktinis ideologijos realiza-
vimo aparatas, tai ateitininkai privalo tvirtai susiorganizuoti taip,
kad jų organizacijos tipas iš vienos pusės atitiktų universalius
krikščioniškosios katalikiškosios pasaulėžiūros principus, o iš
antros pusės aktualius gyvenimo reikalavimus.

4. Ateitininkai privalo įsigyti maksimalinio idėjinio veik-
lumo tiek apsigynimo kovai su ardomaisiais gyvenimo veiksniais
ir neidėjiniais, neracionaliniais demoralizuojančiais judėjimais,
tiek kultūrinei pozityviai kūrybai, kuri galėtų sudaryti gyvenime
krikščioniškosios kultūros aplinkumą.

Aiškiai susipratę, tvirtai susiorganizavę ir įgiję nenuilstamo
veiklumo ateitininkai turės visas reikiamas sąlygas atsilaikyti
gyvenimo kovoje ir žymiame laipsnyje realizuoti savo idealus.
Šis prognostinis apskaičiavimas, mano giliu įsitikinimu, yra tikras
ir turi neišvengiamai privesti ateitininkus prie laimėjimo, jei tik
jie su visu planingumu ir patvarumu ryšis įsigyti nurodytų pri-
valomų ypatybių. Aišku savaime, pirma turėtų būti atliktas
bendro uždavinio konkretizavimo darbas. Būtent, turėtų būti
išspręstas klausimas, kas konkrečiai darytina, kad ateitininkai
galėtų įsigyti aiškaus susipratimo, tvirto susiorganizavimo ir idė-
jinio veiklumo tiek kovoje už savo idealus, tiek ir pozityvioje
kultūrinėje kūryboje. Pastatyti bendras uždavinys nereiškia jau
nurodyti visos priemonės reikalingos tam atsiekti. Šitas prie-
mones nustatyti ir tinkamai 'darbą suorganizuoti galėtų sutelk-
tinės visos organizacijos pastangos. Aš tepatiekiau bendrą re-
ceptą, kaip galima pasiruošti idėjos žygiui ir kovą už savo ide-
alus laimėti.

Idėjos žygis, ką tik paminėtas, reikalauja, kad ateitininkai
taptų tikrais idėjos riteriais. Mes pasirinkome gyvenimo kovai
nematerialinį ginklą, nes norime tikrai kovą laimėti. Šiais žiaurių

— 180 —

kovų ir plėšrių sumanymų laikais nematerialinio ginklo pasirin-
kimą mes darome viešai ir demonstratyviai. Idėjinis ginklas
pasirodo galingesnis už bet kurį kitą ginklą, nes jis remiasi do-
riniu vertingumu ir moraline idėjos galybe. Jei materialinis
ginklas yra atremiamas materialiniu ginklu, tai moralinis ginklas
pasilieka nepasiekiamas priešui. Bet juo subtilesnis yra ginklas,
juo sunkiau yra pramokti jis tinkamai valdyti ir juo didesnio
pasiruošimo bei pasiaukojimo jis reikalauja. Mūsų ginklas kaip
tik priklauso prie tokių ginklų, bet sykiu jis pažymėtas tuo kry-
žiaus ženklu, po kuriuo visuomet laimima.

II. Vykdomojo ateitininkų vajaus
reikalu *)

(Atviras laiškas visiems Ateitininkų Federacijos nariams).

Ateitininkų vykdomasis nepajėgumas—paraginimas eit į vykdomąjį vajų.

I. Pasaulinė perspektyva ir ateitininkai: 1. Gaivalų kova dabartiniame
gyvenime ir katalikai; katalikai, kaipo tvarkos, išmintingos laisvės, visuo-
meninės pusiausvyros (centro), solidarumo ir pažangios evoliucijos veiksnys
kultūriniame gyvenime. 2. Katalikiškoji akcija, kaipo kova su destruktyviniu
moderniosios barbarijos aktyvizmu ir kaipo kultūrinė statyba religiniais
. motyvais. 3. Mokslą einanti katalikų jaunuomenė ir tame skaičiuje ateiti-
ninkai, kaipo katalikiškosios akcijos avangardas; reikalas jai vykdomojo
vajaus tvarkoje išsiveržti iš sustingimo, iš nerangumo, iš dezorientacijos, iš
dezorganizacijos.

II. Reikalas susiprasti: 1. Susipratimo supratimas. 2. Ideologinio susi-
pratimo stoka /ateitininkuose; pavyzdžiai antiideologinio ateitininkų nusista-
tymo gyvenime. 3. Vykdomojo vajaus uždaviniai ideologinio ateitininkų susi-
pratimo klausime: a. pagaminimas priemonių ideologiniam susipratimui;
b. pagaminimas programų lavinimosi rateliams; c. patikrinėjimas !ideologinio
ateitininkų susipratimo.

*) Spausdinta Ateityje 1932 m. 6 nr. ir išėjo atskira atspauda, |Kau-
nas, 1932.

Su džiaugsmu 'tenka konstatuoti, kad šis „atviras laiškas“, parašytas
kuriamosios ateitininkų autokritikos tikslais, rado pageidaujamą atgarsį
katalikiškosios jaunuomenės tarpe: ji ne tik susidomėjo vykdomojo vajaus
idėja, bet ir !pasiryžo ją vykdyti (ž. 1932 m. Studentų Ateitininkų konfe-
rencijos rezoliucijas). Vienas labai garbingas ir aukštas bažnytinės jierar-
chijos asmuo šiais žodžiais įvertino visą dalyką savo laiške autoriui: „„Gėrė-
jausi, kad atvirame laiške Studentams Ateitininkams autoritetingai nurodei
trūkumus ir griežtai paskatinai tuos trūkumus pašalinti atpildyti, o gi stu-
dentams garbė, kad jie Tamstos tą viešąjį, net !skaudžiai jų organizacijos
žaizdas paliečiantį laišką iš Ateities atspausdino ir net neateitininkams,
drauge su „Savu keliu“, išsiuntinėjo“. Taip sprendžia apie tą dalyką žmonės
be partyvinės tendencijos. Kitaip pasielgė Lietuvos Aidas: jis pasinaudojo
„atviru laišku“ vienašališkai partyviniam katalikiškos jaunuomenės reikalų
nušvietimui ir traktavimui (ž. L. A. 152 nr. 1932.VII.8 ir 145 nr. 1932.VI.30):
L. A. nepastebi, ar nenori pastebėti to atžvilgio, kuriuo autorius kriti-
kuoja katalikiškąją jaunuomenę, ir kuris „atvirame laiške“ yra išreikštas šiais

— 182 —

III. Reikalas susiorganizuoti: 1. Organizuolumo savybės ir ateitininkai.
2. Vykdomojo 'vajaus uždaviniai organizavimosi srityje — rauti su šaknimis
organizacinis nerangumas ir ruošti organizacijai vadų pagreitintu tempu.
3. Ateitininkų organizacijos priderinimas prie katalikiškosios akcijos ir laiko
dvasios reikalavimų.

IV. Reikalas kurti: 1. Kūrybinis produktyvumas ir ateitininkai. 2. Tei-
giamosios kritikos ir produktyvaus bendradarbiavimo reikalas. 3. Katali-
kiškoji akcija 'ir kuriamoji kultūrinė statyba; reikalas katalikų jaunuomenei
kuriamai nusistatyti katalikiškojoje akcijoje.

V. Reikalas kovoti: 1. Fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas kovai
su pasaulio dechristianizacija ir ateitininkai; dvasinis katalikų apsiginkla-
vimas, kaipo gyvybės klausimas. 2. Vykdomojo vajaus uždavinys — išdirbti
ateitininkuose paslankumą į neišvengiamą apsigynimą ir privalomą pasiprie-
šinimą; bet kurios :prievartos nesuderinamumas su katalikiškosios akcijos
dvasia. 3. Tinkanti katalikiškajai akcijai kovos taktika: gandizmas, kata-
likiškai suprastas. 4. Ateitininkų metodai kovoje už savo idealus: pirm
dorinis ‘kilnumas, paskui laimėjimas.

VI. Vykdomojo vajaus taktika ir organizacija: 1. Vadovybės daryti atei-
tininkams paraginimai į veikimą ir menkos jų išdavos. 2. Vadovybė, ateiti-
ninkų neveiklumas 'ir ekstremistų opozicija. 3. Entuziastiškas visų pajėgų
sutelkimas vykdomajame ateitininkų vajuje: a. Vyriausios Tarybos plana-
vimo darbas ir Vyriausios Valdybos vadovavimas vykdymui; b. individu-
alinių atsakomybių sistema visuotinio solidarumo ir pagelbumo nuotaikoje;
<. vykdomojo vajaus atmosferos įkaitinimas iki psichologinės revoliucijos;
d. atsakingų vajininkų kadrai, kaipo tamprūs vajaus griaučiai.

Baigiamosios išvados. '

1930 — Vytauto Didžiojo — metais Ateitininkų Federacijos
Vyriausioji Valdyba 'savo atsišaukime į visus Federacijos narius,
įvardytame „Trigubo jubiliejaus reikalu“, yra šitaip suformula-

žodžiais: „nurodytos ydos ateina ateitininkams iš visos lietuvių visuomenės,
kurios sudedamąją dalį jie !sudaro“ (3 p. atskiros atspaudos). Kaip galima
aiškiai pastebėti iš kito autoriaus straipsnio „Ateitininkų ideologija ir josios
realizavimas gyvenimo praktikoje“ (Židinys 1929, 11 nr, 313—327 p.),
jis stato ateitininkus ne žemiau, bet aukščiau už kitas lietuvių jaunuomenės
grupes. Bet, žinoma, autoriaus ateitininkų kritika atrodo be tinkamos per-
spektyvos tam, kas žiūri į ją per partyvinius akinius. O kad taip yra, su
L. A. labai lengva įsitikinti. Kai autorius kritišką 1927 m. rudenį kritikavo
tautininkų vyriausybės liniją ir sykiu su kitais katalikų kultūrinių organi-
zacijų atstovais darė žygių už plačiąją koaliciją, tai šitoks jo pasielgimas
buvo L. A. kvalifikuojamas „kriminaliniu darbu“ (ž. L. A. 1928 m. 246 nr.
vedamąjį „Metams sukakus“). Kai tas pats autorius kritikuoja katalikų
organizacijas, jis iš „kriminalisto“ virsta L. A. „tauriu kataliku“ (ž. L. A.
1932 m. 152 nr. „Gal jau praregėjo?“). Komentarai, rodos, nereikalingi!

— 183 —

vusi aktualius ateitininkų uždavinius penktam ateitininkų orga-
nizacijos gyvavimo penkmečiui: i

„Mūsų organizacijos jubiliejus ragina mus eiti nuo organi-
zacinio mūsų subrendimo į intesyvesnį stiprėjimą iš vidaus, į
aiškią vertikalinio augimo liniją aukštyn ir gilyn pagal mūsų
subrendimo šūkį: ,susiprasti, susiorganizuoti, 'kurti ir kovoti“.

Mūsų tautinis Vytauto Didžiojo jubiliejus ragina mus ryžtis
visomis savo pajėgomis pradėti sąmoningai ir planingai didelį
kultūrinį "lietuvių tautos apsiginklavimą.

Religinis šv. Augustino jubiliejus ragina mus išsiaiškinti
didelę krikščioniškosios civilizacijos problemą ir statant Dievo
Pilį ištvermingai ir nuosekliai kovoti prieš 'pasaulio dechristia-
nizaciją.

Ateitininkų jaunuomenei visi šitie uždaviniai 'turi būti vyk-
dytini visų pirma organizacinio gyvenimo plotmėje. Kitaip tariant,
ateitininkų susipratimas ir susiorganizavimas privalo būti ne 'kas
kita, kaip tikras pasiruošimas sukurti turtingą bei galingą krikš-
čioniškąją civilizaciją tautinio lietuvių gyvenimo lytyse“ (Židinys
1930 V. D. m. 2 Nr., 135—136 p.).

Nuo atsišaukimo pasirodymo ' praėjo jau daugiau, kaip dveji
metai; vadinasi, žymi penktojo penkmečio dalis yra jau užpa-
kalyje mūsų, tuo tarpu ar pastatytieji šiam penkmečiui'uždaviniai
yra pasistūmėję arčiau prie savo realizavimosi mūsų tikrovėje?
Ar yra sudarytas aiškus 'konkretinis planas jiems sąmoningai ir
nuosekliai realizuoti mūsų gyvenime? Man bent apie tai nieko
nežinoma, ir net nejaučiama, kad kas nors 'reikšmingesnio būtų
daroma šita linkme.

Šitas konstatavimas nėra anaiptol specialus 'priekaištas da-
bartinei vyriausiai ateitininkų vadovybei. Man iš savo patyrimo
gerai yra žinoma, kaip sunku yra vadovybei 'realizuoti kokį nors
platesnį užsimojimą, kai šis susiduria su bendros narių masės
inercija, iniciatyvos stoka, abejingumu 'kilniems sumanymams,
pagaliau, su reikalavimu, kad vadovybė pati viena kaž kokiu
paslaptingu būdų realizuotų visus gerus pageidavimus ir 'atpa-
laiduotų bendrą masę nuo sunkaus ir ilgo vykdomojo 'darbo. Vėl
turiu pasakyti, kad tai nėra net priekaištas, specialiai taikomas
ateitininkams, nes nurodytos 'ydos ateina ateitininkams iš visos
lietuvių visuomenės, kurios sudedamąją dalį jie sudaro. Čia
nebent galima būtų ateitininkams padaryti priekaištas, kad jie

— 184 —

nepakyla aukščiau 'už bendrąją nesusipratusią ir inercingą masę,
nežiūrint į tai, kad jų idealų kilnumas, Katalikiškosios Bažnyčios
tradicijos ir katalikiškosios akcijos reikalavimai iš vienos pusės
ir lietuvių 'tautos padėtis šiuo krizių momentu iš antros pusės
juos prie to įpareigoja.

Nuo panašaus priekaišto nėra net visai laisvi kai kurie 'iš
didesnių ir mažesnių jų vadų, būtent, tie, kurie, eidami indivi-
dualistiška linkme, nesugeba drausmingai dalyvauti sutelktiniame
bendrų užsimojimų vykdyme. Šitie vadai dažnai ne tik nepri-
sideda prie sutelktinio darbo, bet jį ardo savo separatiniu elgimusi
arba 'geriausiu atveju abejingų nusistatymu į idėjas, kurios nėra
jų pačių mestos į viešą apyvartą. Iš jų tarpo kaip tik išeina
atviri ar tik slapti degutininkų, fokstrotininkų ir 'kakininkų už-
tarėjai. Šitiems nesusipratėliams priekaištas, žinoma, gali būti
daromas žymiai smarkesnis. l

Viena iš didžiausių kliūčių užbrėžtų iš viršaus uždavinių
realizavimui yra beveik visuotinis mūsų nesugebėjimas 'bendrais
bruožais suformuluotą uždavinį konkretizuoti realiose gyvenimo
aplinkybėse ir parinkti jam vykdomųjų priemonių. Čia pasi-
reiškia'ypatinga iniciatyvos stoka, kurios negali atstoti vyriausioji
vadovybė savo bendrais vadovavimo aktais. Dvasinė inercija,
iniciatyvos stoka ir abejingumas kilniems principams mūsų
visuomenėje apreiškia tą atavistinį vergiškumo instinktą, 'kurį
išnaudoja masių pavergimui neaprėžtos valdžios geidžiantieji po-
litikai. Šitie politikai, žinoma, nėra užinteresuoti panaikinti mūsų
visuomenėje tas silpnybes, kuriomis jie spekuliuoja, bet užtat
kas supranta tikrus mūsų tautos reikalus, tam yra aiškus rė-
kiantis reikalas kuo greičiausiai nusikratyti šitomis pragaištin-
gomis mūsų ydomis.

Ateitininkai yra pašaukti nuo savęs pradėti mūsų visuo-
menės perauklėjimo darbą. Ir šitas darbas turėtų prasidėti tuo-
jau, nė kiek nedelsiant, taip sakant, vykdomojo vajaus tvarkoje,
kad per ateinantį trimetį, t. y. iki jubiliejinio ateitininkų kongreso
1935 m., galima būtų atsiekti žymių išdavų realizuojant jubilie-
jinį šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti ir kovoti“.

Vykdomasis kultūrinis vajus yra mūsų visuomenei gyvybės
klausimas. Kreipdamasis šituo reikalu į Ateitininkų Federacijos
narius, iš tikrųjų kreipiuosi per jų galvas į visą Lietuvos visuo-
menę, nes kiekviena kultūrinė organizacija turėtų savo srityje
mutatis mutandis dirbti panašų darbą, kaip kad siūlau daryti

— 185 —

ateitininkams jų veikimo plote. Šitas viešas atsikreipimas į atei--
tininkus turėtų juos paraginti eiti į vykdomąjį vajų dvejopais.
sumetimais: ir iš reikalo realizuoti tai, ko reikalauja jų principai,
ir iš reikalo neatsilikti gyvenimo lenktynėse, užleidžiant pirme-
nybę priešingų idėjų žmonėms. "Tegul todėl viešas ateitininkų
paraginimas būna jiems taip pat įspėjimas, kad delsti ir snausti
toliau ne tik nenaudinga, bet ir labai pavojinga tiems idealams,
kuriems jie norėtų tarnauti.

Šiuo momentu ateitininkai turėtų labai rimtai pažvelgti į
tautinę ir pasaulinę perspektyvą ir su visu uolumu atsidėti užda-
viniams, kuriuos jiems stato gyvenamasis momentas. Kuo pasi-
žymi šis momentas, kokių neatidėliotinų uždavinių jis stato atei-
tininkams ir kokiu būdu šituos uždavinius reikėtų spręsti? —
štai klausimai, į kuriuos norėčiau atsakyti šiuo rašiniu, pasilik-
damas plotmėje bendrų idėjų, iškeltų Vyriausios Ateitininkų Val-
dybos atsišaukimuose.

I.

1. — Pasaulio padėtis po karo ir revoliucijos susikompli-
kavo visai neįprastu būdu. Kai kurios anksčiau nustatytos poli--
tinės ir socialinės schemos žymioje dalyje nustojo savo pritai-
komumo dabartiniam gyvenimui. Atitinkamai ir pasaulinė per-
spektyva žymiai pasikeitė. "Tačiau bendrais bruožais ji jau pasi-
reiškia visai aiškiai. Nėra abejonės, kad senasis pasaulis serga
savo giliausiose šaknyse. Šį paliegėlį suskato gydyti radikaliomis
priemonėmis revoliucionieriai iš kairės ir iš dešinės. Abiejų sparnų
ekstremistai siūlo planingą organizaciją, bet paneigia laisvę. Jie
neša su savimi vergiją ir barbariją. Esančios vidury moderuo-
tosios grupės yra nusistačiusios ginti laisvę ir teigiamuosius kul-
tūros laimėjimus. Susidaro du priešingu nusistatymu atžvilgiu
į senąjį pasaulį: griežtai revoliucinis ir pažangiai reforminis.
Pirmojo nusistatymo laimėjimas reiškia despotijos įsigalėjimą ir
dvasinės kultūros nustelbimą. Antrojo nusistatymo laimėjimas
atidaro perspektyvą į kultūrinę evoliuciją, kuri galėtų išvesti pa-
saulį iš gyvenamų krizių tik prie tam tikrų sąlygų: būtent, yra
reikalinga, kad centrinės grupės susidarytų iš elementų, kurie
iš savo esmės ir doktrinalinio nusistatymo būtų tvarkos, išmin-
tingos laisvės, visuomeninės pusiausvyros ir solidarumo reiškėjai;
Kuo mažiausia tokie elementai turėtų vadovauti centrinėms gru-

— 186 —

pėms, jei šios susidaro atsitiktinai iš elementų, tik per savo ne-
nuoseklumą neprisidedančių prie kraštutinių sparnų.

Krikščioniškosios grupės iš savo esmės, ilgamečių tradicijų,
doktrinalinio nusistatymo ir yra kaip tik toks tvarkos, išmintingos
laisvės, visuomeninės pusiausvyros, solidarumo ir pažangios
evoliucijos veiksnys. Šitų grupių tarpe katalikiškasis centras
geriausiai išreiškia kultūrines jų tendencijas. Tik per nesusi-
pratimą ir nenuoseklumą krikščioniškieji elementai gali prisidėti
prie kraštutinių sparnų. Taigi krikščioniškosios grupės apskritai
ir katalikiškosios specialiai yra pašauktos suvaidinti pozityvią
rolę įvairių gaivalų kovoje, kai į sukrikusį seną pasaulį braujasi
barbarai iš dešinės ir iš kairės, stengdamiesi tarp jo griuvėsių
įsteigti barbarišką vergijos viešpatiją. Šitos grupės nepaneigia
laisvės vardan visuomeninės ir kultūrinės kūrybos, lygiai taip
pat kaip jos nepaneigia kūrybos vardan laisvės: jos organiškai
sujungia tvarką ir laisvę, senų kultūrinių gėrybių saugojimą ir
naują kūrybą, teigiamąsias tradicijas ir pažangią evoliuciją.

Gal niekur taip ryškiai nėra išėję aikštėn katalikiškojo
-centro pašaukimas ir atitinkamai vaidinama rolė, kaip Vokie-
tijoje, kur katalikų partija pasisavino savo pavadinimui šitą
reikšmingą terminą. Puolamas iš kairės ir iš dešinės, trukdomas
iš vidaus ir iš užsienio, vokiečių centras visose aplinkybėse yra
pastovumo, pusiausvyros, laisvės ir nuoseklios pažangos veiks-
nys, organizuojąs valstybiškai nusistačiusias vidurines grupes
tam, kad galėtų jas pastūmėti į kovą su dirbančiais ardomąjį
darbą sparnais ir tuo apginti visuomeninę tvarką ir kultūrą nuo
barbariškų pasikėsinimų. (Iš tikrųjų, ar tokiais barbarais nėra
komunistai ir nacionalsocialistai?). Sykiu vokiečių centras jo-
kiose aplinkybėse nevengia nei vadovybės nei atsakomybės, bū-
damas linkęs eiti į visas politines kombinacijas, principialiai leis-
tinas ir naudingas visuomeninei santvarkai ir kultūrai.

Tai, kas čia pasakyta apie dabarties politiką, tenka pasakyti
apie visą kultūrinį dabarties gyvenimą, nes politika tėra viena
tik, tiesa, labai reikšminga, kultūrinio gyvenimo apraiška. Senam
kultūringam pasauliui susirgus, barbarai braujasi kaip tik į poli-
tinę gyvenimo sritį, kad politinės valdžios priemonėmis galėtų
realizuoti savo destruktyvinės prievartos darbą. Paliegėlio gy-
dymas jiems yra jo marinimas, kad paskui tuščioje vietoje jie
galėtų nekliudomai realizuoti savo fantastiškus idealus. Krikš-
čioniškas pasaulis nėra nusistatęs nei griauti iš pagrindų senąjį

ij LA. 44

44

—— 181 —

pasaulį nei statyti naują nesiskaitant su realiomis žmogaus pri-
gimties savybėmis. Jis vertina kultūrinius žmonijos laimėjimus
ir juos saugoja, o iš kitos pusės yra nusistatęs visados eiti pa-
žangių reformų keliais, nes jo galutinieji idealai nėra apriboti
ir kada nors pilnai įvykdomi. Toks yra kultūrinis krikščioniš-
kojo pasaulio nusistatymas ir tuo savo nusistatymu jis sudaro
moderninių gaivalų kovoje stiprią pajėgą, kuri yra viltinga at-
rama tvarkai, pusiausvyrai, taikai ir visuotiniam solidarumui.
2. — Katalikiškoji akcija, kuri Katalikų Bažnyčios vis
smarkiau ir nuosekliau varoma visame pasaulyje, yra galinga
priemonė atsispirti prieš destruktyvines moderniojo pasaulio pa-
jėgas ir gydyti paliegusį pasaulį pačiose jo šaknyse. Prieš pa-
saulio dechristianizaciją katalikiškoji akcija pastato pasaulio
rechristianizaciją, prieš ardomąjį aktyvizmą iš kairės ir iš de-
šinės — katališkąjį veiklumą, prieš gaivališką atsidėjimą klai-
dingoms idėjoms — katalikiškąjį susipratimą, prieš nesidrovinčią
priemonėmis barbariškumo bangą — herojišką kovą už katali-
kiškuosius idealus, prieš destruktyvinę propagandą — atsidėjimą
apaštalavimo idėjai. Ir kiekvienu atveju tai reiškia kovą už
tvarką, taiką, pusiausvyrą, kultūrinį pažangumą, visuotinį soli-
darumą ir atitinkančias žmogaus prigimtį visuomenines reformas.
Iš visų pajėgų, kurios stoja kovon prieš barbarus, atei-
nančius iš kairiojo internacionalizmo ar iš dešiniojo naciona-
lizmo, katalikiškoji akcija yra didžiausioji galybė jau todėl, kad
ji remiasi visuotine pasaulėžiūra, turinčia ilgų amžių geriausias
tradicijas; turi savo šaknis organizacijoje, trunkančioje per du
tūkstančiu metų ir išplitusioje į visus pasaulio kraštus; formuoja
savo kadrus iš rezervų, skaitomų šimtais milionų žmonių; ne-
kovoja dėl politinės valdžios ar dėl vieno kurio politinio režimo,
nors ir nėra abejinga visuomeninio gyvenimo santvarkai. Pasau-
lyje nėra kitos lygiai galingos pajėgos, kuri taip ištikimai sau-
gotų kultūrinius žmonijos laimėjimus ir sykiu taip nuosekliai
kovotų su giliausiomis moderninių katastrofų priežastimis. Kaip
nenuoseklūs ir pasigailėjimo verti atrodo katalikiškosios akcijos
akivaizdoje visi tie laisvamanių susigrupavimai, kurie, nusigandę
savo nihilistinės pasaulėžiūros destruktyvinėmis išdavomis, ima
kovoti su barbariškumo apraiškomis, neatsisakydami vis dėlto
nuo savo pasaulėžiūros, esančios pagrindinė nelaimių priežastis.
3. — Po to, kas pasakyta, nesunku spėti, kokia rolė tenka
mūsų gadynėje ir nusakytose aplinkybėse katalikiškajam mokslą

— 188 —

einančiam jaunimui ir, žinoma, tuo pačiu ateitininkams. Katali-
kiškoji mokslą einančioji jaunuomenė turi ruoštis tapti katali-
kiškosios akcijos avangardu. Savo susidraugavimo organizaci-
jose katalikiškoji jaunuomenė turi jau padėti tvirtą pagrindą
būsimajai savo akcijai plačiojoje visuomenėje. Šitas paruošia-
masis jaunuomenės veikimas mūsų sprendžiamųjų kovų laiko-
tarpiu turi pasižymėti ypatingu greičiu ir įtampa. Laikas ne-
laukia, o dechristianizuotų gaivalų varžtas yra negirdėtai smar-
kus. Snausti ir delsti šiais laikais tiesiog yra nusižengimas, nes
iš tikro pericula in mora: delsimas neša su savimi mirtį. Kas
daryti? Kaip tinkamai pasiruošus prie kovos dėl civilizacijos ir
religijos pagrindų? Juk aišku, kad mūsų laikais jaunuomenė turi
būti ruošiama kovai už kultūrines ir religines vertybes ir kūry-
biniam aktyvumui, kitaip pasaulį užvaldys barbarai, kurie padarys.
galą mūsų civilizacijai ir atidarys religijai apokaliptinį periodą.

Į klausimą trumpai jau atsakyta 1930 metais jubiliejiniame
Vyriausios Ateitininkų Valdybos atsišaukime: reik tikrai susi-
prasti, tampriai susiorganizuoti, kuriamai nusistatyti ir palvariai
kovoti už savo idealus. Prieš idėjų perversiją turi atsilaikyti
katalikiškasis susipratimas, prieš iškrikusios visuomenės dezor-
ganizaciją — katalikų susiorganizavimas, prieš revoliucinį de-
struktyvinių gaivalų veikimą — kūrybinis ir pažangusis katalikų
veiklumas, prieš servilišką visuomenės inerciją bei apatiją iš vie-
nos pusės ir agresyvinį neatsakingų gaivalų varžtą iš antros —
herojiška kova už savo katalikiškuosius, t. y. universalius, ide-
alus. Šiuo metu svarbu dar žinoti ne tik tai, kad visi šitie užda-
viniai turi būti realizuoti katalikų jaunuomenės gyvenime, bet ir
tai, kad jie turi būti realizuoti visai nedelsiant, taip sakant, vyk-
domojo vajaus tvarkoje. Nepakanka galvų lingavimais prita-
rinėjimo geroms idėjoms, reik tikrai sukrusti, reik nuoširdžiai
atsidėti jų realizavimui, reik sugalvanizuoti geriausias savo pa-
jėgas ir vienu dideliu užsidegimu išsiveržti iš sustingimo, iš ne-
rangumo, iš dezorientacijos, iš dezorganizacijos.

Mūsų laikai nėra ramaus ruošimosi ir lėto veikimo laikai,
nes gyvenimas eina šuoliais, o kas svarbiausia, priešai ginkluojasi
su nepaprastu skubotumu. Reik trumpiausiu laiku atsiekti dau-
giausia išdavų, o tai tegalima įvykdyti vien galingo sutelktinio
vajaus tvarkoje, kai iš vienos pusės einąs iš viršaus veikimo pla-
ningumas, o iš kitos pusės einąs iš apačios solidarus vykdymas

— 189 —

savitarpinės sugestijos nuotaikoje išjudina mases, keleriopai pa-
daugina energiją ir darbo išdavumą.

Apie atskirus pagrindinius uždavinius ir vajaus organiza-
ciją tenka pakalbėti skyrium.

II.

1. — 1927 m. Vyriausios Ateitininkų Valdybos atsišaukime
apie aktualiausius ateitininkų uždavinius buvo pasakyta: „Norint,
kad ateitininkų gyvenimas bei veikimas eitų reikiama pakraipa,
reik visų pirma giliai įsigyventi į ideologinius ateitininkų pa-
grindus, kaip jie naujai yra suformuluoti ateitininkų principuose
ir pareigose. Tai yra pirmutinis ateitininkų uždavinys, einant
į naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį“ (Židinys, 1927 m.
10 Nr., 235—236 p.).

Šis Vyr. Valdybos pageidavimas paskui, Stud. Ateitininkų
Sąjungos konferencijoje 1929 m., buvo mano smulkiau nusa-
kytas šitokiu būdu: „Tai, kas pageidaujama susipratimo klau-
simu, yra, pirma, įsigilinimas ir susigyvenimas su formuluotais
ateitininkų principais bei pareigomis, antra, organizuotas ir siste-
mingas gynimas savo ideologijos tiek spaudoje, tiek ir kitose
gyvenimo aplinkybėse, ir trečia nuoseklus ideologinis nusista-
tymas tuose klausimuose, kuriuos gyvenimas aktualiai kelia aikš-
tėn [318 p.]... Gilus sąmoningas susipratimas ateitininkams yra
privalomas vardan principo, „pirma doktrina, paskui akcija“, kad
ateitininkų veikimas niekados nebūtų be idėjinio pagrindo, nenu-
kryptų nuo katalikiškosios akcijos principų ir sykiu sugebėtų
būti pateisinamas ir apgintas krikščioniškosios katalikiškosios
pasaulėžiūros šviesoje“. (Ateitininkų ideologija ir josios realiza-
vimas gyvenimo praktikoje. Židinys 1929 m. 11 Nr., 318 ir 325 p.).

Ar šitas bendrai suformuluotas uždavinys buvo konkreti-
zuotas vykdomųjų priemonių atžvilgiu ir realizuotas bent tame
laipsnyje, kuris leistų kalbėti apie ateitininkų susipratimo au- |
gimą? Nei atskiros ateitininkų sąjungos nei atskiri ateitininkų
organizacijos skyriai nesuprato savo rolės užbrėžto iš viršaus
uždavinio vykdyme: uždavinio realizavimas nepaimtas, kaip
griežta formalinė pareiga ir nesusirūpinta vykdomųjų priemonių
konkretizavimu vidurinėse ir žemesnėse ateitininkų organizacijos
instancijose. "Tiesa, tiek Vyriausioje Ateitininkų Valdyboje, tiek
Studentų Sąjungoje buvo kalbėta fpie vadinamojo ideologinio

— 190 —

cenzo įvedimą savo nariams, ypač keliant juos į aukštesnius orga-
nizacijos laipsnius. Bet iki paskutinių laikų kalbos taip ir pasi-
liko kalbomis, jei neskaityti kai kur padidintų naujokams ideolo-
ginių reikalavimų, šiems pereinant į tikruosius korporacijų narius.

2. — Tuo tarpu ideologinis ateitininkų susipratimas palieka
daug, labai net daug, vietos geresniems pageidavimams. Pakanka
prisiminti tuos atsitikimus, kai ateitininkams tenka nustatinėti
ideologinę savo poziciją atžvilgiu į priešingas sau grupes, at-
žvilgiu į mados apraiškas arba net kovoje dėl savo idealų, kad
galima būtų apsčiai priskaityti ideologinių jų paklydimų. Šituo
atžvilgiu ryškiausias pavyzdys yra ateitininkų neapsisprendimas
moderniųjų šokių klausime. Moderniųjų šokių smerktinumas
blaiviai katalikų akiai yra lygiai aiškus, kaip dienos šviesa arba
juodas raštas ant balto fono. Tuo tarpu einanti iš viršaus propa-
ganda prieš moderniuosius šokius nesutiko reikiamos paramos
nei iš pusės visų ateitininkų vadų nei iš pusės eilinių organizacijos
narių. Atsirado ateitininkuose tam tikras narių skaičius (koks
jis bebūtų, bet visados per didelis), kuris, jei ne principialiai
užtarė šias šlykštynes, tai bent jas toleravo ir praktikavo. Toks
faktas katalikų tarpe negalimas vien dėl dviejų priežasčių: arba
dėl begalinio nayvumo, arba dėl nedovanotinos hipokrizijos. Tesi-
renka fokstrotininkai vieną iš šios alternatyvos dalį, jei nenori,
. kad jiems būtų priskirtos abidvi. Šiaip ar taip garbė nedidelė.

Atsirado net tarp ateitininkų vadų tokie, kurie darė griež-
tiems kovotojams su moderniaisiais šokiais šitokį priekaištą:
didelis daiktas šie modernieji šokiai; visai neracionalu ir netiks-
linga jais rūpintis tada, kai yra žymiai rimtesnių dalykų, su
kuriais tenka dabar kovoti; dabartinis režimas, štai pagrindinis
mūsų priešas, — su juo mums reik kovoti; šiuo metu juokinga
tąsytis su šiais nelemtais šokiais. — Ši nayvi opozicija visai nenu-
simanė apie tai, kad ji geriausiai veikia to režimo naudai, kuris
nepageidauja ideologinio jaunuomenės susipratimo ir mielai
leidžia jai susidemoralizuoti, kad ji taptų nepavojinga. Rusų
valdžia pro pirštus žiūrėjo į jaunuomenės girtavimą ir ištvirka-
vimą, kad tik ji nesikištų į politiką. Tie, kurie pro pirštus žiūri
į jaunuomenės moralinį smukimą, vaidina jaunuomenės tarpe
panašią rolę, nors ir nori iš jos visuomeninio veikimo. Kaip giliai
krikščioniškas ir toli matąs yra toks Gandhi, kuris paruošiamo-
siomis dorybėmis visuomenfBiam veikimui laiko susilaikymą val-

= DD

gyje ir skaistybė aukščiausiame laipsnyje. Fokstrotininkai tu-
rėtų ko pasimokyti pas šitą aziatą!

Kalbėjimas švelniais žodžiais su šitais žmonėmis nedavė
pageidaujamų rezultatų: pasirodo, kad tokiu būdu paveikti nesu-
sipratėlius ir išsilenkėlius iš tiesiosios ateitininkiškosios linijos
negalima, ir reik todėl griebtis stipresnių priemonių. Kol abe-
jingai toleruosime rėkiančius nusižengimus prieš ateitininkų
ideologiją, tol neužsitarnausime iš kitų tos pagarbos, kuri kiek-
vienam katalikui privalu laimėti vardan krikščioniškojo apašta-
lavimo idėjos. Ateitininkai turi aiškiai suprasti, kad jiems taip
pat nevieta būti tarp fokstrotininkų, kaip ir būti tarp deguti-
ninkų, kurie kovoja dėl savo idėjų degutu, arba tarp kakininkų,
kurie kovoja pamfletais ir paškviliais Kiekvienas išsilenkimas
iš tiesios ideologinės savo linijos atneša mums paniekinimą iš
kitų ir skandina nepasisekime mūsų kovą už savo idealus.

Atėjo laikas pareikalauti iš savo narių griežtesnio ideolo-
ginio nusistatymo, nes kitaip gresia organizacijai ideologinis išti-
žimas ir nuolatinis kompromitavimas savo idealų tiek katalikų,
tiek nekatalikų tarpe. Tokiose aplinkybėse idėjinis apaštalavimas
pasidaro negalimas, o tuo pačiu katalikiškoji akcija nustoja savo
idėjinio pagrindo ir ima kyboti ore, neturėdama idėjinio sva-
rumo. Reikalas pakelti ideologinį susipratimą tarp ateitininkų
yra tad visai aiškus ir šaukte šaukiasi rimto susirūpinimo. Kas
daryti, kad jis galėtų būti patenkintas bent tam tikrame laipsny je
artimiausiame trimetyje, t. y. iki naujo jubiliejinio kongreso?

3. — Vykdomasis vajus turėtų pirmoje eilėje iškelti aikštėn
visuotinę ateitininkų pareigą įsigyti kuo didžiausią ideologinį su-
sipratimą. Šiam susipratimui reikalinga, pirma, įsigyvėnti į
ateitininkų ideologijos pagrindus, antra, pagilinti katalikiškosios
pasaulėžiūros supratimą ir, trečia, susipažinti geriau su katalikiš-
kosios akcijos uždaviniais ir principais. Kiekvienam iš šitų rei-
kalų reikalingos yra tam tikros priemonės: ateitininkų ideolo-
gijos suformulavimas, katalikiškosios pasaulėžiūros išdėstymas ir
katalikiškosios akcijos nusakymas. Vyriausioji ateitininkų Val-
dyba turėtų susirūpinti, kad visos šitos priemonės kuo greičiausiai
būtų ateitininkams parūpintos, atsižiūrint į atskiras jų grupes
pagal amžių ir išsilavinimą.

Rašančio šitas eilutes rūpesčiu bus išleista dar šią vasarą
svarbiausia medžiaga ateitininkų ideologijai, kuri iki naujo jubi-
liejinio kongreso galės tarnauti šaltiniu susipažinti su ateitinin-

Ni

kiškąja ideologija. Kongresui turėtų būti paruošta ir išleista
ateitininkų ideologija, jau tiksliai ir sistemingai formuluota ir
kodefikuota. Apie katalikiškąją akciją daug vertingos, ypač
verstinės, medžiagos yra išleidęs Katalikų Veikimo Centras. Čia
tegalėtų kilti vien klausimas apie jos pritaikymą atskiriems atei-
tininkų amžiams. Sunkiausiai būtų su tiksliai suglaustu ir lengvai
prieinamu katalikiškosios pasaulėžiūros išdėstymu, kuris tar-
nautų ateitininkams pagilinti toms žinioms, kurios jų gaunamos
mokyklose per religijos pamokas. Bet ir čia galima būtų paly-
ginti trumpu laiku parūpinti reikalingiausios literatūros ver-
timų keliu.

Kol pamokomosios priemonės nėra pakankamos, reik su-
„daryti atskiriems at-kų amžiams minimalinę programą iš esančios
periodinės spaudos ir neperiodinės literatūros ir jas realizuoti
per lavinimosi ratelius ir per tam tikrus patikrinamuosius kvo-
timus. Tenkintis vien gerais pageidavimais ir palikti nekontro-
liuojamam atskirų narių darbui apsipažinimą su ideologiniais
ateitininkų pagrindais reiškia ir toliau skęsti įprastos dezorien-
tacijos klaikumoje ir neturėti geresnės perspektyvos į ateitį.

Vykdomasis vajus turėtų padaryti galą ideologiniam ateiti-
ninkų nerangumui ir pareikalauti iš jų rimto darbo ideologinio
-susipratimo srityje. Nėra reikalo bijoti, kad šitas darbas atbaidys
kai kuriuos nenuoširdžius narius nuo organizacijos ir net pa-
ragins juos iš jos pasišalinti. Iš to organizacija tik laimės, nes
savaime apsivalys nuo to balasto, kuris įneša organizacijon dez-
-orientaciją ir kompromituoja ją ideologiniais išsilenkimais. Drįs-
„tame reikalauti darbo ir atsidėjimo iš savo organizacijos narių!

Taigi iškeltas aikštėn jau penkeri metai atgal ideologinio su-
-sipratimo uždavinys turi būti dabar vykdomojo vajaus tvarkoje
forsuojamas su ypatingu uolumu ir greitumu. Vyriausioji vado-
vybė susirūpina išdirbti ideologinio susipratimo planą ir atitin-
kamas priemones pagaminti; tarputinė vadovybė realizuoja
‘bendrą planą atskirose sąjungose, pagaliau, žemesnė vadovybė
vykdo šitą planą vietose. Sykiu kiekviena aukštesnė vadovybė
prižiūri ir kontroliuoja žemesniosios darbą.

III.

1. — Vyriausios Ateitininkų Valdybos 1927 m. atsišaukime
„organizaciniu reikalu buvo iškeltas aikštėn šitokis uždavinys:
„„Atėjo laikas pastatyti jinai (ateitininkų organizacija) ant tvir-

— 193 —

tesnių organizacinių pagrindų sąryšyje su organizacinių sugebė-
jinimų ugdymu ateitininkuose ir jiems vadų auklėjimu. Todėl
antras iš eilės svarbus bei aktualus ateitininkų uždavinys yra re-
alizuoti pažanga organizaciniame susitvarkyme, einant Palangos
konferencijos nurodytais keliais“ (Židinys, 1927 m. 10 Nr., 236 p.).

Kaip tam pačiam atsišaukime nurodyta, organizacinis atei-
tininkų pajėgumas turi eiti dviem linkmėmis: organizacinio išsi-
auklėjimo ir vadų ruošimo. Pirmuoju atžvilgiu ten pasakyta:
„Kiekvienas ateitininkas tur žinoti, kad organizacijos tobulumas
pareina nuo organizacinių nusiteikimų bei sugebėjimų, kuriais
pasižymi jos nariai. Tai uždeda ateitininkams prievolės stengtis
įsigyti tokių palankių organizacijos gyvavimui nusiteikimų, ko-
kiais kad yra drausmingumas, tvarkingumas, punktualumas,
draugiškumas ir sugebėjimas paklusti vienu atveju ir vadovauti
kitu, kai to reikalauja gyvenimo bei veikimo aplinkybės ar orga-
nizuota draugijos valia“ (t. p. 236—237 p.).

Ateitininkų organizacija daug keno laikoma geriausiai su-
tvarkyta jaunuomenės organizacija Lietuvoje. Tikiu, kad tam
teigimui yra net realus pagrindas, bet ar tai reiškia, kad ateiti-
ninkų susiorganizavimas stovi patenkinamoje aukštumoje? Toli
gražu to nereiškia. Prasikišti į priekį visuotiniame mūsų visuo-
menės nerangume ir chaotiškoje dezorganizacijoje anaiptol ne-
reiškia tikro susiorganizavimo. Visos paminėtos aukščiau orga-
nizacinės ypatybės: drausmingumas, tvarkingumas, punktualu-
mas, draugiškumas, klusnumas iš vienos pusės ir vadovaujamasis
sugebėjimas iš antros, — visa tai, nekalbant jau apie kitas spe-
cialesnes organizacines ypatybes, yra išsivystę ateitininkuose labai
dar primityviame laipsnyje. Kas stebėjo juos per ištisą metų
eilę, tam šis sprendimas yra neabejotinas.

2. — Tuo tarpu, kas buvo ateitininkų padaryta, kad Vy-
riausios Valdybos pastatytasis organizacinis uždavinys galėtų būti
konkretizuotas priemonių atžvilgiu ir realizuotas visos organiza-
cijos plote? — Sąmoningo planavimo tvarkoje — ničnieko. Jei
kas šioje srityje daryta, tai vien tada ir tiek, kada ir kiek pats
gyvenimas statė neatidėliotino reikalo tvarkytis tam tikrose
siaurai apribotose aplinkybėse. Todėl iki šiolei organizacinis atei-
tininkų gyvenimas dar per daug atsiduoda mūsų visuomenės ne-
rangumu, amorfiškumu, palaidumu. Norint veikiai ir sėkmingai
pasistūmėti į priekį susiorganizavimo klausime, yra neišvengiama

— 194 —

su visu planingumu rauti iš šaknų šias apsileidimo ydas iš ateiti-
ninkų tarpo. Štai vienas iš uždavinių vykdomajam at-kų vajui.
Vadų ruošimo klausimu atsišaukime buvo pasakyta, kad
„jokia didesnė organizacija negali klestėti, jei ji nesugeba atrinkti
iš savo narių labiausiai apdovanotų ir geriausiai nusiteikusių as-
menų ir paversti juos tikrais savo vadais“ (t. p. 237 p.). Kas rea-
laus padaryta šiuo reikalu? — Sąmoningo planingumo tvarkoje —
nieko. Tiesa, vadovaujamose ateitininkų sferose klausimas ne-
kartą svarstytas, kaip įdomus ir aktualus klausimas, bet nesi-
ryžta palaužti nei jo realizavimo sunkenybių, nei įprastos gy-
venimo inercijos. Tuo tarpu yra visai neišvengiamas reikalas.
planingos atrankos ir tikslingo ugdymo priemonėmis ruošti ateiti-
ninkų organizacijai vadų, nes jei organizacija iš apačios laikosi
organizaciniais narių nusiteikimais, tai iš viršaus ji palaikoma
organizaciniais vadų sugebėjimais. — Vadų kadrai sudaro iš tik-
rųjų organizacijos griaučius, be kurių ji tegali vien silpnai vege-
tuoti, tarsi augalas, neturįs atramos savo stiebe. Vadų ruošimas
pagreitintu tempu, — vėl svarbus uždavinys vykdomajam vajui.
3. — Rūpinantis tvirtos organizacijos sudarymu, tenka
kreipti dėmesys į du dalyku, kuriuodu buvo mano iškeltų dar
1929 m. per metinę Studentų Ateitininkų Sąjungos Konferenciją:
„Kadangi organizacija yra sutelktinis ideologijos realizavimo apa-
ratas, tai ateitininkai privalo tvirtai susiorganizuoti taip, kad jų
organizacijos tipas iš vienos pusės atitiktų universalius krikščio-
niškosios katalikiškosios pasaulėžiūros principus, o iš antros pusės
— aktualius gyvenimo reikalus“ („Ateitininkų ideologija ir josios
realizavimas gyvenimo praktikoje“, Židinys 1929 m. 11 Nr.
325 p.). Tai reiškia, kad ateitininkų organizacija turi būti iš savo
esmės katalikiškosios akcijos organas ir, antra vertus, kad ji pri-
valo atsižvelgti į aktualius, gyvenimo statomus, reikalavimus.
Pirmuoju atžvilgiu ateitininkų organizacija privalo savo
veikime orientuotis pagal katališkosios akcijos reikalavimus, kiek
šita akcija yra iš vienos pusės kova su pasaulio dechristianizacija
ir iš antros pusės pasaulietiškas apaštalavimas pasaulio rechristi-
anizacijos darbe. Antruoju atžvilgiu ji privalo orientuotis pagal
savo idėjinių priešų kovos metodus ir savo organizacijos pagrin-
duose sudaryti viltingą apsigynimo ir pasipriešinimo atramą. Ma-
tant, su kokiu partyviniu drausmingumu, su kokiu pasitikėjimu
savo vadais ir aklu jiems klusnumu, su kokiu fanatišku atsi-
dėjimu savo idėjoms veržiasi dabarties barbarai prie valdžios ir

Pup. p eae

— 195 —

griauja senas kultūrines vertybes, negalima neapsidrausti orga-
nizacijos priemonėmis prieš šitą ardomąjį jų įsibėgėjimą. Štai
kodėl buvo jau nuo 1929 m. kreipiama dėmesys į tai, kad „ateiti-
ninkai privalo įnešti į savo organizaciją daugiau drausmingumo,
daugiau subordinacijos ir pasiaukojimo dvasios, daugiau pasi-
ryžimo kovoti už savo organizacijos laisvę ir neliečiamumą“ (Atei-
tininkų ideologija ir t.t. Židinys 1929 m. 11 Nr., 321 p.).

Taigi ateitininkų organizacijos sėkmingas suderinimas su
katalikiškosios akcijos reikalavimais ir suteikimas jai ypatybių,
kurių reikalauja mūsų gyvenamas momentas, yra dar nauji ak-
tualūs uždaviniai, kuriuos konkretizuoti priemonių atžvilgiu ir
planingai realizuoti palieku vykdomojo vajaus darbininkams.

IV.

1. — 1927 m. atsišaukime kuriamuoju reikalu buvo pasa-
kyta: „Be plataus kūrybinio užsimojimo negalima bus ne tik
atsiekti aukštesnį tautinės kultūros laipsnį ir atremti valstybinis
gyvenimas į racionalią visuomenės tvarką, bet ir atsispirti prieš
tą pasaulio dechristianizaciją, kuri mums užsimeta sykiu su sve-
timomis įtakomis, einamomis iš vadinamųjų kultūringų tautų...
Mes be reikalo labai ilgai sugaišime, jei nesugebėsime pasinaudoti
kitų tautų kultūriniais laimėjimais; bet sykiu mes nustosime
savo tautinės individualybės ir krikščioniškos vertės, jei neįsteng-
sime įsigyti kūrybinio užsimojimo, reikalingo tautiškos krikščio-
niškosios kultūros iškėlimui į visuotinai vertingo gyvenimo
laipsnį... Labai aktualiu... ateitininkų uždaviniu yra įsigijimas
kūrybinio, pilno iniciatyvos ir plataus užsimojimo, nusistatymo,
einant prie tautinės savo lytimi ir universalios savo turiniu kultū-
rinės sintezės“ (Židinys, 1927 m. 10 Nr., 240—241 p.).

Štai uždavinys, kuriame ateitininkai, kaip ir visa mūsų,
tauta, mažiausiai yra linkę sustiprintu tempu pasistūmėti į priekį.
Stoka iniciatyvos, drąsaus kūrybinio užsimojimo ir plataus sin-
tetinio nusistatymo iš senų laikų charakterizuoja mūsų tautos
pobūdį: ilgų amžių vergovė, politinis ir intelektualinis priklauso-
mumas ir apribotas dvasinis akiratis padėjo čia iki šiolei dar
neišdildomą antspaudą. Čia reikalinga yra psichologinė revo-
liucija, kuri įstengtų sukrėsti paskendusią inercijoje tautos sielą.
ją suelektrizuoti ir ją pastumti į plačiosios kūrybos akciją.

—- 196 —

Ateitininkai, kurie ir šituo atžvilgiu yra ištikimi savo tautos
sūnūs, turėtų pradėti pažangą nuo savęs ir vykdomojo vajaus
tvarkoje pralaužti bergždžią sustingimo ir apsnūdimo inerciją
kūrybos dirvoje. Kas stebėjo ateitininkų veikimą iš vidaus, gerai
žino, kaip sunkiai kiekviena nauja drąsesnė iniciatyva randa jų
tarpe nuoširdžios paramos ir sėkmingos pagalbos. Patiekus ko-
kiam nors susirinkimui kūrybinį projektą, visa dalyvių energija -
yra pavartojama vien neigiamajai kritikai, būtent, tam, kas ga-
lima projektui prikišti. Šitoje vienašališkoje kritikoje dalyvių
pastangos dažniausiai išsisemia, nes didžiausioji jų dauguma ne-
sugeba pažiūrėti į dalyką teigiamosios kritikos atžvilgiu.

2. — Teigiamoji kritika visų pirma stengiasi objektyviai
skirti kiekviename sumanyme tai, kas jame yra teigiamo, nuo
to, kas jame yra nepriimtino. Bet ji nepasitenkina vien šituo
konstatavimu; ji tuoj pereina į kūrybinį nusistatymą ir stengiasi
sumanymo ydas atitaisyti, trūkumus papildyti. Esant tokiam
dalyvių nusistatymui, pirmininkaujančiam, jei jis tik turi bent
minimalinius sintetinius gabumus, nesunku daugumos susitarimo
pasiekti pataisyto sumanymo plotmėje. Pas mus stinga sutelk-
tinio darbo įpročių kaip tik todėl, kad mūsų nusistatymas to-
kiame darbe retai kada yra tikrai kūrybinis: jei grupė žmonių
yra suėjusi į darbą su neigiamai kritiškuoju nusistatymu, tai,
aišku savaime, jokio produktyvumo iš tokio darbo negalima tikėtis.

Iš mano patyrimo man yra pasilikęs atmintyje šitokis kurio-
ziškas atsitikimas. Vienu ateitininkų persitvarkymo klausimu
buvo sukviestas vadovaujančių elementų pasitarimas. Kaip dis-
kusijoms bazė, buvo patiektas svarstyti sumanymas, suformu-
luotas provizorinio projekto pavidalu. Visą vakarą dalyviai svarstė
šitą projektą, bet tas svarstymas buvo gana ypatingas: visų da-
lyvių pastangos buvo nukreiptos vien į tai, kas galima būtų pro-
jektui prikišti; nei pataisymai nei nauji sumanymai, jei neskaityti
tokiais kelių smulkių idėjų iškėlimo aikštėn, nebuvo padaryta; į
pasitarimo galą vienas iš gabesnių dalyvių pareiškė, kad projektas
yra per tobulas ir todėl nepriimtinas.

Šitas tiesiog anekdotiškas atsitikimas būtų linksmas, jei jo
pagrinde neglūdėtų tiesiog katastrofiškas mūsų žmonių bergždu-
mas sutelktinėje kūryboje. Mūsų tautai toliau visai yra neleistina
bergždumo prabanga, nes kūrybinis produktyvumas yra jau gy-
vybės sąlyga. Ateitininkai visų pirma turėtų tai suprasti ir vyk-
domuoju savo vajumi savo tarpe pralaužti priešingų kūrybai nusi-

— 197 —

teikimų linkmę. Artimiausiame trimetyje negalima būtų iš jų
laukti jokių ypatingų kūrybos išdavų, nes tarpas yra per mažas
platesnei kūrybai; užtat šitame laikotarpyje iš jų galima būtų
reikalauti susiprasti kūrybinio nusistatymo klausime ir įsigyti
tam tikrų būtinų nusiteikimų.

Reikštis iniciatyva ir kūrybiniu nusistatymu galima turėti
progos labai dažnai ir labai patogiose aplinkybėse: pramogų ir
iškilmių organizavimas, konferencijų ruošimas ir tvarkymas, su-
manymų realizavimas, diskusijos įvairiuose susirinkimuose ir
ypač lavinimosi rateliuose, visa tai gali būti panaudota kūrybinių
nusiteikimų lavinimui. Ir sykiu reik gerai žinoti, kad visi šitie
dalykai reikalauja tokių nusiteikimų, jei tik norima, kad darbas
stovėtų aukštumoje ir jo išdavos būtų tikrai vertingos. Ir dabar
pakartosiu tai, kas mano buvo konstatuota 1929 m.: ateitininkų
pramogos, kurios turėtų konkuruoti su importuojamomis šlykš-
tynėmis ir atsilaikyti tautinės ir dorinės sąmonės aukštumoje,
nėra padariusios per dešimtis metų nė vieno žingsnio pirmyn. Tai
tik vienas ryškiausias pavyzdys kūrybinės iniciatyvos ir užsimo-
jimo stokos ateitininkuose. Iškilmių organizavimas ir suvažiavimų
tvarkymas vargu taip pat yra patobulėję per šitą laiką. Tai.
rodos, ne didžiausios svarbos dalykai, o vis dėlto, jei juose nėra
kūrybinės pažangos, tai ar galima tikėtis jos svarbesniuose ir
žymiai sunkesniuose kultūrinio gyvenimo klausimuose?

3. — Katalikiškoji akcija, turinti rechristianizuoti supago-
nėjusį pasaulį, jau žymiai daugiau reikalauja kūrybinio nusista-
tymo, negu paprasto organizacinio gyvenimo klausimai. Kaip
buvo mano savo laiku pabrėžiama, „kovoje su pasaulio dechri-
stianizacija itin yra svarbu sujungti apsigynimo momentas su
kuriamąja kultūrine statyba“ (Židinys 1929 m. 11 Nr., 323 p.).
Plačių masių negalima vienomis tik kritikos ir propagandos prie-
monėmis prilaikyti nuo tų dechristianizuoto gyvenimo apraiškų,
kurios yra laikomos moderniosios dvasios simptomais; šių ap-
raiškų pagrinde reik įžvelgti gyvi reikalai ir jie tenkinti teisėtu
ir doru būdu. Bet tam kaip tik reikalingas yra kuriamasis nusi-
statymas ir sugebėjimas įžvelgti gyvenimo tendencijose sveiką
branduolį, kuris galėtų būti panaudotas pozityviai kultūrinei
pažangai. į

Ateitininkų susipažinimas su katalikiškosios akcijos prin-
cipais ir reikalavimais turi eiti kūrybine linkme, t. y. turi būti
sujungtas su sugestyviu iškėlimu aikštėn reikalo kuriamai daly-

— 198 —

vauti katalikiškoje akcijoje. Vykdomasis ateitininkų vajus ir
turėtų tarp kitko nustatyti būdus, kuriais katalikų įaunuomenė
galėtų kuriamai pasireikšti katalikiškojoje akcijoje. Katalikų
jaunuomenė juk galėtų vaidinti tam tikrą teigiamąją rolę šeimos
gyvenimo rechristianizacijoje, religinės nuotaikos palaikyme mo-
kykloje, jaunuomenės susidraugavime ir šiaip jau apaštališkameė
krikščioniškųjų idėjų skleidime plačiojoje visuomenėje. Šito klau-
simo konkretizavimą taip pat turėtų atlikti vykdomojo vajaus
smulkesnio plano sudarytojai.

V.

1. — 1929 m. spaudos atgavimo sukaktuvių proga Vyriau-
sioji ateitininkų Valdyba yra pareiškusi savo atsišaukime mintį,
kad „tarnavimas tiesai ir teisybei niekados neapsieina be kovos
su netiesa ir neteisybe“ (Židinys 1929 m. 4 Nr., 360 p.). Ta pati
idėja vadovavo Vyriausiai Valdybai, kai ši 1927 m. ragino ateiti-
ninkus apsiginkluoti kovos reikalui. Tų metų atsišaukime mes
skaitome šitokius paraginimus: „Labai aktualus šiais laikais atei-
tininkų uždavinys yra fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas
kryžiaus kovai su pasaulio dechristianizacija... Kai mes kviečiame
ateitininkus apsiginkluoti fiziniu, doriniu ir protiniu būdu kovai
prieš pasaulio dechristianizaciją, mes turime galvoje tą dvasinį
apsiginklavimą, kuris apgintų ateitininkus nuo dechristianizacijos
pagundų ir suteiktų jiems pakankamai moralinio autoriteto gar-
bingai stoti ateityje į dideli apaštalavimo darbą einant religinio
atgimimo keliais. Tam tikslui ateitininkai turi būti tvirti kūnu,
kad galėtų pakelti dideles pastangas; jie turi patobulinti dorinį
savo išsiauklėjimą, kad galėtų įgauti entuziastiško išsižadėjimo
bei pasiaukojimo kovai su pasaulio dechristianizacija; jie turi
irgi pagilinti intelektualinį savo išsilavinimą, kad galėtų atsiekti
tikros kultūros viršūnes ir iš jų aiškiai spręsti, kas mūsų pasau-
lyje yra neigiamo ir kas teigiamo. Gerai suprastas fizinis lavini-
masis, dorinis auklėjimasis ir protinis lavinimasis, štai kas
yra jūsų apsiginklavimo priemonės“. (Židinys, 1927 m. 10 Nr.,
237—238 p.).

Šalia to dar aiškus susipratimas, tamprus susiorganizavimas
ir kuriamasis nusistatymas visame savo veikimo plote yra jau tam
tikras apsiginklavimas kovoje dėl savo idealų. Bet to dar nepa-
kanka kovoje su pasaulio dechristianizacija: reik dar savyje iš-

— 199 —

dirbti aktyvius nusiteikimus, reikalingus apsiginti nuo neteisybės
ir pasipriešinti nepateisinamai prievartai. Katalikai ypatingai
nerangūs yra apsigynimo ir pasipriešinimo dalykuose, ir tai jau-
noms jų kartoms dera žinoti ir tinkamai ruoštis aktyviai gyve-
nimo kovai. Dabar, kai barbarų varžtas itin yra smarkus, dva-
sinis katalikų apsiginklavimas sprendžiamajai kovai yra tiesiog
gyvybės klausimas. Ar šitas klausimas rado reikiamo įsisąmo-
ninimo ateitininkų tarpe, gerokai abejoju: dezorientacijos ir dez-
„organizacijos nuotaika, apgobusi katalikų visuomenę Lietuvoje,
veikia taip pat ir ateitininkus.

2. — Vykdomasis vajus ir čia taip pat turėtų padaryti gilią
psichologinę revoliuciją. Jis turėtų sužadinti ateitininkuose mak-
simalinį veiklumą, tikrai sakant, veiklumo entuziazmą, bet sykiu
taip pat pastumti šitą veiklumą į neišvengiamo apsigynimo ir pri-
valomo pasipriešinimo vagą. Kitaip kova su pasaulio dechristia-
nizacija liks tuščių žodžių ir bejėgių idėjų srityje. Ateitininkų
„organizacija yra pakankamai puolama, skriaudžiama ir kone-
veikiama, kad būtų pakankamai progos gintis nuo neteisingų puo-
limų ir priešintis skriaudoms ir neteisybėms. Be to, subrendę
ateitininkai, kaipo pilnateisiai katalikų visuomenės nariai, negali
abejingai žiūrėti į katalikų prigimtųjų teisių paneigimą ir jų kata-
likiškosios akcijos neteisėtą tramdymą. Gyvenimas visados yra
kova dėl savo idėjų, ir katalikų gyvenimas mažiau, negu kitų
žmonių gyvenimas, sudaro išimtį iš šitos taisyklės.

Paskaitę šituos atviros tiesos žodžius katalikų ir ypač ateiti-
minkų priešai, snobizme paskendę, pasipiktins mano tariamai ka-
ringu tonu. Iš tikrųjų kviečiu ateitininkus ne į karą, bet į kovą.
arba, kalbant ideologiškai, kviečiu ateitininkus būti tikrais Kovo-
jančios Bažnyčios (Ecclesia militans) nariais. Visas dalykas su-
eina čia į tai, kaip privalu katalikui suprasti idėjinė kova, neiš-
vengiamai surišta su katalikiškąja akcija, ir kaip ji gali reikštis
praktiniame gyvenime. Visų pirma reik, pagaliau, suprasti, kad
tos kovos priemonės, kurių griebėsi K.A.K/'o „riteriai“, ne tik
netinka katalikiškajai akcijai, bet ir grynai politiniam veikimui.
Paškvilių ir pamfletų metodai ne tiek yra kenksmingi tiems,
prieš ką jie yra atkreipti, kiek kompromituoja tuos, kas juos pa-
vartoja savo kovoje. Šituo atžvilgiu kakininkų akcija yra di-
„džiausias nusižengimas prieš pačią kaitalikiškąją akciją, kurios
vardan ji tarsi yra varoma. Iš kakininkų Katalikų Bažnyčiai

— 200 —

tiek yra naudos, kiek iš fokstrotininkų arba degutininkų. Jau-
nieji katalikai tai turėtų vieną kartą ant visados tinkamai suprasti.

Katalikų akcija, kaipo kova su pasaulio dechristianizacija
ir šeimos, bendruomenės, visuomenės rechristianizacija pasaulie-
tiškojo apaštalavimo priemonėmis, nepakenčia jokios prievartos,
ar ji reikštųsi veiksmuose, ar žodžiuose, ar net mintyse. Apašta-
lauti prievartos priemonėmis tegali arba visiškas nesusipratėlis

arba piktas hipokritas. Tačiau, jei prievarta jokioje lytyje ir

jokia prasme nepritinka katalikiškajai akcijai, tai dar nereiškia,
kad gyvenime apskritai negali būti teisėtos prievartos tam tikrose
aplinkybėse ir tam tikrose ribose. "Tolstojus savo nesipriešinimo
koncepcijoje giliai klydo, ir tai a contrario labai iškalbingai įrodė
įsiviešpatavęs be tinkamo pasipriešinimo iš visuomenės pusės bol-
ševizmas. Iš kitos pusės lygiai klysta ir tie modernieji dikta-
tūros mėgėjai, kurie apoteozuoja prievartą, kaipo kovos prie-
monę. Prievarta yra leistina tiek atskiram žmogui, tiek ir visai
visuomenei, kaipo neišvengiamo apsigynimo priemonė, ir tai tik
būtinumo ribose. Bet ir teisėta prievarta neįeina į evangeliškųjų.:
patarimų sritį ir todėl ji nerado pritarimo Kristaus pamoksle ant

kalno. Todėl, kai kalbama apie katalikiškąją akciją, kaipo apie

pasaulietiškąjį apaštalavimą, reik pripažinti visiškąjį šios akcijos
nesutariamumą su prievartos priemonėmis.

3. — Tą kovos taktiką, kuri gerai galėtų pritikti katalikiš-
kajai akcijai, yra nustatęs mūsų laikams visai nepriklausomai
nuo katalikų pasaulio, bet aiškioje priklausomybėje nuo pa-
mokslo ant kalno, Mahatma Gandhi, kurį jau pas mus kėlė aikštėn
ir kuriuo domėtis kvietė ateitininkus Vyriausias Vadas prof. K.
Pakštas. Kad vykdomasis vajus nustatytų ateitininkus tinkamu
būdu kovos klausime, suglausiu čia trumpai ir sistemingai Gandhi
taktiką, gana laisvai ją interpretuodamas, būtent, pagal mūsų:
gyvenimo reikalus.

Gandhi yra karštas aktyvinės kovos su blogiu šalininkas:
jis kviečia visus aktyviai priešintis neteisybei, tačiau griežtai
smerkia prievartą, kaipo normalią kovos priemonę; jis reika-
lauja sujungti kovoje meilę žmogui, su kuriuo kovojama, su ne-
apykanta blogybei, kuri nuveikiama; taip pat politinėje kovoje:
jis ragina nuosekliai išlaikyti dorinį kovos pobūdį.

Pirmas pasipriešinimo aktas yra neteisybės nepripažinimas;
antras — apsigynimo ir pasipriešinimo organizavimas; trečias —
pasipriešinimo realizavimas įvairiomis neigiamojo ar teigiamojo:

„(TTL

— 201 —

veikimo priemonėmis. Neteisybės nepripažinimas reikalauja elgtis
taip, tarsi prievartos aktas, kuriuo neteisybė yra padaryta, būtų
neįvykęs. Prievarta neprivalo sudaryti jokių laisvai priimamų
priklausomybės ir paklusnumo ryšių. Pasipriešinimo organiza-
vimas iš vienos pusės reiškiasi išviršinės organizacijos stiprinimu,
o iš antros pusės — dalyvių sielos auklėjimu. Gandhi ypatingą
dėmesį deda kaip tik į šitą reikiamą sielos organizaciją. Šita
prasme jis reikalauja iš kovotojų a. tiesos bei teisybės meilės
(Satya), b. prievartos neapykantos (Ahinsa), c. dorinio skaistu-
mo (Bramacharya), d. baimės savyje nugalėjimo, e. išvidinio
atsipalaidavimo nuo šio pasaulio gėrybių ir f. pasiryžimo kentėti
dėl teisybės. Pasipriešinimo realizavimas neigiamai reiškiasi,
pirma, nedalyvavimu aktuose, kurie kokia nors prasme gali stip-
rinti neteisybės ir prievartos vykdytojus, ir, antra, nepaklusnumu
neteisingiems parėdymams, ogi teigiamai — savo idėjų manife-
stavimu ir jų vykdymu nežiūrint į priešingą neteisybę ir prievartą.

Gandhi kovos taktika įgavo garsų vardą — Sataygraha,
kas, laisvai aiškinant šitą terminą, reiškia teisybės laimėjimą
sielos galybe, t. y. meilės, tikėjimo ir pasiaukojimo pajėgomis.
Šita taktika, pritaikyta Pietų Afrikoje, o paskui pačioje Indijoje,
kovoje dėl indų pilietinių teisių, davė palyginant trumpu laiku
labai gerų laimėjimų. Šitas patyrimas dar kartą konstatavo ne-
paprastą sėkmingumą apaštalavimo, vedamo to pamokslo ant
kalno dvasioje, kuris mūsų eros pradžioje laimėjo griūvantį į
chaosą pasaulį. Šito pamokomo patyrimo akivaizdoje katalikams
susidaro ypatinga pareiga grįžti prie gerokai pamirštų pavyzdžių
ir savo akciją atremti į krikščioniškosios kovos principus. Kata-
likai turėtų su nusižeminimu priimti tą pamokymą, kuris ateina
mūsų laikais iš Azijos nuo žmogaus, kuris pamoksle ant kalno
rado daugiau įkvėpimo, negu tai pasitaiko mums patiems, surem-
bėjusiems žemuose įpročiuose ir nepagaunantiems kartais giliau-
sios prasmės, glūdinčios Evangelijos pamokymuose.

Gandhi ne tik suprato tą elementarinį faktą, kad „idėjinė
kova tik tada nedemoralizuoja, kai ji yra pagrįsta garbingos
kovos principais“ (plg. Vyr. Val. Atsišaukimą, Židinys, 1929 m.
4 Nr., 360 p.), bet ir sugalvojo visą dorinių pratybų sistemą.
kuri galėtų laiduoti kovai dorinį pagrindą. Dorinis skaistumas,
žmonių meilė, pasiryžimas kentėti svetimas skriaudas, bet šių
kitiems nedaryti, bailumo pergalėjimas, štai svarbiausios sielos
ypatybės, kuriomis, jo supratimu, turi būti pagrįsta idėjinė kova

— 202 —

dėl savo idealų. O kai šitoje kovoje yra nusižengiama ar prie-
varta, ar neapykanta, ar kitais kokiais ekscesais, Gandhi uždeda
sau ir savo šalininkams Hartal'ą, t. y. viešos atgailos, pasninko
ir maldos dienas.

Dar viena gandiškos kovos ypatybė: Gandhi niekados ne-
veikia iš pasalų; jis atlieka visus savo kovos žygius viešumoje
ir yra visados pasiryžęs prisiimti už juos visą atsakomybę, ne-
žiūrint į tai, kokia ji bebūtų. Gandhi smerkia bailumą daugiau,
negu prievartą, kurios jis iš kitos pusės taip aistringai neap-
kenčia, ir todėl kiekvienas veikimas iš pasalų jam yra nepriim-
tinas, kaipo veikimas, už kurį nenorima prisiimti atsakomybės.
Gandhi nevengia daryti tai, kas yra draudžiama, jei draudimas,
jo supratimu, yra neteisėtas, bet jis biaurisi smūgiais iš užu
kertės, ypač jei jie reiškiasi fizine ar moraline prievarta.

4. — Vykdomasis ateitininkų vajus turėtų iškelti į ateiti-
ninkų sąmonę reikalą radikaliai keisti kovos metodus kovoje
dėl savo idealų. Šitie metodai turėtų būti suderinti su katali-
kiškosios akcijos principais ir pagrįsti apaštalavimo dvasia. Tie,
kas norėtų kovoti dėl katalikų teisių ir katalikiškųjų idealų reali-
zavimo gyvenime, turėtų visų pirma tinkamai kovai pasiruošti,
nes pirm yra reikalingas dorinis kilnumas, o paskui ateina gar-
bingas laimėjimas, bet ne atvirkščiai. Maža to: laimėjimas yra
tiesiog nepageidaujamas, jei prie jo nėra moraliai priaugta. Pa-
vyzdžiui, katalikai politikai per anksti laimėjo Lietuvos seime
daugumą, ir todėl šitas laimėjimas nebuvo tikrai sėkmingas ir
iš dalies net yra priežastimi tos apverktinos padėties, kurioje ka-
talikai yra Lietuvoje šiuo momentu. Taigi vykdomasis ateitininkų
vajus privalo, jei ne realizuoti, tai bent ateitininkams tvirtai įsą-
moninti, kad iš pradžios turi eiti dorinis kilnumas kovoje ir tik
paskui gali ateiti tikras laimėjimas, bet ne atvirkščiai. Studijuoti
šitą klausimą ir daryti visas moralines pastangas, kad šitas nusi-
statymas įsikūnytų kovoje už katalikiškuosius idealus, yra kiek-
vieno ateitininko pareiga.

VI.

1. — Vyriausioji Ateitininkų Vadovybė nuo 1927 m. nuo-
latos ragino ateitininkus padėti į pagrindą kovos už savo idealus
organizacinį susitvarkymą ir organiškąjį veikimą. Šituo atžvilgiu
nebuvo išskirta iš ateitininkų veikimo ploto ir visuomeninė sritis.

— 203 —

Tik čia labiausiai buvo kreipta dėmesio į rimtą pasiruošimą.
„Kataliko vardas, skaitome 1927 m. atsišaukime, uždeda ateiti-
ninkams prievolės ir todėl taip pat stato prieš juos visados ak-
tualų... uždavinį įsigyti aiškaus visuomeninio susipratimo, atsa-
kančio krikščioniškajai pasaulėžiūrai, ir rimtai pasiruošti visuo-
meniniam veikimui“ (Židinys, 1927 m. 10 Nr., 241 p.). Tik nesu-
sipratėliai ir ateitininkų sąmoningi ar nesąmoningi priešai galėtų
norėti pastūmėti ateitininkus į politinę visuomenės kovą, žadė-
dami jiems lengvų laimėjimų ir visokių gėrybių. Bet ateitininkų
prilaikymas nuo politinės kovos anaiptol nereiškė jų prilaikymo
nuo idėjinės kovos už savo idealus pasaulietiško apaštalavimo
plotmėje ir jų snaudinimas neveiklumo nuotaikoje.

1927 m. Vyriausios Valdybos atsišaukimas buvo ištisas
kvietimas prie veiklumo, kuriam buvo nurodyti aktualiausi už-
daviniai. 1928 m. atsišaukimas labiausiai atsižvelgė į tautinį
veiklumą ir kvietė „ištikimai patverti, garbingai kovoti, kuriamai
dirbti ir galutinai laimėti“ (Ateitis 1928 m. 2—3 Nr., 73 p.).
1929 m. spaudos atgavimo sukaktuvių proga Vyr. Valdyba ragino
ateitininkus ypatingai susidomėti katalikiškosios spaudos reika-
lais: „Katalikų įaunuomenė, rašė ji tada, besiruošianti kovoti ir
jau kovojanti su pasaulio dechristianizacija už katalikiškąją pa-
saulėžiūrą bei krikščioniškąją pasaulio santvarką, negali nesi-
ruošti su rimtu aisidėjimu katalikiškosios spaudos reikalams“
(Židinys, 1929 m. 4 Nr., 359 p.).

Tų pačių 1929 m. rudenį per Studentų Ateitininkų Sąjungos
metinę konferenciją savo pranešime „Ateitininkų ideologija ir
josios realizavimas gyvenimo praktikoje“ buvau pareiškęs savo
susirūpinimą silpnu ateitininkų vykdomuoju veikimu ir dar kartą
iškėlęs reikalą sustiprinti jų veiklumą. „„Ateitininkai, sakiau tada,
privalo įsigyti maksimalinio idėjinio veiklumo tiek apsigynimo
kovai su ardomaisiais gyvenimo veiksniais ir neidėjiniais, nera-
cionaliais demoralizuojančiais judėjimais, tiek kultūrinei pozi-
tyviai kūrybai, kuri galėtų sudaryti gyvenime krikščioniškosios
kultūros aplinkumą“ (Židinys, 1929 m. 11 Nr., 325 p.).

1930 m. Vyriausioji Valdyba, kviesdama ateitininkų kon-
gresą trigubo jubiliejaus proga, iškėlė penktam ateitininkų gyva-
vimo penkmečiui subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti,
kurti ir kovoti“, bet sykiu pabrėžė, kad „subrendimas nereiškia...
tikslų visiško įvykdymo; todėl ir mūsų ideologija yra geriau su-
formuluota, negu įsisąmoninta; mūsų organizacija labiau sukon-

— 204 —

struuota principe, negu atspari gyvenime; mūsų kūryba labiau
pageidaujama, negu konstatuojama; mūsų gyvenimo kova labiau
skelbiama, negu reiškiasi žygiais; apskritai pas mus daugiau pro-
jektuojama, negu realizuojama“ (Židinys 1930 m. 2 Nr., 130 p.).
Iki šiolei nematyti, kad konstatuota tada ateitininkuose vykdo-
mojo sugebėjimo stoka būtų pranykusi paskutiniais laikais. Taigi
stoka iniciatyvos, idealistiško kuriamojo užsimojimo, sutelktinių
pajėgų koordinavimo ir vykdomojo entuziazmo yra pagrindinis

trūkumas ateitininkų veikime, tiesa, — trūkumas, bendras jiems
su visa mūsų visuomene.
2. — Tuo tarpu atsirado tarp ateitininkų tam tikra grupė:

žmonių, kurie ėmė versti atsakomybę už ateitininkų neveiklumą
visų pirma ateitininkų vadovybei. Nėra abejonės, kad ateitininkų
vadovybė, kad ir atrinkta rinkimų keliu, vis dėlto yra sudaryta
iš tos pačios medžiagos, kuri yra bendra didžiausiai ateitininkų
daugumai; todėl ir jai tam tikrame laipsnyje visados tenka prisi-
minti tie patys priekaištai. Bet būtų tiesiog neteisinga, kaip galima
matyti iš viso, kas pasakyta, teigti, kad ji buvo neveiklumo ir
apatijos skiepintoja ateitininkams. Žinoma, ateitininkų veiklumo
linija negali niekados nebaudžiamai išsilenkti iš tam tikros link-
mės, kuri atitinka jų prigimtį ir ideologiją, kaip to kartais no-
rėjo neatsakingi ekstremistai, prisidengę veiklumo skraiste. Šitie
ekstremistai tačiau tinkamai nesuprato ateitininkų pašaukimo:
katalikų visuomenėje ir Lietuvoje apskritai ir savo neatsakingomis
sugestijomis didino dezorientaciją ir dezorganizacijų ateitininkų
tarpe. Labai tad simptomingas faktas yra tai, kad kaip šitų ekstre-
mistų tarpe pirmą kartą ateitininkų gyvenime yra demaskuo-
jamas provokatorius, prisiplakęs prie jų iš šalies. Aš toli gražu
neprikaišioju šitai ekstremistų grupei sąmoningos provokacijos,
bet vienas tik provokacijos atsitikimas jų tarpe turėtų jiems duoti
progos rimtai susimąstyti ir patirti, kad, matyti, kaž kam yra
iš tikro naudingas iš vienos pusės agresyvus ateitininkų nesuta-
riamumas, o iš kitos pusės kompromitavimas jų rinktosios vado-
vybės tarsi pateisinamais motyvais. Tačiau kurio karaliaus
naudai tai eina?

3. — Taip dalykams stovint, vienintelis pozityvus padėties
gelbėjimas yra entuziastiškas visų pajėgų sutelkimas vykdoma-
jame ateitininkų vajuje. Reik sukelti vykdomąjį judėjimą ateiti-
ninkų tarpe, reik pajudinti kolektyvinę jų psichologiją iki pat
gelmių, reik sužadinti visuotinį jų entuziazmą ir visų pasiryžimą

— 205 —

prisidėti visomis savo pajėgomis prie kolektyvinių uždavinių rea-
lizavimo individualinėmis pastangomis. Nėra abejonės, kad toks
intensyvus, veiklus ir solidarus veikimas yra mums nejprastas,
bet tai turėtų dar labiau suįdominti bendras ateitininkų mases
vajaus idėja. Kaip tai galima būtų padaryti?

Visų pirma yra reikalingas greitas vykdomojo vajaus supla-
navimas, be ilgų diskusijų apie jo reikalingumą, tikslus, būdus
ir priemones. Ateitininkų organizacija turi savo struktūroje vieną
organą, kuris galėtų čia suvaidinti ypatingą rolę, būtent, Vyriau-
siąją Tarybą. Tokia Taryba yra išrinkta 1930 m. kongrese ir
galėtų pasireikšti šiuo atveju didesniu veiklumu. Ji iki šiolei
neparodė jokio veiklumo ir todėl, dabar paraginta, turėtų atpil-
„dyti savo ikišiolinį atostogavimą. Vyriausioji Taryba greitu tempu.
dar per šią vasarą, turėtų artimiausiame kontakte su Vyr. Val-
-dyba sustatyti konkretizuotą bent svarbiausiuose bruožuose vyk-
domojo vajaus planą ir patiekti jį vykdyti per šią pastarąją vi-
siems vadovybės organams.

Vajaus realizavimas turi būti atremtas į individualinių atsa-
komybių sistemą visuotinio solidarumo nuotaikoje. Dažniausiai
kam iškėlus kokį nors sumanymą, bendra dalyvių masė pasilieka
pasyvi, tarsi sakydama iniciatoriui: pats sugalvojai, pats ir vyk-
dyk. Šita nesolidarios ir nerangios inercijos nuotaika yra pa-
prastai pagrindinė vykdomojo nepasisekimo priežastis. Tuo tarpu,
jei iš vienos pusės yra reikalinga individualinė iniciatyva ir indi-
vidualinė atsakomybė, kaipo sėkmingo vykdymo veiksniai, tai
iš kitos pusės nemažiau yra reikalingas bendras sumanymui pri-
tarimas ir solidari pagalba jo realizavimui. Dažnai smulki mies-
čioniško maštabo ambicija neleidžia žmonėms pritarti svetimai
idėjai, be pasirodymo su savo individualistišku nusistatymu ir
sugebėjimu išlaikyti savo nepriklausomumą svetimų idėjų at-
žvilgiu. Šita pusinteligenčių psichologija turi būti pergalėta racio-
nalaus ir garbingo bendradarbiavimo nuotaika. Kaip buvo jau
sakyta, tikras bendradarbiavimas remiasi sugebėjimu kritiškai
atskirti kiekvienam sumanyme tai, kas yra jame teigiamo, nuo
to, kas yra jame neigiamo, pasiūlyti savo pataisų ir paskui išto-
bulintą sintetinėmis pastangomis sumanymą solidariai realizuoti
gyvenime.

Paskelbus vykdomąjį vajų nieks neprivalo pasilikti jam
abejingas; kiekvienas pagal savo išgales turi prisidėti prie vykdo-

— 206 —

mojo darbo toje plotmėje, kuri jam yra prieinama. Neprivalo
būti jokio reikšmingesnio susirinkimo, kur šiaip ar taip nebūtų
pajudintas vykdomojo vajaus reikalas. Žodžiu tariant, vykdo-
mojo vajaus atmosfera turi būti įkaitinta solidarumo, entuziazmo,
pasiryžimo šūkiais. Šitokioje atmosferoje kiekvienas ateitininkas
turėtų psichologiškai persikeisti ir nustoti individualistiško savo
nerangumo ir neproduktyvumo. Žodžiu tariant, vajus turėtų
padaryti ateitininkuose psichologinę revoliuciją.

Kad vajaus varžtas galėtų vykti su visu smarkumu, reika-
linga paskirti ar išrinkti visuose organizacijos punktuose atsa-
kingus vajininkus, kurie galėtų vietose iš savo draugų išgauti
maximum vykdomojo veiklumo, kiekvienam privalomo, pagal
sudarytą Vyriausios Vadovybės planą. Sykiu tam tikri kontrolės
organai turėtų prižiūrėti vajaus realizavimą.

Keldamas aikštėn naują vykdomojo ateitininkų vajaus idėją,
neturėjau galimybės gilintis į smulkmenas ir konkretizuoti su-
manymą iki sugestyvinio aukštajame laipsnyje ryškumo. Šiuo
tarpu tai būtų per didelis darbas vienam žmogui. Tą darbą
turėtų padaryti sutelktinėmis pastangomis ateitininkų vadovybė.
Pabaigai aš tik suglausiu savo sumanymo esmę į atskirus punktus.

1. Atsižvelgiant į tai, kad visi bandymai pakelti į didesnį
aukštumą ateitininkų susipratimą, susiorganizavimą, kūrybinį
pajėgumą ir kovos metodus nedavė paprastų paraginimų tvar-
koje realiai apčiuopiamų rezultatų, yra reikalinga vykdomojo
vajaus tvarkoje sužadinti ateitininkų energiją, pakreipti ją į svar-
biausius ateitininkų uždavinius ir radikaliai pakeisti pačią ateiti-
tininkų nuotaiką veiklumo klausimuose.

2. Vyriausioji Ateitininkų Taryba, kaipo kuriamosios inicia-
tyvos instancija, neturėjusi iki šiolei aiškiai apibrėžtų pareigų,
turėtų artimiausiame kontakte su vyriausiąja Valdyba sudaryti
smulkų konkretinį planą tokiam vykdomajam vajui tiek jo orga-
nizacijos, tiek ir jo vykdomosios programos atžvilgiu.

3. Vykdomojo vajaus organizacija turėtų sujungti rinktinių
ir skirtinių vajininkų iniciatyvą bei atsakomybę su bendros ateiti-
ninkų masės solidaria pagalba ir paslankumu į vykdomąją ak-
ciją, kad organizacijoje susidarytų įkaitinta vykdomuoju varžtu
atmosfera, psichologiškai veikianti kiekvieną organizacijos narį.

4. Susipratimo srityje vykdomasis vajus turėtų: pirma, pa-
gaminti ideologinio susipratimo priemones, su kurių pagalba

4
d

— 207 —

ateitininkams būtų galima įsigyventi į savo ideologijos pagrindus,
pagilinti katalikiškosios pasaulėžiūros supratimą ir susipažinti
geriau su katalikiškosios akcijos uždaviniais bei principais; antra,
sudaryti konkretizuotas programas lavinimosi rateliams pagal
įvairius amžius, ir, trečia, patikrinėti ideologinio susipratimo įsigi-
jimą tam tikrais kvotimais, kurie turėtų būti neišvengiama sąlyga
organizacijos nariams kylant į aukštesnius laipsnius.

5. Organizavimosi srityje vykdomasis vajus turėtų: a. rauti
su šaknimis iš organizacijos gyvenimo nedrausmingumą, netvar-
kingumą, nepunktualumą, nedraugiškumą ir kitus antiorganiza-
cinius palinkimus, b. pagreitintu tempu planingai ruošti organi-
zacijai vadų, c. griežtai pritaikinti ateitininkų organizaciją prie
katalikiškosios akcijos reikalavimų ir d. išdirbti ateitininkuose
organizacinį atsparumą prieš destruktyvines laiko tendencijas.

6. Kultūrinės kūrybos srityje vykdomasis vajus turėtų su-
rasti priemones žadinti ateitininkuose iniciatyvai, kuriamajam
nusistatymui, solidariam bendradarbiavimui ir pozityviam pro-
duktyvumui ir tuo pačiu atvaduoti juos nuo bergždžios inercijos,
neigiamosios kritikos ir tuščios opozicijos ir sykiu apginkluoti juos.
fiziniu, doriniu ir intelektualiniu atžvilgiu pozityviai kovai su pa-
saulio dechristianizacija.

7. Kovos metodų srityje vykdomasis vajus turėtų: a. įteigti
ateitininkams pasibiaurėjimą savo akcijoje bet kuria prievarta,
kaipo nesuderinama su katalikiškosios akcijos dvasia, b. sužadinti
juose maksimalinį aktyvizmą savo idealų gynime, c. įsąmoninti
jiems katalikiškai suprasto gandizmo metodus kovoje su neteisybe
ir nepateisinama prievarta.

8. Vykdomasis ateitininkų vajus turėtų būti vedamas tokiu
tempu ir tokiu apskaičiavimu, kad per jubiliejinį ateitininkų 25
metų gyvavimo kongresą 1935 m. netektų konstatuoti rėkiančio
ateitininkų atsilikimo nuo subrendimo šūkio „susiprasti, susior-
ganizuoti, kurti ir kovoti“, ir kad tas kongresas būtų iš tikro pa-
vyzdingas ateitininkų susipratimu, susiorganizavimu ir kuria-
muoju nusistatymu.

Siūlydamas draugams ateitininkams pradėti vykdomąjį vajų

ir jo priemonėmis atpildyti savo veiklumo trūkumus, turiu galvoje
tuos laiko reikalavimus, kurių nepatenkinus, katalikams nebus

— 208 —

galimybės atsilaikyti gyvenimo lenktynėse su idėjiniais savo prie-
šais. Apie tai kalbu visai aiškiai visai ateitininkų organizacijai,
tiek jos vadovybei, tiek eiliniams nariams, kad vadovybė statytų
iš viršaus vykdomųjų reikalavimų organizacijos nariams, o šie
iš apačios reikalautų iš vadovybės autoritetingo vadovavimo.
Žodis tartas. Ar taps jis kūnu? — Štai klausimas, nuo
kurio pareina tolimesnis pasitikėjimas ateitininkų organizacija.

III. Pažiūra į studentų ateitininkų
dabartį ir ateitį *)

Kaip vertinti Studentų Ateitininkų Sąjungą, ir ko jai linkėti
10 metų gyvavimo sukaktuvių proga?

Vertinti galima ir privalu dvejopai: atžvilgiu į tai, kas ga-
lėjo būti realaus mūsų gyvenimo aplinkybėse, ir atžvilgiu į tai,
kas privalo būti. Pirmuoju atžvilgiu mano vertinimo išdava yra
teigiama, antruoju atžvilgiu — neigiama. Padaryta tikrai ne-
maža; prasikišta net į priekį tarp kitų organizuotos jaunuomenės
grupių; bet sykiu trūksta dar labai daug. nes idealas aukštas,
pareigos didelės.

Inteligentiška katalikų jaunuomenė privalo būti tikras kata-
likiškosios akcijos avangardas, visomis savo pajėgomis atsidėjęs
krikščioniškojo apaštalavimo idėjai. Tam reik aiškiai susiprasti,
tampriai susiorganizuoti, pozityviai kurti ir su pasiaukojimu ko-
voti už kilnius savo idealus. Visuose šituose punktuose Studentų
Ateitininkų Sąjunga nestovi dar reikiamoje aukštumoje. Kad
šitokis pakilimas galėtų įvykti greit ir sėkmingai, reikalingas yra
vykdomasis vajus, kuris, iškėlęs šūkį „susiprasti, susiorganizuoti,
kurti ir kovoti“, radikaliai pakeistų studentų ateitininkų psicho-
logiją veiklumo atžvilgiu.

Mano pasitikėjimas studentų ateitininkų ateitimi pareina
kaip tik nuo vykdomojo vajaus idėjos pasisavinimo ir realizavimo
ateitininkų gyvenime. Jei šita idėja neras atgarsio ateitininkų
nusistatyme, ir jie ir toliau eis inercinga savo linkme, kaip iki
šiolei, mano išvados akivaizdoje bręstančių įvykių bus apskritai
labai pesimistiškos. Ateitininkams atėjo laikas galutinai apspręsti
savo likimą.

*) Spausdinta V. D. Un-to Stud. Ateitininkų Sąjungos 10 m. sukaktuvių
„Savu keliu“ leidinyje, Kaunas 1932 m.

Dalykų rodyklės *)

A.

aesthelica perennis 136—137
antropologinis ūkis 110
apaštalavimas 46 ir t.
apsiginklavimas kovai su pasaulio dechristianizacija 198
Ateities kilmė 21 ir t.
3 organizacija 24 ir t.
a santykis su Aušra 22 ir t.
ateitininkai ir partyvinė politika 27 ir t., 30 ir t.
= „ pasaulinė perspektyva 182—185
2 „skautai 44 ir t.
ateitininkų decentralizacija 28
R inteligentiškumas 41—43, 57
z ibalsis 24
5 judėjimo prasmė 55
+ katalikiškumas 25 ir t, 39—41, 55—56
4 korporacijos 117
45 kūrybinis nusistatymas 80
7 organizacijos istorija 92—94
5s 33 pobūdis 55
S3 pareigos 36
y pašaukimas 155
2 principai ir pareigos 60
x reorganizacija 51
5 rolė 79—80
A šeimyniškumas 58
n tautiškumas 22 ir t., 36—39, 56
F ugdymasis 29 ir t.

Pa veiklumas 43 ir t., 58
nE visuomeniškumas 58—59, 107
atsivadavimas nuo verguvės 130
B.

biurokratinė nuožiūra spaudos dalykuose 85
bolševikų akcija 172—173.

D.

demokratinis idealas 121
demokratizmo krizė 33 ir t.
dogmų išpažinimas 12
drausmingumas 49
dvasinis atgimimas 22
dvasios jaunatvė 14i—142

*) Skaitmenys parodo puslapius.

E

fašistų akcija 172—173
federalizmas 113

G.

gandizmas 200—202

garbinga idėjinė kova 88

geruomenės vadovaujamoji rolė 33 ir t.
grožis 133

i

idealizmas 20

idealo meilė 141 ir t.

ideologija 165—166

ideologijos realizavimas 174—180

ideologinis susipratimas 66, 166—170, 189—192
inteligentija 32

išeivijos klausimas 110

išvidinis moters išsivadavimas 131

J.

jaunasis idealizmas 17, 139—144

K..

katalikai kultūriniame gyvenime 185 ir t.
katalikiškoji akcija 187 ir t., 197 ir t., 199, 200
katalikiškoji jaunuomenė ir spauda 86 ir t.
katalikiškosios akcijos avangardas 187 ir t., 194
Klaipėdos pajūrys 111 A
Kkosmopolitai 21
kova su dechristianizacija 63—65

„ „ moderniaisiais šokiais 153—154

» » Nnutautimu periferijose 111

už savo idealus 174—176, 202

» » Spaudos laisvę 83—84
kovos taktika 200
krikščioniškoji šeimyna 120
krikščioniškosios civilizacijos kūrimas 98—100
krikščioniškosios spaudos idealas 87
kultūra 11
kultūrinė statyba 176—178
kultūrinis bendravimas su nepavojingomis tautomis 112
kultūrinis apsiginklavimas 96
kuriamasis darbas 75
kūrinys 134—135
kūryba 133—134
kūrybinis produktyvumas 195 ir t., 197

L.

laisvingumas 49
Lietuvos tarptautinis reikalingumas 112

M.

maksimalizmas 20
menas 12, 133—134

menas, liesa ir dora 135—136
meno reikšmė ir tikslas 136
modernieji šokiai 144—154
moralinis bolševizmas 148
moterų klausimas 128—129

» uždaviniai 14

hs verguvės pagrindas 130

N.

nacionalistai 22

„ nepriklausomumas ir vidaus laisvė 74

numerus clausus klausimu nusistatymas 160—161
nuosavybė 121

0.

organizacijos priklausomumas nuo ideologijos 170—172
organizacinis susitvarkymas 62—63, 192 ir t.

P.

pareiga 19

pasiruošimas vadovybei 65—66
patriotiškas auklėjimas 113—114
patriotizmas 37 ir t.

pilietiškas susipratimas 48 ir t.

politika 14

politinė partija 122

politinio nepriklausomumo stiprinimas 112
politinis centras 119

politinis pasiruošimas 49 ir t., 69
praktinis veikimas 12

praktiškumas 20

priemonė 19

prievartos nesuderinamumas su kalalikškąja akcija 200 ir t
principas 17 ir t.

prigimties jaunatvė 139

prigimtis 11

produktyvus bendradarbiavimas 196
programa-maksimumas, 20, 122
programa-minimumas 20, 122

R.

realizmas 20
regionalizmas 28
reikalas kovoti 198—202
S kurti 195—198
2 susiorganizuoti 192—195
5 susiprasti 189—192
reliatyvizmas 20
religija 12
religinė akcija 14

Romuva 10
Romuvos idealas 11, 81
» pagrindas 11

= pradmens 11
5 tikslas 11

S.

sakramenitalinė praktika 13
seksualizmas šokiuose 145 ir t.
servilizmas 126
socialinė akcija 13, 49
socialinės reformos 120
solidarizmas politikoje 121—126
solidarumas 47
spaudos draudimas 82—83, 123—127
S laisvės branginimas 84
W tvarkymas 86
susiorganizavimas pagal ideologijos reikalavimus 170—-174
susipratimas 189 ir t.

Š.
šeimyniškumas 58
Šv. Augustino jubiliejus 97—99, 107—108
šventųjų bendravimas 13
šviesuomenės rolė 34 ir t.

T

tautinis ištikimumas 72—73
tautiniai šokiai 157—158
tautinio mūsų gyvenimo trūkumai 76—78
tautinis gyvenimas 14
tautinis pašaukimas 78—79
tautiškoji politika 112
tautybė 22 ir t.

teisės sąmonė 47
teoretiškumas 20

tikslas 19

tranzito perspektyvos 111

U.

universalizmo linkmė 67
uždavinys 19

V:

vadų ruošimas 63
valstybės socialinė rolė 121
veiksena 13
vertikalinė augimo linija 112
vėliavos pašventinimas 159
viešosios opinijos organizacija 89
Vilniaus atvadavimas 77, 108—109, 112, 115—118
visuomenės santvarkos pagrindai 119
visuomeninio gyvenimo chaosas 106—107
visuomeninio veikimo principai 103—104
visuomeninis atgimimas 107 ir t.
visuomeninis susipratimas 68
vykdomasis vajus 184—185, 188, 191—192, 193, 197—198,
vykdomojo vajaus sprendžiamoji reikšmė 209

7 S taktika ir organizacija 202—208
Vytauto Didžiojo jubiliejus 94—96, 108
vokiečių kaimynystės pavojingumas 111

Z.

žinija 12

202

TURINYS

Pratartis A š a iek ass

PIRMASIS SKYRIUS. — asa ideologiniai

II.

iormulavimai . |. | r Ė

„Romuvos pradmens

1. Romuvos pagrindas ir tikslas. — 2. Romuvos idealas.
— 3. Prigimtis. 4. Kultūra (11). — 5. Religija (12). —
6. Veiksena (13). — 7. Tautinis gyvenimas. — 8. Moterų
uždaviniai (14)

Ateitininkų principai ir pareigos
Įžanga. —Įvedamosios pastabos apie principus ir pareigas
I. Ateitininkų principai ir pareigos Ateities organizacijos
tikslų atžvilgiu + 3

1. Ateitininkų principai bei pareigos, surišti su Ateities
organizacijos kilme (21). — 2. Ateities principai bei pa-
reigos, surišti su idealine Ateities organizacijos esme (24).
II. Ateitininkų principai bei pareigos Ateities organiza-
cijos uždavinių atžvilgiu T

1. Patriotizmo principai bei pareigos sautigias gyvenime
(36). — 2. Katalikiškumo principai bei pareigos religi-
niame gyvenime (39). — 3. Inteligentiškumo principai bei
pareigos intelektualiniame gyvenime (41). — 4. Veiklumo
principai bei pareigos visuomeniniame gyvenime (43). —
Pabaigos žodis (50).

ANTRASIS SKYRIUS. — Oiicialioji ateitininkų ide-

1.

ologiia ||| || || ra AM

„Ateitininkų principai bei parei-

gos (Išplėstoji redakcija)

a. Judėjimo prasmė. — b. Organizacijos pobūdis. — c.
Katalikiškumas (55). — d. Tautiškumas (56). — e. Inteli-
gentiškumas (57). — f. Veiklumas. — g. Šeimyniškumas.

—h. Visuomeniškumas (58). —

Ateitininkų principai bei parei-
gos (Sutrauktoji redakcija)

pusl.

5
9—51
11—15
16—51

16

21

36

53—100
55—59

60

III.
IV.

ye
VI.

skai ateitininkų užda-
viniai

Ateitininkai IT 10 metų Lietuvos
nepriklausomybės sukaktuvės.
Spaudos atgavimo minėjimo pro-
ga (1904-V. 7-1929) >
Trigubo jubiliejaus reikalu.

TREČIASIS SKYRIUS. — Įvairūs ideologiniai aktai,

III.

susidariusieji laisvo projektavimo tvarkoje .

„Visuomeninio veikimo principai
„Visuomeninio mūsų tautos atgi-

mimo reikalu
Tautinės Nietusvių politikos kate-
goriniai imperatyvai

„Ateitininkai ir Vilniaus ativada"

vimas

„Bendroji Politinio Centro Ideo-

logija

„Spaudos draudimo | pamoka lietu-

vių tautai

„Vedamosios idėjos. moterų klau:

simui spręsti

„Išvidinis moters išsivadavimas,

kaipo tikros jos emancipacijos
pradžia

„Estetinė ateitininkų ideologija

a. Grožis. — b. Menas ir kūryba (133). — c. Kūrinio
lytis ir turinys (134). — d. Menas, tiesa ir dora (136). —
e. Meno reikšmė ir tikslas. — f. Aesthetica perennis (136).

„Jaunuomenės idealizmas ir mo-

dernieji šokiai.

Parinktasis moderniųjų šokių vertinimo atžvilgis — kil-
nusis jaunuomenės idealizmas (138).

I. Jaunuomenės idealizmas ir jo prasmė . A

1. Jaunuomenės pareiga suprasti jaunatvės prasmę (139).
— 2. Prigimties jaunatvė, kaipo „pilnas gyvastingų pajėgų
klestėjimas“ (139). — 3. Nuosekli dorinė pažanga nuo
prigimties jaunatvės prie dvasios jaunatvės, kaipo do-
rinio brendimo kelias (140). — 4. Dvasios jaunatvė, kaipo
intensyvus sielos pajėgų išsivystymas idealo tarnyboje
(141). — 5. Organiškas idealo meilės ir dvasios jaunatvės
sąryšis (142). — 6. Neišvengiama jaunatvei apsispren-
dimo kova už kilniuosius susižavėjimus prieš žemuosius
polinkius (143). — 7. Jaunatvės pasturlakos (143).

II. Modernieji šokiai; jų esmė ir ivertinimas .

6i
71
82
91

101—161
103:

105
"110
115
119
123
128

130
133—137

138—154

139—144-

144—154.

1. Šokio esmė ir aplinkybės, kuriose jis gali būti blogas
(145). — 2. Dailusis bei profaniškas šokis ir erotinio mo-
mento išsigimimas juose seksualizmo linkme (145). —
3. Seksualinės degradacijos linkmė šokių evoliucijoje
paskutiniais laikais (146). — 4. Simbolizavimas seksua-
linio orgiazmo, kaipo moderniųjų šokių esmė (147). —
5. Modernieji šokiai, kaipo „naujojo barbariškumo“ ap-
raiška (147). — 6. Kelios nuomonės apie moderniuosius
šokius estetiniu, moraliniu ir medicininiu atžvilgiu (mo-
ralinis bolševizmas) (148). — 7. Modernieji šokiai ir
deramas katalikų nusistatymas (149). — 8. Padorių ne-
susipratėlių psichologinis argumentas už moderniuosius
šokius ir jo vertė (150). — 9. Tinkamos interpretacijos
argumentas už moderniuosius šokius ir jo „vertė (151). —
10. Deramas jaunuomenės nusistatymas moderniųjų šokių
atžvilgiu (153).

„Vienas 18 giliausių mano įsiti-

kinimų

„Vedamosios idėjos naujų tauti-

nių šokių reikalu

„Ateitininkų vėliavą pašventinamt
„Prideramas ateitininkų nusista-

tymas numerus clausus klausimu

KETVIRTASIS SKYRIUS. — sk is

I:

II.

realizavimo klausimas

Ateitininkų ideologija ir Ep
realizavimas gyvenimo ai
koje ;

Ideologijos supratimas ir jos reikšmė gyvenimui (165). —
I. Ideologinis susipratimas: 1. Ideologinio susipratimo
reikšmė (167). — 2. Ideologinis susipratimas ateitinin-
kuose (167). — II. Susiorganizavimas pagal ideologijos
reikalavimus: 1. Organizacijos tipo priklausomumas nuo
ideologijos ir aktualių gyvenimo aplinkybių (170). —
2. Katalikiškosios organizacijos bolševikų ir fašistų ak-
cijos akivaizdoje (172). — III. Ideologijos realizuoja-
masis veiklumas: 1. Kova už savo idealus (174). —
Kuriamoji kultūrinė statyba (176). — Santrauka ir iš-
vados (178).

Vykdomojo ateitininkų vajaus
reikalu

Ateitininkų vykdomasis nepajėgumas — paraginimas eit
į vykdomąjį vajų (182).

I. Pasaulinė perspektyva ir ateitininkai: 1. Gaivalų kova
dabartiniame gyvenime ir katalikai; katalikai, kaipo

160

163—208

165—180

181—208

tvarkos, išmintingos laisvės, visuomeninės pusiausvyros
(centro), solidarumo ir pažangios evoliucijos veiksnys
kultūriniame gyvenime (185). — 2. Katalikiškoji akcija,
kaipo kova su destruktyviniu moderniosios barbarijos
aktyvizmu ir kaipo kultūrinė statyba religiniais moty-
vais (187). — 3. Mokslą einanti katalikų jaunuomenė
ir tame skaičiuje ateitininkai, kaipo katalikiškosios ak-
cijos avangardas; reikalas jai vykdomojo vajaus tvarkoje
išsiveržti iš sustingimo, iš nerangumo, iš dezorientacijos
ir dezorganizacijos (187).

II. Reikalas susiprasti: 1. Susipralimo supratimas (189).
— 2. Ideologinio susipratimo stoka ateitininkuose; pa-
vyzdžiai antiideologinio ateitininkų nusistatymo gyvenime
(190). — 3. Vykdomojo vajaus uždaviniai ideologinio
ateitininkų susipratimo klausime: a. pagaminimas prie-
monių ideologiniam susipratimui; b. pagaminimas pro-
gramų lavinimosi rateliams; c. patikrinėjimas ideologinio
ateitininkų susipratimo (191).

III. Reikalas susiorganizuoti: 1. Organizuotumo savybės
ir ateitininkai (192). — 2. Vykdomojo vajaus uždaviniai
organizavimosi srityje — rauti su šaknimis organizacinis
nerangumas ir ruošti organizacijai vadų pagreitintu
tempu (193). — 3. Ateitininkų organizacijos priderinimas
prie katalikiškosios akcijos ir laiko dvasios reika-
lavimų (194).

IV. Reikalas kurti: 1. Kūrybinis produktyvumas ir ateiti-
ninkai (195). — 2. Teigiamosios kritikos ir produkty-
vaus bendradarbiavimo reikalas (196). — 3. Katalikiškoji
akcija ir kuriamoji kultūrinė statyba; reikalas katalikų
jaunuomenei kuriamai nusistatyti katalikiškojoje akci-
joje (197).

V. Reikalas kovoti: 1. Fizinis, dorinis ir protinis apsi-
ginklavimas kovai su pasaulio dechristianizacija ir atei-
tininkai; dvasinis katalikų apsiginklavimas, kaipo gy-
vybės klausimas (198). — 2. Vykdomojo vajaus užda-
vinys — išdirbti ateitininkuose paslankumą į neišven-
giamą apsigynimą ir privalomą pasipriešinimą; bet kurios
prievartos nesuderinamumas su katalikiškosios akcijos
dvasia (199). — 3. Tinkanti katalikiškajai akcijai kovos
taktika: gandizmas, katalikiškai suprastas (200). — 4.
Ateitininkų metodai kovoje už savo idealus: pirm dorinis
kilnumas, paskui laimėjimas (202).

VI. Vykdomojo vajaus taktika ir organizacija: 1. Vado-
vybės daryti ateitininkams paraginimai į veikimą ir
menkos jų išdavos (202). — 2. Vadovybė, ateitininkų
neveiklumas ir ekstremistų opozicija (204). — 3. Entu-
ziastiškas visų pajėgų sutelkimas vykdomajame ateiti-

ninkų vajuje: a. Vyriausios Tarybos planavimo darbai
ir Vyriausios Valdybos vadovavimas vykdymui; b. indi-
vidualinių atsakomybių sistema visuotinio solidarumo
ir pagelbumo nuotaikoje; c. vykdomojo vajaus atmos-
feros įkaitinimas iki psichologinės revoliucijos; d. atsa-
kingų vajininkų kadrai, kaipo tamprūs vajaus griaučiai
(203). — Baigiamosios išvados (206).

III. Pažiūra į studentų ateitininkų
dabantį ir ateitį.
Dalykų rodyklės.

Turinys

=

TO PAČIO AUTORIAUS RAŠTAI:

Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le
problème de la civilisation nationale en Lithuanie. Edition
„Atar“, Genėve 1919. (išsemta).

L'Ame du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev.
Berlin 1920 (disertacija. gaunama pas autorių).

Kultūros filosofijos metmens. Kaunas 1926.

Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai. Kaunas 1926.
Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Kaunas 1926.
Racionali mokyklų organizacijos sistema. Kaunas 1927.
Fizinis lavinimas ir jo tikslai. Klaipėda 1928.
Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai. Kaunas 1928.

Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas. Kau-
nas 1928.

Filosofijos įvada. I. Propedeutinė dalis. Kaunas 1928.
Skautai ir pasaulėžiūra. Kaunas 1930.

Visuomeninis auklėjimas. Kaunas 1927-1932.

Lietuvių tauta ir jos ugdymas (spaudoje).

Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija

(ruošiama spaudai).

Gražiausios knygos

Vaižganto gyvulėliai. Knygoje gražiai atvaizduota auto-
riaus pažiūros į gyvulėlius. Ši knyga rekomenduotina perskaityti
mūsų jaunimui. Kaina 5 litai.

Karti miisų Viešpaties Kristaus kančia. Pagal Dievo tar-
naitės Onos Kotrynos Emmerich regėjimus surašyta Klemenso
Brentano. Iš penktojo leidimo išvertė J. Talmantas. Kaina Lt. 3,50.

Turtingi skurdžiai, labai įdomi apysaka, parašyta gar-
saus vengrų rašytojo Maurico Jokay, versta lietuviškai žinomo
vertėjo Sužiedėlio. 4 lit. apie 400 pusl.

Dvasiški maąstymai. Trečiasis tomas: Šventėse. Parašė
žinomas dvas. rašytojas Chaignonas, vertė liet. rašytojas kun.
M. Vaitkus. Tai — vienos iš geriausių meditacijų knygų. Apie
200 pusl. Kaina 3 lit.

Vakarai prie Lemano, parašė Moravskis, vertė V. Kaman-
lauskas. Puikiausias moksliškas - meniškas tikėjimo gynimas.
257 pusl. 6 1. 50 c.

Apsigynimo ginklas kovoje su tikėjimo priešais, parašė
Nilke S. J. vertė Sirūnas. Neišsemiama kasykla žinių iš pasau-
liožiūros srities. 348 pusl. 7 lit.

Filiotėia, parašė garsusis š. Pranciškus Salezietis, vertė Bi-
kinas, redagavo M. Vaitkus. Visiems prieinamas malonus kelias
į tobulybę. 317 pusl. 3 litai.

Gyveniman pažvelgus, Jauniems darbininkams, valdinin-
kams, mokytojams, kareiviams. Parašė R. Plus, vertė dr. Pr.
Petraitis. 250 pusl. 21. 75 c.

Kristus tikrai gyvena tarp mūsų, parašė J. Mačernis. La-
bai įdomūs atsitikimai, su paveikslais, 72 pusl. 50 c. `

Ligonių prietelis, naujas, par. Pocius ir Sabaliauskas. Dau-
gybė naudingų patarimų ligoje. 2 lit. 50 c.

Mūsų laikų stigmatizuotoji, parašė vysk. Vaitz, vertė V.
Kamantauskas, 48 pusl. 70 cent.

Mūsų tikėjimas, par. J. Berthier M. S., vertė J. Navickas,
M. I. C. pusl. 109, 1 lit. 70 c.

Naujojo Įstatymo Š. Istorija, atpasakota Evangelijos žo-
džiais kan. St. Jokūbausko, su 70 gražių paveikslų, pas mus dar
nevartotų. 256 pusl. 51. 50 c.

Kūdikėlio Jėzaus Teresės Sielos Istorija, jos pačios para-
šyta, versta J. Talmanto, su 10 paveikslų ant kreidinio popie-
riaus, 293 pusl. 8 litai.

Iš įvairių pasaulių rinkinys gražių apysakaičių, parašytų
poeto M. Vaitkaus, 216 pusl. 4 litai.

Šv. Kazimiero Draugija,
Kaunas, Rotušės Aikštė Nr. 6.

Kaina 5,50 it.